fbpx

Sąjūdis

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku. Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis? 

Kam švilpė Sausio 13-osios protestuotojai?

Kam švilpė Sausio 13-osios protestuotojai?

Pirmiausia, visiškai akivaizdu, kad protestuotojai švilpė ir reiškė nepagarbą ne Sausio 13-osios aukoms, jie švilpė dabartinei Lietuvos valdžiai. Tai, kad valdantieji jiems reiškiamą panieką nori prilyginti nepagarbai visai Lietuvos nepriklausomybės istorijai, tik rodo nė kiek nebestebinančią jų aroganciją. Be to, tai buvo bene pirma proga, kai protestuotojai galėjo fiziškai prisiartinti prie premjerės bei kai kurių kitų valdžios atstovų ir į akis pareikšti, ką apie juos mano – priekaištauti, kad Sausio 13-oji yra netinkama proga protestui, nėra visiškai sąžininga.