Nes darbas žmogų išteisina arba apie „jaunimą“, GPB ir profsąjungas (Nr.3)

Nors aistros ir dėmesys naujajam darbo kodeksui jau sumažėjo, tačiau net ir dabar sunku nepastebėti, jog viešos nuomonės ir net pokalbiai namie apie darbą palieka daug klausimų užribyje.

Tarkime, dažnai tenka girdėti skundų ir nuoskaudų dėl biurokratų ar šiaip kokios biudžetinės įstaigos darbo kokybės Lietuvoje, dažniausiai pastarosios yra siejamos su sovietmečio regalijomis. Pati vienoje iš jų esu dirbusi, ir man rodos, jog darbas tokioje įstaigoje yra būtent kaip tame filme: ten niekas niekur neskuba, ilgos pertraukos nėra nusikaltimas, ten niekas nevaikšto iš paskos ir nediktuoja, ką ir kaip reikia daryti, ten dar nėra kamerų, kurios seka kiekvieną tavo žingsnį, ten niekas nesiskundžia, jei nesišypsai, nes niekas nesišypso. Pati išdirbusi metus vienoje biudžetinėje įstaigoje susipažinau su žmogumi, su kuriuo tikrai nebūčiau susipažinusi, jei būčiau dirbusi Maximoje arba restorano virtuvėje, nes ilgiems pokalbiams ir arbatos gėrimui paprasčiausiai nebūtų laiko. Dar vienas teigiamas dalykas šioje jau pagriuvusioje įstaigoje buvo tai, kad niekas nepaisė direktoriaus autoriteto, jo reali funkcija buvo pravesti susirinkimus, po kurių jis eidavo toliau gerti su ūkio vedėju. Tikrai reikėjo laiko suprasti, koks tai darbas ir kam jis iš viso reikalingas, bet pastebėjusi, jog niekas sau tokių klausimų neužduoda, nusprendžiau ir pati jų neužsiduoti. O dabar reiktų įsivaizduoti, jog taip arba panašiai būtų dirbama užsienio kapitalo valdomame fabrike ar „Akropolyje“, kur visos rūkymo pertraukėlės tampa egzotine pramoga darbuotojoms. Šiandien mes labiausiai priartėjome prie gyvenimo ir darbo skirties išnykimo, kuris vienam visuomenės sluoksniui yra amerikietiškos svajonės išsipildymas, kitam – tiesioginė katorga ir išgyvenimo sąlyga.

Daug ekspertų, ypač iš neoliberalaus instituto, šiandien kalba, kad turime išsikapstyti iš „duobės“ – neva, suprask, iš sovietinio letargo – ir pagaliau efektyviai dirbti ir, svarbiausia, užsidirbti sau greitą sklerozę. Dar kalba apie seną darbo kodeksą ir lygina su naujuoju, šviežiai keptu. Dažniausiai dėdės sako, jog senojo niekas ir taip nesilaiko, todėl reikia naujo, tačiau neklausia savęs, KAS to seno nesilaiko arba iš anksto žino atsakymą. Jie sąmoningai nepaiso vienos nedidelės „detalės“, jog darbo kodeksas neturėtų būti skirtas darbdaviams. Tačiau jei taip jau susiklostė aplinkybės, kad darbo kodeksas niekaip nėra susijęs su darbuotojų teisėmis, tuomet darbuotojams to darbo kodekso ir nereikia. Jei pradedame žaisti be taisyklių, tuomet galime sau leisti žaisti be jų ir iki galo. Todėl nėra dėl ko mums protestuoti, nėra dėl ko verstis per galvą tik tam, kad išsaugotume tai, kas ir taip nebegalioja. Protestuodami tik neigiame ir nepripažįstame, jog taip tęstis nebegali ir tik prailginame visą žaidimą, kuriuo, kaip ir darbu, mėgautis gali tik „išrinktieji“.

To pavyzdys būtų judėjimo „Gyvenimas per brangus“ birželį rengtos okupacijos protestuojant prieš naujojo darbo kodekso įvedimą, kai buvo bandoma pasipriešinti neoliberaliam darbo modeliui, kurį žmonės Lietuvoje jau patiria ir patyrė kasdien nuo 10 dešimtmečio pradžios. Reikia pripažinti, jog tai buvo žaidimas su „išrinktaisiais“, prie kurių gretinosi ir kita atstovaujamoji galia – tuntas profsąjungų galvų, pasyviai-agresyviai besiveržiančių paskui prarastą laiką ir apgailestaujančių, kad viskas ne taip, kaip Vakaruose: čia nėra milžiniškų profsąjungų, žmonės pasyviai dalyvauja jų veikloje, žiniasklaida visada tyčiojasi iš varganų jų protestų su užrašais „gėda“. Įdomu, ar išvardintos problemos kyla iš to, kad įstatymai profsąjungų negloboja ir nesuteikia iš viršaus geresnio statuso, ar dėl to, kad patys neįstengia įstatymų peržengti ir persiorientuoti prie aktualių darbuotojų problemų.