Retas žmogus, įstojęs į filologijos studijų programą, siekia savo literatūrinį ir lingvistinį išsilavinimą pritaikyti logistikos, informacinių technologijų korporacijose ar tarptautiniuose bankuose. Tačiau garsioji krepšelių reforma ir kalbos specialistų paklausa lėmė augantį studentų skaičių universitetuose bei prastėjančią studijų kokybę – mokomasi vis didesnėse grupėse, universitetai tampa privatų sektorių aptarnaujančiu konvejeriu.
„Kalbėjimą apie ekonomiką Lietuvoje apriboja gausybė nutylimų, bet neginčijamų prielaidų ir įsigalėjusių tropų, kurių nepaliaujamas kartojimas turėtų mums ne kelti įspūdį, o tiesiog versti vartyti akis. Pažaiskime gėrimo žaidimą (drinking game): išgerkime kiekvieną kartą, kai naujienų portale perskaitysime arba diskusijų laidoje išgirsime kurią nors iš frazių, argumentų ir klišių, kuriomis piktnaudžiauja dauguma kalbančiųjų apie ekonomiką. Į sveikatą.”
Atgavus nepriklausomybę, diskusijos apie klasę tapo tabu. Bet koks užsiminimas apie socialinę klasę viešojoje erdvėje sukelia isterijos bangą: „Tai juk sovietinė ideologija! Argi nežinote, į kur veda tokios kalbos?”. Vis dėlto klasės terminas, nors uždraustas kalbant apie nelygybę, yra plačiai ir gausiai naudojamas kitoje temoje. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų kalbos apie „viduriniąją klasę“ nenustoja skambėti iš įvairiausių veikėjų – nuo bankų ekonomistų iki politikų. Kas yra šioji klasė ir kodėl jai teikiama tiek daug dėmesio?
