Dėmesio: šiame straipsnyje rašoma apie psichikos sveikatos problemas, įskaitant savižalą. Siūlome apsvarstyti, ar šiuo metu jums toks tekstas neturės neigiamo poveikio. Straipsnio pabaigoje pateikiame psichikos sveikatos paramos organizacijų kontaktus.
2022 metų kovą portale Gyvenimas per brangus publikavau Trūkstamą lietuvišką tekstą apie ribinį asmenybės sutrikimą. Tai buvo ir tebėra vienintelis lietuviškas tekstas šia tema plačiajai visuomenei. Labai juo didžiavausi. Ne tiek dėl to, kad buvau pionierė, kiek iš nuoširdaus noro pagelbėti ir suteikti balsą tiems / toms, kurios kankinasi tyloje nesuprasdamos, kas su jomis darosi. Kurį laiką savo linktree prie nuorodos į šitą tekstą buvau prirašiusi pastabą: skaitant rekomenduoju turėti omenyje, kad dabar mano nuomonė pasikeitusi. Galiausiai išvis ištryniau. Lai susiranda kas susiranda – tapatintis su juo nebenoriu.
Norinčiųjų tapatintis jis pritraukia. Vis dar sulaukiu laiškų ir žinučių su padėkomis už tai, kad nurodžiau kryptį ieškant tikslesnės diagnozės ar bent savo psichikos ypatybių supratimo. Atsakinėdama visuomet akcentuoju, kad bet kokia diagnozė yra viso labo žemėlapis – tikras gyvenimas vyksta tikrame pasaulyje, kur visų pirma esame žmonės, ne etiketės.
Prieš kokius metus į galvą vis dažniau pradėjo lįsti mintys: Elena, pasakyk visa tai viešai naujame tekste. Pridėk prie Trūkstamojo dar labiau trūkstamą antrą dalį ir parodyk, kad nebesutinki nei su savimi, nei su pamatu, ant kurio anas tekstas buvo pastatytas.
Iš pradžių perrašinėti tai, kuo anksčiau šventai tikėjau, atrodė gėdinga. Dabar galvoju, kad pasirinkimas nevaizduoti visažinės galėtų kituose žmonėse paskatinti panašias praktikas.
O kas, jeigu su laiku mano supratimas vėl iš esmės pasikeis? Nebesijaudinu. Parašysiu dar vieną. Bile publikuoja.
Pasakojimas ne pagal taisykles
Ribinio asmenybės sutrikimo diagnozės atradimas buvo rezultatas kanoninės įvykių sekos. Ji atrodo maždaug taip: pasijunti (neį)prastai, nueini pas psichiatrę, gauni depresijos diagnozę ir atitinkamų vaistų. Jeigu galiausiai nusprendžiate, kad ne depresija, tada – bipolinis. Skiriami kitokie vaistai (dažniausiai). Supaprastinu – žinoma, išrašomos ir kitokios diagnozės: nerimo sutrikimas, schizofrenija, valgymo sutrikimai etc. Visgi standartinis paprastojo psichiatrijos sistemos paciento kelias yra maždaug toks, kaip nupasakojau.
Dauguma jaučiančių, kad depresija ar bipolinis nėra tai, validacijos ir informacijos ieško, žinoma, internete kitomis kalbomis. Šitaip dariau ir aš. Ribinį asmenybės sutrikimą užėjau grynai per angliškų terminų maišatį: borderline personality disorder vs. bipolar disorder.
Devyni ribinio simptomai:
- Paniška tikro arba įsivaizduojamo paliktumo baimė.
- Nestabilūs tarpasmeniniai santykiai.
- Tapatybės nepastovumas.
- Impulsyvus, savidestruktyvus elgesys (savaime nepriskirtinas savižalai).
- Savižala ir / ar savižudybės bandymai.
- Ekstremalūs nuotaikų svyravimai.
- Chroniškas tuštumos jausmas.
- Neadekvatus pyktis ir sunkumai jį kontroliuojant.
- Paranojinės tendencijos, disociacija.
Surinkote penkis iš devynių? Sveikinu, galite pretenduoti į ribinio diagnozę. Aš tąkart surinkau devynis.
Triušio urvu gilyn
Komplikacijos, kaip kad dera filologei, prasidėjo nuo žodžių. Kuo ilgiau kartojau ribinis asmenybės sutrikimas, tuo įtartinesnesnis man šitas žodžių junginys rodėsi. Ką reiškia sutrikusi asmenybė? Ar gimiau su asmenybės defektu? Kaip atrodo sveika asmenybė, nuo kurios matuojamas nukrypimas? Kas ta riba, ant kurios balansuojame, ir kur ją rasti?
DSM-5 (JAV naudojamas psichiatrinių diagnozių sąvadas, — red. past.), JAV psichiatrų biblijoje, įrašyta, kad moterų ir vyrų, diagnozuotų ribiniu, santykis yra maždaug 3:1. Kilo dar vienas klausimas. Ar taip yra dėl to, kad prieš gimstant moterų eilutė prie ribinio stendo ilgesnė už vyrų, kaip kad tualetuose? Sunku patikėti. Nusprendžiau ieškoti šaltinių, kurių autorėms / -iams irgi kilo klausimų. Ribinio diagnozė tiek feminizuota, kad visi mano skaityti ją kritikuojantys šaltiniai kalba beveik išimtinai apie moteris.
Jonathano Foiles’o straipsnis Gender, Stigma, and Bias: Everything We Get Wrong About Borderline Personality Disorder atkreipė mano dėmesį į tai, kad stereotipinis ribinio paciento aprašas beveik sutampa su tuo, kaip patriarchalinis pasaulis įsivaizduoja moterį. Nestabili, neadekvačiai emocinga, impulsyvi, pernelyg prisirišusi prie partnerio, netikėtai pratrūkstanti pykčiu etc. Dėl to moterims ši diagnozė paprasčiausiai prirašoma gerokai dažniau. Vyrai su panašiais bruožais pasimeta kaip už sofos užkritę saldainių popieriukai. Emociškai nestabilūs jie būti negali. „Adekvačiai“ emocingi irgi negali – ne to buvo šimtmečiais mokomi.
Straipsnis paskatino imtis Foiles’o knygos (Mis)Diagnosed. Joje pasižymėjau dar vieną mintį. Ribinio simptomatika tokia nekonkreti (ką reiškia neadekvatūs jausmai?), kad bet koks jo etikete pažymėto žmogaus veiksmas gali būti traktuojamas kaip „ligos“ apraiška. Bet koks jausmas gali būti pavadintas neadekvačiu – jeigu reikia.
Dr. Jessicos Taylor knyga Sexy But Psycho padėjo suprasti, kaip smarkiai seksualizuojamos psichiškai sutrikusios moterys. Jos yra lengvas grobis ir „tobulos seksualinio smurto aukos“ – juk išprotėjusiomis niekas nepatikės. Tarp kitko, į google įvedus are women with bpd… (lt. — ar moterys su bipoliniu sturikimu…), du ieškomiausi rezultatai yra: attractive ir seductive (lt. — patrauklios ir gundančios). Dr. Jessica Taylor analizuoja konkrečius atvejus, kai ribinio diagnozė prirašoma išprievartautoms moterims – žinoma, kad jas apima stiprios emocijos, jos disocijuojasi nuo kūno, pyksta, kai kuriais atvejais žalojasi ir / ar yra suicidiškos. Taylor klausia: ar tai prigimtinė „nesveika“ jų asmenybė, ar trauminė reakcija?
Neseniai perskaičiau Julios Fox memuarus. Į psichiatrinę patupdyta ir ribiniu diagnozuota ji buvo po suicinio bandymo, kurį išprovokavo konfliktas su smurtavusiu ex-partneriu, persekiojusiu ją po skyrybų.
Elinor Cleghorn Unwell Women: Misdiagnosis and Myth in a Man-Made World ir Phyllis Chesler Women and Madness nupasakojo iš pagrindų seksistinę moterų patologizavimo istoriją (tiek fiziologine, tiek psichologine prasme). Nuo moterų negalavimų aiškinimo slankiojančia gimda senovės pasaulyje iki populiarios praktikos uždarinėti žmonas į psichiatrines, jeigu netiko ir nepatiko (ar nesutiko). Kai pirmaisiais geležinkeliais važinėjo traukiniai, tas dar vyko. Tokia tad pažanga.
Labai pamėgau Mollie Adler podcastą Back From the Borderline. Epizodas po epizodo stiprino abejones. Mollie kalbino drąsiausias šiandienos autores ir mąstytojus, kritiškai vertinančius įsisenėjusius mąstymo modelius ir praktikas. Tai Dr. Bruce Levine, Dr. Lisa Miller, Robert Whitaker etc. Jie / jos drauge su Mollie klausia: ar psichiatrija objektyvi ir nešališka? Kiek įtakos jai daro medikokapitalizmas? Ar serotonino teorija patikima ir nepajudinama? Ar etiškas elgesys su pacientais yra sistemos prioritetas? Kas išrado (ne)sveikumo kategorijas ir kaip (ir kodėl) jos kaskart patvirtinamos biurokratijoje?
Už praplėstą akiratį esu dėkinga ir šimtams moterų pasidalinimų internetinėse platformose. Jų dėka pamačiau dar vieną problemą: ribinio diagnozė stipriai stigmatizuojama ją sukūrusioje psichikos sveikatos sistemoje. Psichiatrinėse žmonių su ribiniu kortelės pažymimos su perspėjimu jų saugotis. Nemažai psichoterapeutų žmones su šia diagnoze paprasčiausiai atsisako priimti. Viskas vėl dėl to nelemto impulsyvumo ir galimo suicidiškumo. Be to, kadangi sutrikusi yra asmenybė, daugelis profesionalų gydyme nemato prasmės. Laimei, šitokios mados iki Lietuvos dar neatėjo, nes, kaip minėta, pas mus pati diagnozė reta, tačiau ne aš viena turiu internetą – šiuos mitus aptikti nesudėtinga.
Praėjus metams po Trūkstamo, kai akys aukščiau minėtoms bėdoms jau buvo atsivėrusios, seksizmą ribinio diagnozavime ir psichiatrijos istorijoje aprašiau straipsnių trilogijoje Moterys ir psichiatrija. Mano požiūriu, tai reikšmingas kontekstas mėginant suprasti, kokie rimti pavojai kyla Trūkstamą skaitant nekritiškai. O dabar pažiūrėkime, kaip ir į kurią pusę galime eiti toliau.
Kodėl verta klausti kodėl?
Nėra ko atidėti – iš karto atliksiu didįjį mentalinės gimnastikos triuką, kurį iš pradžių planavau palikti dramatiškai skyriaus pabaigai. Mano (ir daugybės profesional(i)ų) požiūriu, ribinio „simptomai“ nėra prigimtiniai defektai – dažniausiu atveju tai (po)trauminės reakcijos. „Simptomų“ sąrašai (taigi ir klasikinės diagnozės, pavyzdžiui, ribinis) klausia: kas? Kas su tavimi negerai? Traumai jautrus (angl. trauma-informed) klausimas būtų: kodėl? Kodėl elgiesi, mąstai, jauti būtent taip? Akcento perkėlimas iš smegenų į patirtis ir priežastis man regisi neįkainojamas.
Trūkstamame minėjau, kad 2022-ųjų Elena daužydavo galvą į grindis, kai pajusdavo bent menkiausią galimybę, kad ją paliks tuo metu svarbiausias jos gyvenimo žmogus (ribinio „simptomai“ nr. 1 ir 5). Anksčiau Elena taip nedarydavo. Toks elgesys nėra jos asmenybės dalis. Tas prasidėjo po to, kai nusižudė jos mama. Ji mane IŠ TIKRŲJŲ paliko – paliko labai apčiuopiamai, žiauriai, negrįžtamai. Bijojau, kad tas nenutiktų vėl, ir iš tos baimės elgiausi taip, kaip tuo metu gebėjau. Logiška. Logiška ir tai, kad, kai šitaip nutrūko pamatinis mano gyvenimo santykis, man buvo sunku kurti sveikus tarpasmeninius santykiai („simptomas“ nr. 2). Nes o kas, jeigu ir naujas santykis bus žiaurus ir nepakeliamas? O jeigu man siūlo sveiką ir švelnų, ir saugų, kaip galiu būti tokio verta, jeigu buvau mokyta, kad verta nesu?
Užtenka apie mane. Žalotis žmogus pradeda ne taip sau, o dėl kažko. Ne taip sau nori nusižudyti. Ne dėl to, kad toks / tokia gimė („simptomas“ nr. 5). Nelabai žinau atvejų, kad suicidiškas būtų mažas vaikas, augantis mylinčioje aplinkoje.
Patyrus traumą sunku nepykti – stipriai, neprognozuojamai, nevaldomai („simptomas“ nr. 8). Patyrus traumą logiška paranojiškai bijoti, kad ji pasikartos („simptomas“ nr. 9), ypač jeigu agresorius / -ė vaikšto to paties miesto gatvėmis.
Nežinome, kokios traumos nutiko žmonių su ribinio diagnoze gyvenimuose. Nežinome, nes žinoti nenorime. Sudedame varneles ties „simptomais“ (penki, šeši, devyni iš devynių), prisegame etiketę ir viso gero. Esi tokia, nes tokia esi.
PTSD ir C-PTSD
Kalbant apie (po)traumines reakcijas niekaip neišeina praleisti PTSD ir C-PTSD: potrauminio streso sutrikimo ir kompleksinio potrauminio streso sutrikimo. Psichiatrijos lauke rimtai kalbėti apie traumas pradėta visiškai neseniai, maždaug prieš penkiasdešimt metų, analizuojant iš Vietnamo grįžusių karių patirtis.
Vienas ryškiausių PTSD bruožų yra flashbackai (traumavusio įvykio išgyvenimai prisiminimuose arba košmaruose). Tokioje situacijoje nebepadoru pasidarė sakyti, kad tiems kariams yra iš esmės kažkas negerai su galva. Ne. Tam yra akivaizdi priežastis. Traumos tyrimų lauke gerai žinomas olandų psichiatras Bessel van der Kolk. Jo bestselerį Kūnas mena viską galima paskaityti ir lietuviškai. Karas, seksualinė prievarta, stichinės nelaimės, teroristinės atakos, užpuolimai, nelaimingi atsitikimai, artimo žmogaus savižudybė ir pan. vardinami kaip įvykiai, galintys išprovokuoti potraumines reakcijas.
Po dar dvidešimties metų atsirado terminas C-PTSD. Juo ryškinamos chroniškos, dažniausiai kasdienės traumos. Gyvenimas nesibaigiančio trauminio streso fone. Jį kelia gyvenimas emociškai ir / ar fiziškai smurtinėje aplinkoje, priklausymas diskriminuojamai visuomenės grupei, besikartojantis seksualinis smurtas vaikystėje arba / ir suaugus, emocinio apleistumo vaikystėje patirtys. Pastarąsias norėčiau paminėti atskirai.
Nors reakcijas, vadinamas ribinio „simptomais“, gali sukelti bet kuri iš minėtų traumų (ar begalybė kitų), emocinio apleistumo vaikystėje konceptas padeda geriau suprasti, dėl ko taip dažnai apsirinkame sakydami, kad yra iš esmės sutrikusių žmonių. Emocinis apleistumas labai klastingas dalykas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kad žmogus nė kiek netraumuotas. Turėjo namus ir nebadavo, nei seksualinio, nei fizinio smurto nepatyrė ir teoriškai turėjo vieną ar abu tėvus.
Smurtauti galima verbaliai bei emociškai: vaiką įžeidinėjant, nuvertinanat, nuolat lyginant su kitais. Keliant nerealistiškus standartus ir baudžiant jų nepasiekus. Traumuoja emocinis šaltumas, atsisakymas vaiką išklausyti, nuraminti, paguosti, pasidžiaugti jo(s) pasiekimais.
Dažnesni, negu galėtume pagalvoti, yra emocinio incesto atvejai, kai su vaiku elgiamasi taip, lyg ji(s) būtų suaugusiojo partneris / draugas (nors seksualinio smurto ir nėra). Vaikas turi išklausyti suaugusiojo patirtis, problemas ir jį / ją paguosti (tarsi būtų psichologas / terapeutas). Su vaiku dalinamasi jo(s) amžiui neadekvačia informacija – pavyzdžiui, pasakojamasi apie santykius su meiluže / -iu ir „draugiškai“ sutariama tą laikyti paslaptyje nuo kito(s) iš tėvų. Trinamos bet kokios ribos tarp vaiko ir tėvo / motinos, vaiko ribos kategoriškai ignoruojamos, vaikui neleidžiama turėti netgi nekaltų vaikiškų paslapčių, pavyduliaujama vaiko draugams ir pan.
Šalia gali atsirasti parentifikacija – motinos / tėvo vaidmens permetimas vaikui, kai vaikas turi rūpintis tėvu / mama (pavyzdžiui, daryti pusryčius pagiringai motinai), dažnu atveju ir sesėmis / broliais.
Šie ir panašūs atvejai išsamiai nagrinėjami Jonice Webb knygoje Running on Empty.
Ar kita diagnozė išsprendžia problemą?
Pete’as Walkeris knygoje Complex PTSD: From Surviving to Thriving: A Guide and Map for Recovering From Childhood Trauma parafrazuoja Johną Briere’ą, buvusį International Society for Traumatic Stress Studies (ISTSS) vadovą: jeigu įtrauktume C-PTSD diagnozę, DSM apimtis susitrauktų nuo žodyno iki nedidukės brošiūros. Sutinku. Vadinasi, norėčiau, kad taip atsitiktų?
Ir norėčiau, ir nenorėčiau. Norėčiau dėl to, ką surašiau aukščiau. Taip, traumą pripažįstančios diagnozės yra žmogiškesnės. Jos radikaliai reformuoja patį psichikos mechanizmų supratimą. Jos pripažįsta ir net prikišamai rodo, kad dažniausiai problema yra sutrikusioje visuomenėje.
Visgi įtraukę C-PTSD gautume dar vieną dėžutę, į kurią kaišiosime žmones. Kiekviena diagnozė lygu patologizavimui. Kiekviena diagnozė tampa dar vienu psichiatrijos įrankiu. Paradoksas – kad ir orientuotumės į traumas ir naikintume poreikį prirašinėti kitas diagnozes, C-PTSD ir PTSD vis tiek vadinami sutrikimais. O sutrikimą – kad ir dėl aiškios priežasties – arba turi, arba neturi. Taip, tai pavadinimų ir semantikos klausimas, tačiau, man rodosi, labai svarbus. Šio teksto tikslas ir yra parodyti, kad tai, ką esame pripratę vadinti simptomais, dažnu atveju yra reakcijos, o reakcijos negali būti sutrikusios arba ne – jos yra reakcijos, ir tiek. Suprantu, kad ko gero neatsiras sąrašas Skirtingų žmonių skirtingi psichikos sudėjimai ir skirtingos emocinės ypatybės. Sąrašas vis tiek bus sutrikimų. Ir ką daryti? Aš nežinau. Bet turiu dar klausimų.
Kodėl vartome akis dėl tiktoko vaikų?
Diskusija vyksta ir dabar-viskas-patapo-trauma fronte. Plačiai piktinamasi tiktoko vaikais, kurie „prisigalvoja“ diagnozių. Mokymuose ir diskusijose vis sulaukiu klausimų: kaip atskirti, tikras sunkumas ar netikras? Manau, kad atskirti neįmanoma. Taip, trauma, kaip ir daugelis terminų (narcisizmas) labai nusivalkiojo ir prarado didelę dalį prasmės. Bet pagalvokime iš kitos pusės – ar tiktoko vaikai tik nebus pasekmė to, kad iki jų kartos plačiojoje visuomenėje apie psichiką buvo atkakliai tylima. Ne tik tylima – skatinama tylėti ir baudžiama prabilus. Tai dabar turime, ką turime – vaikai gavo informaciją, kuri mums buvo nepasiekiama arba kurios mums buvo gėda, ir naudojasi ja kaip išmano. Nauji dalykai ne iš karto aiškūs. Lidle atnaujino savitarnos kasų interface’ą – iki šiol negaliu normaliai nusiskanuoti kibino. Šiuo atveju (ne Lidlo) esu optimistė – tikiu, kad kada nors diskursas susibalansuos. Per ilgai svarstyklės buvo nusvertos į gėdos ir informacijos trūkumo pusę, grįš per vidurį kažkada vis tiek. Juk kiek laiko išvis nekalbėta, pavyzdžiui, apie tremties traumą. Atrodo, savaime suprantama, kad svarbu tą tyrinėti mūsų istorijos kontekste, ir visgi, mano žiniomis, tas buvo daryta tik Danutės Gailienės Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu.
Kita vertus, kuo didesnis diagnostinių dėžučių pasirinkimas, tuo daugiau erdvės savidiagnozavimuisi. Kiekvienas DSM ir TLK (Tarptautinis ligų klasifikatorius, — red. past.) leidimas storėja. Tai uždaras ratas – kuo daugiau galimų diagnozių, tuo daugiau diagnozuojamųjų, kuo daugiau diagnozuojamųjų, tuo daugiau diagnozių. Vis daugiau patirčių patologizuojama – jau yra aprašytas gedėjimo sutrikimas, kai gedima per ilgai. Kiek yra per ilgai? Situacija panaši į asmenybės sutrikimus – kas ta sveikoji asmenybė, nuo kurios matuojame sutrikimą?
Akivaizdu, kad tokia sistema neveikia. Antidepresantų kasmet išrašoma daugiau. Depresija diagnozuojamų žmonių skaičius auga. Panašu, kad vaistai nebūtinai gydo (neneigiu atvejų, kai vaistai tinka ir netgi yra būtini). Ir ne tik dėl to, kad vis garsiau kalbama apie tai, jog serotonino teorija mus gana sėkmingai apgavo. Kai kurių dalykų niekada negalėsime išgydyti jokiais vaistais. Negalėsime sukaišioti į jokias dėžutes. Netgi negalėsime rasti jokios asmeninės traumos, kuri būtų blogos savijautos priežastis.
Už diagnozių ribų
Mane ypač domina ir šokiruoja ribinio „simptomas“ nr. 7. Chroniškas tuštumos jausmas. Ar tai nėra pamatinė šiuolaikinio žmogaus kondicija? Apie praeities žmones negaliu kalbėti, nes nežinau.
Pasaulyje šitiek karų ir smurto. Taip, kiekybiškai jų nėra daugiau negu anksčiau – patriarchalinis pasaulis negali ir negalėjo būti kitoks. Šimtmečiais žmonės kitoje barikadų pusėje – už valstybės sienos – buvo laikomi ne tik grėsme, bet ir resursais, kuriuos galima pasisavinti ir naudoti savo reikmėms. Neišvengiamas tokio mąstymo rezultatas yra kolonializmas – mes kažkodėl galime plaukti per vandenyną ir pasiimti tai, kas mums niekada nepriklausė. Vadovėliuose užrašyta istorija yra karų istorija. Tik anksčiau, jeigu nebuvai užgrobiančioje armijoje arba tarp užgrobtųjų, to nematei ir galbūt net negirdėjai. Pusryčiaujame kur skaitomos žinios / prie televizoriaus maitinami vaikai / kulka perveria šalmuotą galvą, – Vietnamo karo fone dainavo Jimas Morrisonas. Sulig masinėmis informavimo priemonėmis karas persikėlė į virtuvę. Dabar jis jau mūsų lovose, kur scrolliname žinias.
Nesiginčysiu, kad kuo daugiau matome ir žinome, tuo labiau galime empatizuotis su kitų žmonių kančia, nenumoti į ją ranka – niekada nepasakysiu, kad geriau užsimerkti, nes galimybė užsimerkti yra didžiulė nepelnyta mūsų privilegija. Ir visgi išvirkščioji pusė yra tuštumos jausmas. Atleiskite už grubumą, tačiau taip dažnai matome vaikus susprogdintomis galūnėmis, kad galiausiai visiškai nebesiempatizuojame ir dar stipriau numojame ranka. Be to, stebėdami baisybes kitame pasaulio gale dažnu atveju negalime visiškai nieko padaryti. Lieka tuštuma.
Tuščia palieka ir scrollinant nudailintus kitų žmonių gyvenimus. Lygindamiesi savuosius tiesiog pametame. Su draugais bendraujame, kaip sako mano pagyvenusio amžiaus teta, per langelį. Susitikimus planuojame pusmečiui ir priekį, nes neturime laiko. Nuostabu, kad galime paskambinti iš mokyklos vėluojantiems vaikams – net šiurpas nukrato pagalvojus apie mūsų laikus, kai vaikai tiesiog išeidavo su ant kaklo pakabintu raktu iki vakaro. Ir visgi, kardinalus gyvų susitikimų sumažėjimas tuština širdis pildančių prisiminimų atsargas.
Pridėkime visa ko, įskaitant žmones, sudaiktinimą ir įkainojimą. Bejėgystės jausmą išrinkus naujas partijas su naujais pažadais, kurie, jau mesdami biuletenį į dėžutę žinome, niekada nebus išpildyti. Fundamentalus dvasingumo poreikis užkaišiojamas tragikomiškomis iškamšomis, siūlančiomis meditacijų retreatus už viso labo kelis šimtelius eurų (arba daugiau, jeigu retreatas „dvasingesnis“ už kitus). Dr. Lisa Miller siūlo terminą – esame dvasiškai išalkę, ir tas nieko bendro neturi su religijomis.
Galėčiau dar vardinti, bet atsibodo.
Kaip ten sako? Spoksome į tuštumą, o ji spokso į mus. Man regisi, kolektyviai sergame beprasmybe. Ir kaipgi tuomet nesirgsime kitose srityse, ypač kai nesame mokytos / -i ryšį tarp beprasmybės ir psichikos sveikatos pamatyti. Nesakau, kad visų diagnozių atvejais priežastis būtent tokia. Tikrai ne. Tačiau esu tvirtai įsitikinusi, kad daugeliu atvejų – taip. Ypač kai kalba eina apie tokias nekonkretybes kaip asmenybės sutrikimai.
Sakote, labai liūdna? Taip, bet man tas teikia vilties. Esame ne po vieną savo sutrikusiose galvose, bet drauge, kad ir šūde.
TL;DR
Manau, kad ribinio diagnozė yra netikra, popierinė. Norėčiau būti Trūkstamo teksto neparašiusi. Tikiu, kad klaidos, netgi viešos, ne taip ir baisu. Nemanau, kad rašydama Trūkstamą buvau susirgusi. Galvoju, kad būčiau „nenormali“ kaip tik tuo atveju, jei po stipriai traumavusio įvykio būčiau elgusis „normaliai“. Esu tikra, kad trauminių reakcijų kaip priežasčių akcentavimas psichiatrijos lauke būtų sveikintinas. Nenoriu, kad tas virstų dar viena diagnostine kategorija. Manau, kad gyvename nesveikame pasaulyje. Neprarandu vilties. Tikiu, kad galime tuštumą pildyti tvirtų bendruomenių – tiek tarp žmonių, tiek tarp žmonių ir augalų, tiek tarp idėjų – kūrimu. Tas galimai kitam kartui, o galbūt ir ne.
Noriu, kad pasiūlytumėte šitą tekstą toms / tiems, kas skaitė Trūkstamą ir tapatinosi. Rimtai.
Teksto pavadinimas nurodo į minėtą podcastą Back From the Borderline, be kurio vedėjos Mollie, su kuria turėjau garbės asmeniškai aptarti nagrinėjamus klausimus, šito teksto nebūtų. O jeigu nebūtų, tada jis būtų trūkstamas.
Visos nuotraukos — Matildos Songailaitės
Ištikus problemoms kreipkitės:
Jaunimo linija 8 800 28888 (I-VII, visą parą), http://www.jaunimolinija.lt/
Vaikų linija 116 111 (I-VII, 11:00–23:00), http://www.vaikulinija.lt
Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) 8 800 77277 (II–VI, 16.00–20.00)
Pagalbos moterims linija 8 800 66366 (I-VII, visą parą), pagalba@moteriai.lt
Vilties linija 116 123 (I-VII, visą parą), http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com
Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt), 8 640 51555 (I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00)
Sidabrinė linija 8 80080020 (I-V, 8.00–20.00)
1 thought on “Grįžusi nuo ribos”