Vietoj įžangos paprašėme Klaros Festeraitės tarti porą žodžių apie save lietuvių skaitytojams:
„Esu Los Andžele įsikūrusios organizacijos „Yiddishkayt“ direktoriaus pavaduotoja, aktyvi JAV ir Australijos socialistė. Mano darbas apima keliones su studentais, menininkais ir pedagogais į vietą, kurią jidiš kalba vadiname Líte, t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, kurioje kitados gyveno daugybė jidiš kalbančių žydų. Visi drauge studijuojame menininkų ir visuomenės veikėjų darbus ten, kur jie gyveno ir dirbo. Mūsų studijuojamiems jidiš poetams, kaip ir kitomis kalbomis rašiusiems poetams, šie kraštovaizdžiai ir bendruomenės buvo įkvėpimo šaltinis. Jie ir dabar mus įkvepia „Helix“ projektui.“
– Trumpai pristatyk mums „Yiddishkayt“ istoriją. Iš kokio socialinio ir politinio konteksto išaugo ši organizacija?
– „Yiddishkayt“ gimė 1995 m. kaip kultūrinis festivalis Los Andžele, tačiau jo šaknys slypi kur kas giliau. „Yiddishkayt“ pradžia sietina su kairiųjų ir komunistinių jidiš kultūrinių organizacijų tradicija. Daugelis pirmosios „Yiddishkayt“ vadovų tarybos narių ir rėmėjų buvo aktyvūs organizacijos „Tarptautinė darbininkų tvarka“ (TDT; International Workers Order) nariai arba tų narių vaikai. TDT buvo kairuoliška „Der Arbeter Ring“ („Darbininkų ratas“, XX a. pr. įsteigta Amerikos žydų savišalpos organizacija, – red.) frakcija, 1922 m. atskilusi dėl nesutapusios Rusijos revoliucijos politinės traktuotės. Oficialiai įsteigta 1930 m., TDT turėjo 13 skyrių, sudarytų kalbos ir tautybės pagrindu. Žydų skyrius (vėliau jis pervadintas į „Žydų liaudies broliškąją tvarką“, ŽLBT) buvo didžiausias. Tarp žydų sambūrių turėdama daugiausia į savo mokyklų tinklą įsirašiusių vaikų, ji greitai tapo svarbiausia žydų organizacija Los Andžele.
Per makartizmo laikų raganų medžioklę, nukreiptą prieš Holivudo kairiuosius ir žydus, TDT-ŽLBT tapo akivaizdžiu taikiniu. Valstybės remiamų antikomunistinių kampanijų apgulties sąlygomis, žydų lyderiams ir organizacijoms siekiant viešai atsiriboti nuo kairiosios politikos, TDT-ŽLBT tapo pagrindiniu visos žydų bendruomenės atpirkimo ožiu. Žydų bendruomenės viršūnių ir tokių socialdemokratinių organizacijų kaip „Darbininkų ratas“ pastangomis ŽLBT buvo įtraukta į valstybinį „ardomųjų“ organizacijų sąrašą ir šitaip sužlugdyta.
Nuo 2011 m. „Yiddishkayt“ tęsia šią radikalią tradiciją ištisus metus trunkančio jidiš kultūros festivalio forma: rengiame virtualiąsias parodas ar keliones, panašias į „Helix“ projekto – tai mano kuruojama vasaros kelionių programa. Vežame studentus, menininkus ir pedagogus į istorinės žydų Lietuvos paribius – teritoriją, apimančią šių dienų Baltarusiją, Lietuvą ir tam tikras Lenkijos bei Latvijos dalis, į ją žvelgiame per jidiš kultūros prizmę.
Pamatinis mūsų principas – mišrios kultūros, kurios klasikinis pavyzdys yra jidiš, propagavimas. Jidiš – tai vidurinė vokiečių aukštaičių kalba, užrašyta hebrajiškais rašmenimis, patyrusi stiprią slavų ir romanų kalbų įtaką. Mūsų išeities taškas yra tezė, kad jidiš kultūra – tai pasaulio kultūra, plėtota dialogo su daugybe šalia gyvavusių kultūrų principu. Tai visiška institucinio multikultūralizmo, apie kurį šiandien kalbama ir kuriame kultūros turi tam tikrą atskirų, tačiau lygių dalyvių statusą, priešingybė. Kaip kultūros bendradarbiauja ir veikia viena kitą, mus domina labiau nei tvarkingai į atskirus stalčiukus sudėliotos kultūros. Nežiūrime į jidiš kaip į išskirtinę tam tikros tautinės bendrijos nuosavybę, matome ją kaip aktualų mąstymo ir kultūros be sienų kūrimo modelį.
– Ypač didelis „Yiddishkayt“ indėlis propaguojant žydų bendruomenių istoriją, kurią bandė išstumti labiau įsitvirtinę (ar bent labiau girdimi) nacionalistiški sionizmo naratyvai. Gal galėtum daugiau papasakoti apie tokio sprendimo motyvus? Ir ar tokią „Yiddishkayt“ poziciją Tavo studentai vertina politiniu aspektu?
– Šiandieninei žydų politikai būdinga baisiai neadekvati istorinių įvykių traktuotė bandant sionizmą parodyti visuomet buvus vieninteliu arba garsiausiu ir plačiausiai žydams atstovavusiu ruporu. Geriausiu atveju tai tingi, blogiausiu – reakcinga idėja. Žydų politika susideda iš įvairiausio pobūdžio socializmo, anarchizmo, teritorializmo, autonomizmo, komunizmo ir darbo sionizmo, kokį tik įmanoma įsivaizduoti. Vienas iš pagrindinių politinių sąjūdžių, apie kurį kalbame „Helix“ projekte, tai Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga. Ši sąjunga, arba Bundas, buvo revoliucinė socialistų grupė, telkusi žydų darbininkiją ir kovojusi 1905 ir 1917 m. revoliucijose. Jos dėka susikūrė radikalios kultūrinės organizacijos, spauda, mokyklos, teatrai.
Apie Bundą kalbame ne vien todėl, kad jis mums įdomus, bet ir dėl to, kad tai populiariausias žydų sąjūdis istorijoje. Prieš kelerius metus viename žydų muziejuje pamačiau svarbiausių istorinių įvykių lentelę, kurioje buvo pažymėta 1897 m. vykusi pirmoji sionistų konferencija. Tai tiesa, tačiau lentelėje nebuvo nurodytas 1897 m. Bundo steigiamasis susirinkimas, surengtas slaptos nelegalios radikalų grupės viename iš imperinės Rusijos Vilniaus butų. Vengdami sargybinių prie Lukiškių kalėjimo, dabar vedamės studentus ir menininkus į šią vietą dainuoti bundistų himnų ir aptarti jų politinės bei kultūrinės veiklos.
Vienas iš „Yiddishkayt“ naudojamų modelių remiasi doikayt sąvoka, kuri nurodo tam tikrą dabartiškumą. Tai Bundo politinių ir kultūrinių gairių žymimasis bruožas. Bundistai suvokė, kad kova už žydų apsisprendimo teisę „ten“, Palestinoje ar kuriame kitame potencialiame autonominiame žydų regione, nebus lengvesnė. Išsilaisvinimas reiškė klasių kovą prieš carizmą ir savą – žydų – buržuaziją. Ankstyvojo Bundo kovos už išsilaisvinimą „čia“ ir „dabar“ koncepcija apėmė ir kiekvienos Rusijos imperijos pavergtos tautos ir asmens išsilaisvinimą.
Nereikia nė sakyti, kad Holokaustas yra neištrinama žymė žydų politikoje. Tokiems susivienijimams kaip Bundas, kurių ideologija koncentravosi į pasilikimą Europoje ir kovą su vietiniu rasizmu, Holokaustas yra jų neteisingo pasirinkimo įrodymas. Teleologija čia tokia: jei gyvenimas ne tarp žydų veda prie genocido, tuomet tai žlugusi strategija, ir žydams reikia tautinės valstybės, kuri juos apgintų. Žinoma, toks žydų tautinio apsisprendimo suvokimas šiandien yra vyraujantis, tačiau „Helix“ projekte, be visa ko, norime atkreipti dėmesį į tai, kas potencialiai galėjo būti. Užuot žvelgę į dabartį kaip į istorinę neišvengiamybę, leidžiamės alternatyvių istorinių galimybių keliais. Vienas iš mūsų programos kertinių teiginių yra toks: jeigu žmonės buvo nužudyti, tai dar nereiškia, kad tų nužudytųjų idėjos ar politiniai planai buvo neteisingi. Tai tereiškia, kad jie buvo nužudyti.
Daugelis studentų prie „Helix“ projekto prisideda dėl politinių priežasčių, kaip, beje, ir aš 2013 m., nors negalėčiau teigti, kad tai pagrindinis jų akstinas. Kai kurie iš šių žmonių yra aktyvistai, ieškantys savo politinės veiklos pagrindimo būdų. Dažnai programos dalyviai domisi skirtingomis žydiškumo ir žydų istorijos suvokimo prieigomis, tad ši veikla gali įgyti pačias įvairiausias asmenines, politines ar akademines formas. Apskritai yra įprasta, kad jidiš rato žmonės domisi savo kultūra, nes ji gali atverti įvairiausias alternatyvas dominuojančiai žydiškumo sampratai ir tyrimų triadai, kurią sudaro Izraelis, Holokaustas ir religinės apeigos.
– Ar teisinga būtų tai, ką darote, vadinti „alternatyviojo palikimo“ kelionėmis? Tam tikru nesionistiniu Izraelio valstybės vykdomų pažintinių „Taglit-Birthright“ kelionių atitikmeniu?
– Aptarinėjame skirtingus kelionių programų modelius, taip pat ir „Birthright“ keliones, būdus, kuriais žmonės susiduria su idėjomis apie protėvių žemę ir tautinę nuosavybę. Tokios kelionių į Izraelį programos kaip „Birthright“, kurių metu siekiama sustiprinti izraelietišką tautiškumo jausmą, lankomas Izraelis, steigia tam tikrą istorinį naratyvą ir normas.
Kelionių programų į Europą arba į Europą ir Izraelį pasirinkimas auga, kai kurios iš jų ypatingą dėmesį skiria „paveldui“, kitos – konfliktų sprendimams ar genocido tyrimų perspektyvai. Mes nepatenkame nė į vieną iš šių kategorijų. Neįmanoma nesusidurti su masinių žudynių žymėmis teritorijose, po kurias keliaujame „Helix“ projekto metu. Tačiau mes sąmoningai nukreipiame dėmesį nuo istorinių pabaigos momentų prie Rytų Europos paribiuose aukso amžiaus laikotarpiu gyvavusios žydų kultūros. Šios vietos yra paženklintos pogromais ir istoriniais kruvinų ritualų mitais, pasakojimais apie mus, tarsi neapykanta ir susipriešinimas būtų norma. Tai nėra norma. Žydai gyveno įprastą gyvenimą, ėjo į turgus, gyveno daugiakalbėje aplinkoje greta savo kaimynų, rašė eilėraščius, laikė vegetariškus restoranus, statė revoliucines barikadas.
Griežtai susilaikyčiau nuo „Helix“ projekto pavadinimo paveldo programa, nors, be abejo, tokių pageidavimų esama. Jauni žydai vis kritiškiau vertina Izraelį arba institucinę žydų politiką ir ieško kitų būdų palaikyti ryšį su savo kultūrine tradicija. Daugelis mūsų studentų vienokiu ar kitokiu būdu patenka į šią kategoriją. Tačiau nors tai sveikintinas pokytis, mes neturime didelio suinteresuotumo stiprinti šį asmeninį ryšį su paveldu. Jidiš – tai pasaulio kultūra, turtinga kaip bet kurios kitos kultūros, ir, mūsų manymu, jos poetai, dramaturgai ir tapytojai yra verti būti studijuojami, nesvarbu, ar žmones su jais sieja paveldimumo ryšys. Nuo paveldo programų tuo ir skiriamės, kad netaikome jokių tautinių ar religinių apribojimų dalyviams ir su džiaugsmu priimame paraiškas žmonių, kurių biografijose nėra jokio žydiško pėdsako, kurie nesitapatina su žydiškumu ir nėra judaistikos specialistai. Sakyčiau, kad tai „žydų kaimynystės“ programa, bet nevadinčiau to žydų paveldo kelionių programa.
Tiesą pasakius, mūsų programa sąmoningai siekia išplėsti akiratį anapus izoliuotos žydų kultūros. Kasdien deklamuojame žydų poeziją, tačiau taip pat skaitome tokius poetus kaip Adomas Mickevičius. Tai puikus pavyzdys veiklos, į kurią orientuojamės: Mickevičius yra klasikinis romantinio laikotarpio lenkų poetas, dažnai pristatomas kaip nacionalinis Lenkijos poetas. Tačiau jis turėjo žydiško kraujo, miestas, kuriame jis gimė, yra šių dienų Baltarusijoje, o žymioji jo poema prasideda ode Lietuvai. Savajame „Helix“ projekto dainyne turime atskirą vietą baltarusių kalba atliekamoms vestuvinėms raudoms. Prie seniausio Lietuvoje ąžuolo garbiname baltų pagonių griausmo dievą Perkūną.
Tai nereiškia, kad „Helix“ projektas yra nuasmenintas. Greičiau priešingai – kiekvienas programos žingsnis skatina mąstyti apie asmeninius dalykus, kurie kursto mūsų susidomėjimą. Jei šią programą baigę studentai jaučia stiprų ir asmeninį ryšį su jidiš kultūra, nes tai žmogiška kultūra, jei jie priima jidiš meną su džiaugsmu, tuomet tai yra laimėjimas. Genocido studijos taip smarkiai įsitvirtinusios, kad žmonės kartais būna sumišę (arba priešiški!) dėl mūsų nepakankamo dėmesio Holokaustui. Siekiame atskleisti tikrąsias rasizmo ištakas ir būdus, kaip jį nugalėti. Tai prasideda nuo kritiškos laikysenos verksmingo Europos žydų naratyvo atžvilgiu ir žvilgsnio į kadaise gyvavusią Vidurio ir Rytų Europos žydų ir jų kaimynų tikrovę.
Tačiau norėčiau grįžti prie Tavo klausimo apie prigimtines keliones. Imkime, pavyzdžiui, Seinus, miestą, į kurį keliaujame šiaurrytinėje Lenkijoje. Kitados ši vieta buvo namais lenkams, žydams, lietuviams, rusų sentikiams, romams ir totoriams. Šiandien mieste esama labai stiprios istorinės šios įvairovės atminties. Ką prigimtinės „teisės“ į tokią vietą turėjimas gali reikšti vienos kurios nors grupės atžvilgiu? Jei ši programa meta iššūkį pačiai prigimtinių kelionių idėjai apskritai, tokiu atveju tai taip pat yra pergalė.
– Didelę dalį Tavo darbo užima ne tik alternatyvių istorijų tyrinėjimas, bet ir studentų supažindinimas su mažiau žinomais Rytų Europos žydų rašytojais. Kas yra tie rašytojai ar menininkai, kuriuos nagrinėjate savo kursuose? Ar, Tavo manymu, esama kažkokio antinacionalistinio, Rytų Europos žydų „kanono“?
– Daugumai susimąstančiųjų apie Rytų Europos žydų istoriją į galvą ateina „Smuikininkas ant stogo“, keletas juokingų keiksmažodžių, prasiskverbusių į amerikietiškąją anglų kalbą ir galbūt skanumynai (priklausomai nuo to, kur gyveni). Ši nelemta mielo senojo pasaulio ir nešvankių juokelių karikatūra sudaro scenarijų, kurį norime apversti.
Į visus „Yiddishkayt“ planus įtraukiame siekį iškelti mažiau žinomas figūras, tad mūsų tinklalapyje gausu tokių kultūrinių gamintojų ir aktyvistų profilių. Vienas mūsų skaitmeninių projektų apima bendradarbiavimą tarp menininkų ir akademikų, drauge atvykusių į mūsų kelionių programą 2015 m. „Menas – mano ginklas“ nagrinėja Lin Jaldati, Olandijoje gimusios atlikėjos, traukdavusios antifašistinius himnus visoje Sovietų Sąjungoje ir jos šalyse sąjungininkėse, veiklą po to, kai ji buvo išlaisvinta iš nacių koncentracijos stovyklų. Bendraautoriai atlieka Jaldati kabaretus JAV ir visame pasaulyje, o mes turime jiems namus internete.
Viena iš „Helix“ projektui kryptį rodančių kultūrinių figūrų yra Moišė Kulbakas, mūsų regiono vainikuotasis poetas. Ankstyvaisiais Sovietų Sąjungos metais jis parašė romaną, šis išspausdintas dalimis jidiš spaudoje. Jo romane „Di Zelmanyaner“ aprašytos kelios žydų kartos, gyvenusios revoliuciniu laikotarpiu Minske. Skaitome romano ištraukas šių dienų Minsko kiemuose, taip pat ir Kulbako poemą apie meškų dresavimą jo gimtuosiuose Smurgainyse (tikroji istorinė meškų ir jų dresuotojų buveinė). Stabtelime ties buvusiu Baltarusių kultūros institutu, kur Kulbakas ir kiti jidišistai dirbo Žydų skyriuje. Taip pat lankomės miške, kuriame 1937 m. Kulbaką nužudė NKVD.
Nagrinėjame tokius avangardinius vizualiųjų menų atstovus kaip Lissitzky, Malevičius, Penas, Chagallas. Kai kuriems iš mūsų Chagallas pažįstamas kaip Paryžiaus ekspresionistas, tačiau jis taip pat įkūrė revoliucinį Liaudies meno koledžą Vitebske. Jam buvo pavesta kuruoti viešą revoliucijos šventę 1918 m. – tai norėčiau apmąstyti mūsų būsimo vizito į Vitebską 2017-aisiais – revoliucijos šimtmečio! – metu. Lissitzky tam tikruose sluoksniuose žinomas dėl suprematistinių paveikslų, tačiau menkiau – dėl etnografinių ekspedicijų, kurių metu dokumentavo žydų gyvenimą palei Dnieprą ir rašė apie tapytą medinių sinagogų vidų.
Šalia šių gražių, stulbinančių ir mažiau žinomų kūrinių taip pat įdomu apmąstyti viešai remiamos kultūros galimybes šiandien – neoliberalizmo ir privatizacijos eroje. Ankstyvuoju revoliuciniu laikotarpiu jidiš turėjo oficialų statusą Baltarusijos SSR, buvusioje viena iš kelių vietų pasaulyje, kur jidiš kultūros produkuotojas galėjo gauti atlygį. Išteklių pasiekiamumas, priešiškumas sovietiniams kultūriniams judėjimams ir antikomunizmas lėmė, kad tik visai neseniai šie jidiš menininkai sulaukė šiokio tokio mokslininkų ir menininkų dėmesio.
Mes, be abejo, suinteresuoti sugrąžinti į kanoną šiuos menininkus, kurie buvo palikti už žydiškojo, jidiš, sovietinio ar modernistinio kanono ribų. Tačiau esu atsargi atgaline data vykdomų bandymų įvardyti antinacionalistinį kanoną atžvilgiu. Jidiš publikacijose ir visame jidiš kalbą vartojančiame pasaulyje būta visokio plauko politinių debatų apie nacionalizmą, antinacionalizmą, nacionalinę autonomiją ir tautų apsisprendimo teisę. Dažnas jidiš rašytojas ir menininkas buvo politiškai angažuotas, tačiau ilgainiui jie priklausė skirtingoms politinėms ir lingvistinėms stovykloms, kaip tai nutinka visiems žmonėms. Viena, ką galime pasakyti, kad tarp jidišistų esama gausybės skirtingo politinio lojalumo ir kultūrinės produkcijos, o antinacionalizmas čia užima stiprias pozicijas.
– Žlugus valstybiniam socializmui, per Rytų Europą nuvilnijo su Antruoju pasauliniu karu susijusio istorinio revizionizmo banga. Kalbant konkrečiau, pamatėme nacionalistinės pakraipos intelektualus siekiant sumenkinti ar kartais net pateisinti dalyvavimą kare. Kraštutinių dešiniųjų vyriausybės Vengrijoje ir Lenkijoje propagavo antisemitines idėjas, o antisemitinės grupuotės gana garsiai reiškiasi Ukrainos opozicijos gretose. Kaip tai paaiškintum, ar tai turi įtakos Tavo veiklai?
– Be abejonės, savo veikloje priešinamės Holokausto revizionizmui ir antisemitizmui, kurie yra dalis platesnės nacionalistinės strategijos, pastebimos visame kontinente ir turbūt visame pasaulyje. Dešiniosios populistinės Rytų Europos vyriausybės prekiauja daugybe homofobinių, seksistinių, rasistinių, islamofobiškų ir antiimigracinių idėjų bei politinių krypčių, įskaitant antisemitizmą. Diskutuodama su studentais noriu pabrėžti, kad tai nėra išimtinai Rytų Europai būdingos problemos, kad reakcingos idėjos gali suvešėti bet kur, kur nėra stiprių, joms pasipriešinti galinčių kairiųjų, ir ES reakcija į pabėgėlius, dešiniosios populistinės partijos Vakarų Europoje, „Brexit“ kampanija ir Donaldas Trumpas, deja, tik patvirtina šį mano įsitikinimą.
Pastarasis institucinio Holokausto revizionizmo dešimtmetis yra politinis mūsų veiklos fonas. 2008 m. Čekijos vyriausybė priėmė Prahos deklaraciją, pasirašytą daugiausia Rytų Europos politikų ir bendruomenės narių, kuria kviečiama viešai pasmerkti komunizmo nusikaltimus. Būta ir kitų panašių pasiūlymų, kaip antai patraukti baudžiamojon atsakomybėm komunistų karo nusikaltėlius (taip kaip Niurnbergo teisme teisti naciai), tą pačią dieną drauge minėti nacizmo ir komunizmo aukas, išplėsti genocido sąvoką, t. y. įtraukti į ją masinius žmonių perkėlimus, kultūrines ir politines represijas, kurias sovietų okupuotos šalys patyrė XX a.
Šias priemones galima vertinti kaip bandymą pripažinti tikrąsias žmonių kančias, patirtas totalitarinio valstybinio socializmo sąlygomis. Tačiau žvelgiant giliau matyti, kad nacionalistiškos vyriausybės ir organizacijos yra suinteresuotos revizionistiškos istorinės paralelės propagavimu, jos siekia nukreipti dėmesį nuo Holokausto ir vietos nacionalistų bendradarbiavimo jį vykdant, apeiti bendradarbiavimo su naciais klausimą ir sustiprinti savo turimą politinį legitimumą. Šiose ilgą okupacijos ir tautinės priespaudos istoriją turinčiose valstybėse esama mitologijos, grįstos teiginiais, kad žydai prisidėjo prie šių nelaimių, ypač sovietmečiu. Pagal šią logiką karo metu vykdytas kerštas žydams gali būti pateisintas ar bent jau esama istorinio atitikmens tarp Holokausto ir kitų represijos formų, nuo kurių atskiros tautinės bendrijos kentėjo sovietų okupacijos metais. Teiginiai, kad visi nusikaltimai buvo vienodai blogi ar kad visos okupacijos buvo vienodai totalitarinės ir žiaurios, yra politiškai naudingi, nes leidžia išvengti akistatos su tokiais klausimais kaip vietinis bendradarbiavimas su naciais, reparacijos ar istoriniai kraštutinio nacionalizmo rezultatai ir siaubai, kuriuos jis šiandien gali sukelti.
Žmonėms ieškant atsakymų dėl ekonominės krizės ir jos atpirkimo ožio bei jaučiant imperinio pobūdžio virvės traukimo varžybas tarp Vakarų ir Rusijos, šiose valstybėse iš naujo atgimsta antisemitizmas. Ypač daug dėmesio antisemitai sulaukia tokiose šalyse kaip Ukraina, kur nepriklausomybės judėjimai ir antirusiška opozicija glaudžiai siejasi su vokiečių okupacija karo metais. Abi konfliktuojančios pusės save išreiškia išimtinai nacionalistiškais terminais, o tai tik sustiprina bendrą ksenofobijos klimatą. Lentynose laikomi stereotipai apie engėjus žydus komunistus, konspiracinės teorijos apie žydų bankininkus ir slaptas žiniasklaidos klikas vėl atgijo kai kuriuose politikų ir intelektualų sluoksniuose.
Esi teisus dėl dešiniųjų populistų valdžios Lenkijoje. Su „Helix“ projektu ten nesilankiau pastaruosius dvidešimt metų, tačiau mes grįžtame 2017 m. Esama prieštaringų debatų dėl pasiūlyto muziejų sujungimo Gdanske ir dėl to, kiek viešos istorinės parodos turi koncentruotis į tarptautinius viktimizacijos ir pasipriešinimo naratyvus, priešpriešintus konkrečiam Lenkijos tautiniam naratyvui. Ir vėl sakyčiau, kad revizionizmo ar galimo Holokausto užtemdymo klausimai turi būti nagrinėjami jų pačių kontekste, susidedančiame iš tokių klausimų kaip: pasikėsinimas į teisę dėl aborto, valstybės sankcionuota homofobija ir bendra dešiniosios Lenkijos valdžios, kurioje dominuoja partija „Teisė ir teisingumas“, darbotvarkė.
– Tavo kelionės į Rytų Europą, be abejo, veda į vietas, kuriose Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikintos kadaise ten klestėjusios žydų bendruomenės. Kaip apibūdintum savo ir savo studentų sugrįžimo į Rytų Europą patirtį? Turint omeny Tavo ką tik minėtą istorinį ir politinį kontekstą, ar šios kelionės sukėlė kokių nors prieštaravimų? O gal tenykščiai žmonės jus sutiko ypač šiltai?
– Kelionės į mažus Baltarusijos kaimelius, kurių metu su grupe amerikiečių deklamuojame jidiš eilėraščius ir dainuojame socialistines dainas, visuomet sutraukia daug dėmesio, tačiau žmonės mus pasitinka itin svetingai.
Vienas iš dalykų, su kuriais kovojame, tai sugrįžimo „atgal“ į Rytų Europą idėja. Mūsų doykat modelis moko pažvelgti į vietas, po kurias keliaujame, iš dabarties perspektyvos. Nelankome šių miestų tam, kad surastume tikrąją tėvynę ar savo ištakas. Skatiname kritišką santykį su nostalgija ir mintį, kad sugrįžimas namo į Rytų Europą tokiomis aplinkybėmis yra įsivaizduojamas.
Minėjome antisemitizmą, tačiau mano kelionių po Baltarusiją, Lenkiją ir Lietuvą patirtis sako, kad šios idėjos tarp paprastų žmonių paplitusios nevienodai. Pasitaiko turėti vietinį gidą, kuris tenori mums papasakoti apie žydų bankus ir jų verslumą konkrečiame mieste; jų akimis žiūrint, tai malonus filosemitinis komplimentas įsivaizduojamai žydiško verslumo dvasiai, nors iš tikro tai tėra kita antisemitizmo pusė. Kartais aptinkame kokį rasistinį grafitį apleistoje sinagogoje ar vandalizmo apraiškas žydų kapinėse. Institucinis antisemitizmas, apie kurį kalbėjome, daro realų poveikį, tačiau individualūs atviro antisemitizmo aktai nėra tai, su kuo dažnai susidurtume kone kasmetinėse savo kelionėse į šias vietas nuo pat 2008 m.
Vilniuje bendravau su žmonėmis, norinčiais kalbėti apie jidiš žodžius, jų žiniomis, patekusius į lietuvių kalbą, ar aptarti jų įžvelgiamą panašumą tarp antisemitizmo ir sunkumų, su kuriais susiduriama organizuojant LGBT eitynes Vilniuje. Vienas iš mūsų kolegų Lenkijoje nėra žydas, tačiau rengia viešus žydų bendruomenės Balstogėje minėjimus, būdamas tvirtai įsitikinęs, kad neįmanoma suprasti miestelio istorijos be žydiško paveldo.
Baltarusijoje ypač stipri istorinė atmintis apie tenai gyvenusias žydų bendruomenes. Galime būti beveik tikri, kad koks senyvo amžiaus žmogus mūsų lankomame miestelyje susiras mus ir parodys žydų malūną, ritualinės pirties griuvėsius ar kitą vietą, kurią prisimena iš prieškario. Tenykštis jaunimas taip pat smalsus, mano nuomone, iš dalies todėl, kad jiems įdomi jų mažumų kultūra, įdomu, kaip ji įsikomponuoja į šiandien smarkiai surusintą Baltarusijos valstybę. Kaip minėjau, savo programoje neakcentuojame Holokausto. Tačiau kai sutikti vietiniai nori nusivesti mus prie jų miestelyje stūksančių sovietinio stiliaus monumentų, žyminčių masines kapavietes, mes einame, nes žinome, kad jie nori parodyti, jog prisimena savo krašto žydų buvimą ir jų vietą bendruomenėje.
Vertė Karolis Dambrauskas. Pirmą kartą interviu publikuotas Šiaurės Atėnuose, 2017 m. sausio 27
Pagrindinėje nuotraukoje – socialistinio Bundo Gegužės 1-osios eitynės Bialystoke, 1934 m. Šaltinis – ushmm.org