Sakartvelo neoliberalizmo kančia

Apie Sakartvelą jau kelis dešimtmečius Lietuvoje rašoma ir kalbama tikrai nemažai. Tačiau tiek naujienos socialiniuose tinkluose, tiek straipsniuose, kurių tikslas – gilintis į Sakartvelo politinius klausimus, retai paliečia Sakartvelo ekonomiką ar socialinę visuomenės gerovę. Net žmonės, ne kartą keliavę po Kaukazo kalnus ir besidomintys Sakartvelo aukso amžiumi ar kultūriniu paveldu, nebūtinai yra susipažinę su pastarųjų dešimtmečių politika vidaus ir ekonominiais klausimais. Kadangi neretai tenka išgirsti apie solidarumo tarp Sakartvelo ir Lietuvos svarbą, kodėl gi neprakalbus apie ekonominius sunkumus, kurie slegia didžiąją dalį tos šalies gyventojų, nepaisant nei masyvios turizmo plėtros pastaraisiais metais, nei to, kad tokie aktoriai kaip Pasaulio bankas vertina Sakartvelą kaip ypatingai patrauklią šalį verslui vystyti.

Edita Štulcaitė

Sakartvelo valstybė pasidavė kovoje dėl augimo. Neoliberalizmas išseko – neliko nieko, ką valstybė galėtų parduoti ar nustoti reguliavusi.

Sakartvelas ruošiasi parlamento rinkimams, kurie vyks 2020-aisiais, o valstybė jau dabar išgyvena krizinį laikotarpį. Nors Sakartvelo politinės partijos labai poliarizuotos, jų konfliktai nėra ideologiniai, juo mažiau jie liečia šalies ekonominio augimo klausimus. Valdančiosios partijos „Kartuli ocneba“ ( „Kartvelų svajonė“) populiarumas gerokai sumažėjęs, bet opozicinių partijų palaikymas dėl to nėra išaugęs.

Visuomenė stebi kovas tarp politikų, tačiau vargiai įsivaizduoja, kaip politiniai pokyčiai, siūlomi skirtingų politikų, galėtų iš tikrųjų pakeisti ar pagerinti jų kasdienius gyvenimus. Šis politinio elito atotrūkis nuo likusios visuomenės sudaro gerą pagrindą galimam populistų proveržiui prieš dominuojantį politinį, ekonominį ir kultūrinį valstybės aparatą.

Sakartvelo elitas – tas, kuris šiuo metu valdžioje, ir tas, kuris opozicijoje – įnirtingai prisidėjo prie radikalios neoliberalios ekonomikos eksperimento, kuris Sakartvele vyksta jau du dešimtmečius. 2003-iųjų vadinamoji Rožinė revoliucija pradėjo naują modernios Sakartvelo valstybės istorijos etapą. Prieš revoliuciją valstybė išgyveno ekonominę šoko terapiją, kurios pagrindiniai elementai buvo nekontroliuojama privatizacija bei masinė korupcija. Po revoliucijos ekonominio augimo doktrina išliko kaip ir ta pati, tačiau tapo labiau formalizuota, labiau kontroliuojama ir agresyviai vykdoma represyvaus viešojo sektoriaus.

Sakartvelo išpardavimas

Per pastaruosius dešimtmečius Sakartvelo bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugo, bet ne kiekvienam gyventojui šis augimas buvo naudingas. Sistemos transformacija vargiai tepagerino to ketvirtadalio šalies gyventojų situaciją, kurie ligšiol gyvena žemiau skurdo ribos. Taip atsitiko todėl, kad greito ekonomikos augimo priežastys buvo privatizacija bei viešojo sektoriaus reformos, nepaisančios nemažėjančio nedarbo lygio. Tuo pat metu tie šalies gyventojai, kurių pajamos ir taip buvo santykinai didelės, iš reformų turėjo didelės naudos, o pagrindinis ekonominis atotrūkis tarp miesto ir kaimo vietovių išliko. Sakartvelas gali būti vadinamas viena labiausiai nelygybe pasižyminčių valstybių pereinamajame laikotarpyje.

Spekuliaciniai sektoriai – bankų, lošimų ir nekilnojamojo turto – buvo pagrindiniai laimėtojai. Tuometinis Ministras Pirmininkas Lado Gurgenidzė – libertarių pažiūrų bankininkas – 2009-aisiais išdidžiai pareiškė: „Mes neturime industrinės politikos strategijos jokiame sektoriuje. Nesvarbu, iš kur ateina ekonominis augimas.“ Po metų Prezidento Sakašvilio vyriausybė įtvirtino libertarizmo ideologiją šalies konstitucijoje panaikindama galimybę be visuotinio referendumo kelti mokesčius. Vadinamasis „Laisvės aktas“ paralyžiavo valstybės biudžetą tiek kalbant apie valstybės pajamas, tiek apie viršutinę viešųjų išlaidų ribą. Nors „Kartvelų svajonei“, vadovaujamai milijonieriaus Bidzinos Ivanišvilio, pavyko Sakašvilio režimą išstumti iš valstybės valdymo 2012-aisiais, „Laisvės aktas“ ir institucionalizuota neoliberali ideologija išliko.

Šiuo metu visos „geros“ ligoninės bei mokymo įstaigos Sakartvele yra privačios. Šalies biurokratija tarnauja lošimo įmonių, komercinių bankų bei didelių importo įmonių interesams. Tiek valdančioji partija, tiek opozicija yra didelės Pasaulio banko „Ease of Doing Business“ (vert. past.: verčiant pažodžiui, „kaip lengva šalyje užsiimti verslu“) tyrimų ir ekonominės laisvės indekso, kurį nustato „The Heritage Foundation“, gerbėjai. Šiuose indeksuose Sakartvelas užima aukštas pozicijas. Tiek valdantieji, tiek jų priešininkai opozicijoje į privatizaciją ir laisvąją prekybą su likusiu pasauliu (įskaitant Kiniją) žiūri kaip į pagrindinius variklius, kuriančius darbo vietas.

Trafaretas požeminėje perėjoje Tbilisyje. Užrašas: Gegužės 1-oji. Editos Štulcaitės nuotrauka

Pagrindinė Ekonomikos ministro užduotis yra užsiimti pardavimų vadyba įmonėje pavadinimu „Sakartvelas“ bei pagreitinti privatizacijos procesą. Visam politiniam spektrui bendra pamatinė prielaida, kad pagrindinė valstybės problema yra vyriausybės, o ne laisvosios rinkos trūkumai. Manoma, kad jeigu valdantieji nesikiš į ekonomiką, laisva rinka pritrauks užsienio investicijas dėl pigios ir nereglamentuotos darbo jėgos bei ypatingai mažų mokesčių. Tai neva taip pat sukurs daugiau darbo vietų.

Utopinė socialinė inžinerija

Tokią utopinę viziją institucionalizavo Kakha Bendukidzė, buvęs Ekonomikos ministras ir ideologinis porevoliucinės Sakartvelo ekonominės transformacijos tėvas. Jam priklauso visiems įsiminęs posakis, jog parduotų viską, tik ne Sakartvelo savimonę. Politologas Stephenas F. Jonesas teisingai teigia, kad Bendukidzės neoliberalus eksperimentas buvo veikiau iliuzinis, nei paremtas realiais skaičiavimais. Tai buvo labiau „proto revoliucija“, o ne ekonominė. Įvyko tai, ką Karlas Popperis vadino „utopine inžinerija“, grindžiama realybės neatitinkančiomis vizijomis ir klaidingu progreso apibrėžimu. Jos įgyvendinimui reikėjo trijų pagrindinių aspektų:

Pirmiausia, ekonominė politika teikė pirmenybę sparčiai privatizacijai, kuri buvo kombinuojama su visišku finansų sektoriaus kontrolės panaikinimu bei mokesčių ir vyriausybės išlaidų mažinimu. Ekonomikos transformacija tapo klasių projektu, kuris buvo naudingas tik elitui. Atsirado monopoliai, visuomenė susiskaldė į kelis „laimėtojus“ ir daug „pralaimėtojų“.

Antra, tokiai radikaliai politikai įgyvendinti reikėjo represijų. Kaip ir Lotynų Amerikoje, neoliberali socialinė inžinerija Sakartvele sukelė milžinišką socialinę ir ekonominę nelygybę. Sakašvilio vyriausybė daug investavo į represyvią policiją, kurios užduotis buvo stabilizuoti ekonominį procesą ir išlaikyti atviras duris tiesioginėms užsienio investicijoms. Nepaisant to, krizių ėmė daugėti ir vyriausybei teko susidurti su vis labiau augančiu pasipriešinimu iš skirtingų visuomenės grupių. Rezultatas – neoliberalus autoritarizmas, kuriam būdingas nuolatinis taupymo režimas, o jam palaikyti reikia monitoringo, piktnaudžiavimo valdžia bei policinės kontrolės.

Trečia, „vilties akimirkai“ išlaikyti reikėjo propagandos: turime būti kantrūs šiandien, kad gautume rezultatus rytoj. Šią viltį kūrė didžiulio masto žiniasklaidos propaganda. Žmonės buvo apstulbinti ir atomizuoti. Užauginta nauja karta, kuriai neoliberalizmas jau nebe ideologija, o „sveikas protas“. Kalbant George’o Monbiot žodžiais, žmonės Sakartvele beveik pritaria, kad „šis utopinis apokaliptinis likimas apibrėžia natūralią jėgą; biologinį dėsnį, tarsi Darwino evoliucijos teoriją.“

Vilties pabaiga

Vis dėlto šie trys Sakartvelo neoliberalizmo aspektai jau išsemti: vertinant pagal valstybės ekonomikos matmenis, tiesiog nebėra ką parduoti ar kur panaikinti reguliavimą. Sakartvelo visuomenė nebetoleruoja represijų. Be to, represijos jau ir nebereikalingos, nes Sakašvilio radikalios ekonominės reformos jau įteisintos ir institucionalizuotos: ekonominė jėga visiškai perkelta nuo darbo jėgos į kapitalą, primityvios akumuliacijos procesas pasibaigė.

Paskutinis aspektas, ant kurio dar laikėsi neoliberalizmo inercija, buvo viltis: nuolatinis pažadas, kad jei ne šiandien, tai rytoj bus geriau. Viltis mirė paskutinė, 2019-ųjų lapkritį, kai vienam televizijos interviu Bidzina Ivanišvilis, neoficialus valstybės vadovas ir „Kartvelų svajonės“ pirmininkas, ėmė kalbėti apie „apykaitinę migraciją“, žadėdamas darbus užsienyje vietoj darbų namuose: „Gerai koordinuojant, Sakartvele galėtų būti sukurta 50 tūkstančių darbo vietų… Prireiktų dešimtmečių įdarbinti visus mūsų tėvynėje. Taigi, kad įdarbintume du milijonus kartvelų, lauktume dešimtmečius. Galime derėtis su labiau išsivysčiusiomis Europos valstybėmis… kad užpildytume spragas, kurias turi europiečiai. Europiečiai turi darbų, tačiau jiems trūksta darbo jėgos, o mes neturime darbų.“

Atitinkamai, vyriausybės investicijos į profesinį ugdymą tarnauja vienam pagrindiniam tikslui: pagerinti pagrindinę Sakartvelo eksporto prekę, darbo jėgą. Vyriausybė, nuo 1990 m. praradusi daugiau nei vieną milijoną gyventojų, dabar planuoja palengvinti legalią emigraciją likusiems šalies gyventojams bei subsidijuoti pigius skrydžius, kad išvykę dažniau parvyktų aplankyti savo šeimų.

Vadinamąją apykaitinę migraciją paskelbti pagrindine strategija nedarbui mažinti yra ekonominės politikos bankroto paskelbimas. Tai reiškia bet kokio augimo nutraukimą. Vietoj to, kad susikoncentruotų į strategiją, kaip stabdyti proto nutekėjimą, vyriausybė atvirai drąsina visuomenę palikti šalį. Atviras paskelbimas, kad nebėra vilties pagerinti situaciją valstybės viduje, yra šios politinės užduoties neigimas. Tai niekur nesibaigė gerai. Ir Sakartvelas nebus išimtis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas 2019, gruodžio 6 d. žurnale International Politics and Society: https://www.ips-journal.eu/regions/europe/article/show/georgias-neoliberal-agony-3924/

Viršelio nuotrauka – Reuters (riaušų policija malšiną prieš vyriausybę nukreiptus protestus)