Už valgyklą universitete! Pokalbis su studentų judėjimo „Šauksmas” nariais

Kaip gimė valgyklos idėja?

Daumantas: Realiai, poreikis maistui egzistavo visada. Ši problema egzistuoja jau ilgą laiką ir ją bandyta artikuliuoti jau gerą sykį kartų. Mums atėjus pas administraciją paaiškėjo, kad turbūt kas du metus iškyla kažkokia iniciatyva, kuri sako, kad reikia maitinimą gerinti, užtikrinti prieinamumą ir t.t. Dažniausiai tai vyksta sporadiškai, kažkuriuose fakultetuose atsirasdavo iniciatyva, pavyzdžiui, buvo Vileikos studentai neseniai rinkę parašus kažkokiai valgyklai ir už tai gavo papildomą arbatinuką… Bet tokios didesnės ir rimtesnės akcijos, kuri taip ambicingai pažiūrėtų į viešą valgyklą, iki šiol nebuvo įvykę. Jeigu ir buvo surenkami parašai, tai ta iniciatyva greitai nuslopdavo administracijoje. Studentų atstovybė paprasčiausiai nunešdavo parašus, sužinodavo, kad nėra resursų ir viskas tuo baigdavosi. Tai mes šiuo atveju bandom šiek tiek ilgiau palaikyti gyvybę.

Monika: Dar noriu pridėti, kad mes susikūrėm kaip judėjimas ir galvojom, koks yra aktualiausias klausimas, kuris tiesiogiai gerintų bendruomenės, ypač studentų ir darbuotojų, socialinę gerovę. Tuomet supratom, kad vyks Donelaičio 52 pastato rekonstrukcija ir šiuo metu rengiamos projektas. Tai buvo labai gera proga sujungti šį bendros erdvės ir pigaus maitinimo poreikį ir tiesiog taip buvo iškeltas konkretus mūsų judėjimo tikslas.

Surinkote daugiau nei tūkstantį studentų, dėstytojų ir kitų universiteto darbuotojų parašų. Kokių reakcijų sulaukėte iš žmonių? Ir kaip reagavo administracija?

Benas: Dauguma studentų tikrai sakė, kad jiems reikalinga valgykla. Net užsieniečiai irgi. Jie patys sako, kad labai keista atvažiuoti į tokį universitetą, kuriame nėra kur maitintis – universitetinėje erdvėje, pigiai. Tai jiems irgi dėl to skauda. Ir mes tai išnaudojam, tekstus išverčiam į anglų kalbą. Tai, manau, yra labai svarbu. O žmonių tikrai visokių teko sutikti, kurie nesuprato ir reikėjo iki galo išaiškinti, kad čia viskas bus gerai. Buvo tokių žmonių, kurie sakydavo, kad aš ketvirtam kurse ir man čia jau nebesvarbu, bet tada tu kreipiesi, sakai, tai jums nebesvarbu, bet jūs padėsit galbūt kitiems, ateinantiems studentams. Nežinau, ar širdį palaižydavo tas pasakymas, ar gal savo egoizmo rėmus nusimesdavo ir pasirašydavo.

Miglė: iš esmės daugumos studentų reakcija buvo teigiama ir gana entuziastinga, kai kurie buvo net iš anksto susidomėję ir norėdavo pasirašyt. O darbuotojai, bent jau man taip buvo tokių atvejų, kai prašydavau pasirašyti, jie baimindavosi, kad viršininkas pamatys jų parašą ir kaip čia jiems baigsis dėl to, kad jie pasirašė. O Socialinių mokslų fakulteto bibliotekininkės pasakojo, kad jų valgykloje irgi žadėjo visiems prieinamą maitinimą. Bet ten iš tikrųjų veikia ne valgykla, o privati kavinė „Profesorius”. Bet galiausiai kainos tiek pakilo, kad jos gali kartą per pusę metų nueiti pavalgyti.

Daumantas: Dar buvo klausimas, kaip reagavo administracija. Tai kai pirmą sykį kalbėjomės su administracijos direktoriumi, Jonu Okuniu, jis sakė, kad su tokia populistine idėja nėra labai sunku greitai surinkti parašus. Jis kaip ir leido suprasti, kad nėra čia kažkuo ypatinga valgyklos akcija. Dar buvo argumentas iš administracijos, kad jeigu valgykla bus įgyvendinta centre, tai gali sukelti socialinę nelygybę universitete, nes, atseit, paslaugos būtų neprieinamos tiems fakultetams, kurie yra ne centre. Bet tai tik iš dalies teisingas teiginys, nes visų fakultetų studentai į kalbų ir srautines paskaitas suvažiuoja į centrą. Ir netgi renkant parašus apie 60% jų buvo surinkta iš tų fakultetų, kurie nėra įsikūrę centre. Reiškia, kad patiems studentams, kurie nesimoko centre, tai yra aktualu.

Monika: Šitas argumentas tikrai yra absurdiškas, nes jie patys nesukuria sąlygų gerai maitintis, ir jeigu kur būtų sąlygos pagerintos, tai neblogintų bendros socialinės situacijos. Nelygybė jau dabar yra ir valgykla centre tikrai nedidintų problemos, o tik išryškintų kituose fakultetuose esančias problemas, kurias reikia spręsti.

Daumantas: Tai tiesiog rodo padalinių poreikį kituose fakultetuose, kurie tikrai taip, sunkiai gali pasiekti maitinimo paslaugas centre, kaip pvz., Žemės Ūkio akademija, iš kurios tikrai reikėtų važiuoti valandą.

Žygimantas: aš gal dar norėčiau pridurti, kad tas pasirašymas yra pakankamai samoningas, nes kiek rinkdavome Vileikos, Jonavos gatvėje esančiuose fakultetuose, tai mes ir diskutuodavom su tais studentais, kalbėdavom apie galimą ateitį. Jeigu pats projektas pasiseka centre, tai mes atviri galvoti apie padalinius jų fakultetuose. Jie žinodavo už ką pasirašo ir man atrodo labai keistas toks administracijos argumentavimas, jog tai kurtų nelygybę. Atvirkščiai, man atrodo studentai puikiai supranta už ką pasirašo ir taip jie yra įtraukiami į pačią diskusiją.

Neseniai išėjusiame universiteto podkasto laidoje, VDU rektorius Juozas Augutis teigė palaikantis valgyklos idėją, bet pagal jį, tuomet reiktų atimti iš universiteto darbuotojų atlyginimams pakelti skirtų pinigų  – kaip vertinate tokį rektoriaus pareiškimą?

Daumantas: Toks teiginys atrodo bandantis įbauginti ir supriešinti, lyg darbuotojai nukentėtų nuo to, kad studentai išreiškė norą įgyvendinti valgyklą. Bet aš nežinau tiksliai, kaip atrodo biudžeto eilutės, čia reiktų žiūrėti į jas. Manau, kad įmanoma rasti alternatyvų, kurios tiktų visiems bendruomenės nariams ir pasiekti bendrą sutarimą. Galų gale, patys darbuotojai gana aktyviai išreiškė interesą turėti valgyklą, profsąjunga parėmė šią idėją. Toks rektoriaus pareiškimas atrodo kaip tiesiog bandymas skaldyti.

Monika: Jeigu taip būtų daroma, tai būtų visiškai nepriimtina. Iš esmės aš nelabai supratau, ar rektorius pats tiksliai žino, iš kur būtų imami pinigai, nes jis kažkaip buvo susimėtęs per tą podkastą. O šiaip, jeigu administracija valgyklą laikytų prioritetu, tai tikrai rastų pinigų. Visokiems marketingams ir kitoms nesąmonėms, rekonstrukcijoms, išleidžia šimtais tūkstančių. O jei valgykla būtų prioritetas, ir tai turi būti prioritetas, nes tai liečia visą bendruomenę, tai jie tikrai rastų pinigų iš kitur.

Daumantas: Reikia paminėt, kad tame marketinge, kuriam išleidžiama, kaip sakė Monika, labai daug, nuolat akcentuojama, kad esame labai užsienietiškas, vos ne amerikietiško modelio universitetas. Tai jeigu jau taip bandom lygiuotis į tokius universitetus, tai gal reikėtų būti nuosekliems ir išlaikyti normą – kampuse [studentų miestelyje] turėti viešą valgyklą, kur studentai ir darbuotojai galėtų pavalgyti.

Žygimantas: Dar noriu pridurti, kad jų tarpe paprasčiausiai nėra principinės pozicijos, kad jie aiškiai pasakytų: taip, reikia viešos valgyklos ir ją bandome įgyvendinti tokiais principais. Dabar tai yra tiesiog įvairių būdų kaip atsikratyti tos idėjos, kokia ji yra sustatyta, ieškojimas.

Daumantas: dėmesį nustumti vėl prie diskusijos, kad privatūs tiekėjai kažkaip visgi yra geriau, nusimesti realiai atsakomybę…

Benas: o privatūs tiekėjai ir kuria tą pačią socialinę nelygybę.

GPB: Pamenu VDU Studentų atstovybės vykdytą apklausą dėl stipendijų, kurioje klausta, ar norite mažesnių stipendijų didesniam skaičiui studentų ar didesnių stipendijų mažesniam skaičiui studentų. Kaip manot, kodėl studentų gerovė lieka paskutinėje vietoje kalbant apie universitetų politiką? Ir ar įmanoma ištrūkti iš tokios „skurdo politikos“?

Benas: Pagal tai, kiek išleidžiama pinigų marketingui, yra aišku, kad pats universitetas, kaip pasakyti, vedamas į tokią kiekybinę plotmę, kad reikia pritraukti kuo daugiau studentų. Ir tas kiekybiškumas, o ne kokybiškumas, verčia daryti tokius dalykus, negalvoti apie vidinę gerovę, tų pačių, kurie dabar studijuoja, bet tiesiog kaip pritraukti naujus studentus. Tai manau čia yra didžiulė problema, kad nėra kokybinės, o tik kiekybinė samprata. Geriau kuo daugiau, bet belekaip.

Daumantas: Kodėl socialinė gerovė lieka nuošalyje, tai galėtų būti dėl to, kad studijų krepšelyje nėra numatytų lėšų gerinti socialinę materialinę bazę. Šiek tiek skiriama mokytojų atlyginimams, studijų kokybės gerinimui, bet taip, kad būtų visiems krepšeliams priskirta tam tikra dalis lėšų gerinti socialines sąlygas, nėra. Žinau, kad yra valstybės parenkamos tam tikros „išskirtinės“ programos, kaip viešojo saugumo programa Mykolo Riomerio universitete ir tenai jau studentams yra sudaromas daug platesnio spektro krepšelis, kuris garantuoja geresnį aprūpinimą. Bet neverta apsistoti tik ties studentais, verta kalbėti ir apie universiteto darbuotojų gerovę, nes algos tikrai yra labai žemos. Aišku, reikia paminėti, kad VDU turi tikriausiai didžiausias algas visiems universiteto darbuotojams, bet tai vis tiek yra labiau skurdo alga, daugelis dėstytojų priversti pašalinėmis veiklomis verstis, kad galėtų išgyventi. Tai reiktų plėsti patį diskursą apie tai, koks studijų krepšelis turėtų būti, kokia sandara, kad būtų asignuojamos tam tikros specifinės lėšos gerinti socialinę materialinę bazę.

GPB: Kaip manot, kodėl, tarkim, mokytojai streikuoja, o universitetuose labai mažai panašaus veiksmo? Kodėl studentai ir universitetų darbuotojai, rodos, labai mažai įsitraukia į tokius judėjimus?

Daumantas: tiesiog nėra susifomavusios organizacinės kultūros. Žinau, kad VDU egzistuoja dėstytojų ir darbuotojų profsąjunga, bet į ją labai mažai įsitraukusių profesorių ir kitų darbuotojų. Čia jau pati ta problema, kad dėstytojai tyliai skundžiasi, keiksnoja, bet nesugeba organizuotis ir ginti savo interesų. Nežinau kokios to priežastys galėtų būti. Tiesiog nėra tradicijos arba gal kaip tik ji daugeliui siejasi su ta tokia keista Sovietine praktika, kai ten buvo visokių kūnų, kurie atseit atstovaudavo darbuotojus. Tai gal jie turi prastų konotacijų ir dėl to vengia tokių praktikų dabar.

Žygimantas: kita vertus, kam dalyvauti profsąjungoje, kai gali atstovauti save daugiau ar mažiau turėdamas galios instrumentus, žinodamas, kokius ir kaip gauti tuos galios instrumentus. Bet bandant atsakyti į klausimą, kodėl gaunasi taip, kad studentų atstovybė pateikia tik tai kelis variantus tarp vieno varianto – mažiau studentų, bet didesnės stipendijos ir daugiau studentų, bet mažesnės stipendijos – tai yra turbūt negebėjimas įsivaizduoti, jog gali būti alternatyva. Čia verta pacituoti Leonidą Donskį, kuris kalbėjo su Zygmundu Baumanu, apie tai, kai nėra jokios alternatyvos ir realiai turi rinktis iš dviejų. Kas tai lemia, tai galbūt negebėjimas įsivaizduoti alternatyvos arba, kaip su Benu kalbėjom apie studentų atstovybės politiką, mano nuomone, tai jie paprasčiausiai tiesiog nežino, ką reiškia atstovauti studentus. Jiems patiems reikia paskaityti ar studijuoti ar paskaitų pravesti, kad jie suvoktų, ką reiškia studentas. Visi galbūt intuityviai suvokia, kas yra studentas, bet tokio praktinio studento veikimo nelabai įsivaizduoja, nes kai kuriems atrodo, jeigu baigiau mokyklą ir ateinu į universitetą, tai tu tiesiog būni mokinys. Tada jau reikia kiekvienam dalinti Stasio Šalkauskio „Pedagogikos pradus” ir vesti seminarus, kas reiškia būti studentu.

Ar prie jūsų judėjimo gali jungtis kitų universitetų studentai? Kaip tai galima padaryti?

Daumantas: Gali jungtis, tiesiog paprasčiausiai parašyti. Jau dabar yra Vilniaus universiteto studentų, Dailės akademijoje irgi yra bandymų organizuotis. Esam atviri, veikiam savaitinio susitikimo principu, paskelbiama data, laikas ir galima jungtis, diskutuoti. Tiesiog galima prisijungti susisiekus su judėjimu: jokių problemų, jokių atrankų, jokių civekų.