Nepakeliamas „draugai vs. priešai“ moralės lengvumas 

Reliatyvus grūdų nuo pelų atsijojimas

Bent jau tokia mintis kyla stebint tai, kaip lietuviai vertina karo nusikaltimus: viskas priklauso nuo to, kas yra tas nusikaltėlis. Kai kažką padaro Rusija, tai atrodo aiškiausias dalykas pasaulyje: taip daryti nedera. Nežmoniška net! Bet kai tą patį padaro Izraelis, na, tada situacija komplikuota, norėjo ko geriausio, o išėjo kaip visada, nu ir tie arabai nešventieji ir – 

Kiekviena dieną girdime apie smūgius Ukrainos infrastruktūrai, apie civilius kaip tiesiogines ar netiesiogines aukas. Ir labai sveikai galime tai pasmerkti. Nereikia nei trijų istorijos vadovėlių išsitraukti paskaitai apie Kijevo Rusią, nei rimtai svarstyti Duginistinės teorijos argumentų. Karas pradėtas su melagingais tikslais, žūva nekalti žmonės, viskas aišku. 

Tuo tarpu Izraelis kas antrą paliaubų dieną susprogdina po dvidešimt civilių Palestinoje, bet mūsų atjauta baigiasi tuo, kad bent jau nejaučiame pareigos kiekvieną kartą kartoti, kad apie civilines aukas informacija gauta remiantis „HAMAS VALDOMOS sveikatos ministerijos duomenimis.“ 

Ir toks dvilypiškumas paliečia kiekvieną karo aspektą: 

• Lietuviai rusus laiko epigenetiškai nusidėjusiais, ontologiškai blogais, nenuvalomai susitepusiais padarais. Izraelis, tuo tarpu, yra vos ne giminga šalis, ten žmonės vis pavojuje gyvena, ypač nausėdijose! 
• Rusai, va, nepakakamai protestuoja prieš karą, o izraeliečiai kelia riaušes gindami kalinius prievartaujančius savo kareivius. 
• Rusai ne tik Ukrainą puola, bet dar ir Lenkiją užkabina, ir pas mus IKEA bando padegti. Tas yra neatleistina, bet tik Rusijai. Nes va, Izraeliui net pirštu nepagrūmosim, kad sprogstamais pranešimų gavikliais sužalojo 3,500 žmonių Libane. 
  • Ir bombardavo šalies miestus 
  • ir apšaudė JTO taikdarius 
  • okupavo dalį Sirijos
  • puolė Jemeną ir Iraną
  • bandė užmušti „Hamas“ derybininkus Irane ir (niekaip prie karo neprisidėjusiame JAV sąjungininke) Katare, 
  • Ir visaip kitaip eksportavo karą.
• Lietuvis labai suprantamai ašarą nubrauks dėl kiekvieno žurnalisto, kurį Rusijos valdžia nužudo, dėl kiekvienos susprogdintos „greitukės“. O tai, kad Izraelis Gazoje nužudė daugiau žurnalistų nei bet kuris kitas karo istorijoje, ar kai susprogdina saugiu koridoriumi riedantį suderintą pagalbos konvojų? Ką padarysi, medžius kerta, skiedros lekia. 

Draugui viską atleisi, o priešui – niekada. 

 

Greitai, žmonija, išsivartyk iš nuskaltimo

Aišku, Izraelio pasiteisinimus mes pagarsiname. Rusijos ne – gal tai jų strateginė klaida? Gal ir Rusijai reiktų karts nuo karto ką nors pameluoti. Ta Velykų eisena, į kurią pataikė raketa? „Ukrofašistai pintinėse išmargintas granatas slėpė! Prie tos ligoninės stovėjo konteineris, iš tam tikro kampo panašus į „HIMARS“. Ta jėgainė elektrą gamino degindama rusišką paveldą.“

Net neturi būt įtikinamas melas, Izraelis irgi nepersistengia.  Dar 2023-iaisiais Haaretz, seniausias ir trečias didžiausias Izraelio laikraštis, atrado, kad meluota apie vaikus nukirstomis galvomis ir įvairius kitus nusikaltimus. Prasidėjus puolimui Gazoje, visi iš anksto žinojo, kad numetus vieną tašę su dviem šautuvais MRI skenerio patalpoje galės pateisinti ligoninės okupaciją. O dabar praėjo du metai, ir žinios, kad IDF propaganda naudoja vogtus 3D modelius, niekaip nesusijusiais su objektais Gazoje, net nelabai stebina. 

Ir kodėl jiems stengtis labiau? Nemaža Vakarų dalis yra jau suinteresuota tikėti Izraeliu, tad jam tereikia mesti, kad ir mažiausiai įtikinančią atmazkę. Sąjungininkai ją griebs abejomis rankomis ir taip pateisins bendradarbiavimą. Šitaip Izraelis tapo ta vienintele šalimi, kuri apartheidą pavertė genocidu neprarasdama visų respektabilių, žmogaus teises ir tarptautinę teisę mylinčių demokratijų paramos. O ir kodėl nebūti suinteresuotiems Izraelio sėkme? 

Europa vienaip ar kitaip turi verlso saitų su startuolių šalimi (juk ten viską iš nieko patys pastatė!), ar tai technologiją piliečiams sekti perkant, ar ginklus, ar internetių svetainių kūrimo paslaugas. 

Plius, Eurovizija priklauso nei vieno marokiečio neįdarbinusiam Moroccan Oil. 

 

O JAV gyvena  nemaža dalis evangelikų ištižusiomis smegenimis, kuriems Izraelis turi egzistuoti, kad atliktų savo vadimenį išsipildant apokaliptinėms Apreiškimo Jonui pranašystėms ir būtų sunaikintas echatologinių įvykių metu. Tiems, kurie mąsto šalčiau, yra reikalingi AIPAC lobistų pinigai. O jei dar realpolitiškiau, Izraelis yra patikimiausias JAV placdarmas artimiausiuose rytuose – net patikimesnis nei 9/11 rėmusi, žurnalistus kapojanti ir Jemeną badu marinanti Saudo Arabijos teokratija. O Lietuvai…

Kaip jau rašė LRT, Lietuvai kaip tik ir svarbu tai, kad JAV Izraelį be galo be krašto myli. O kaip LRT ant laužo užmesta auka Eglė Samoškaitė atskleidė, Lietuva labai myli JAV. Juk ten ne tik mūsų istoriniai emigrantai važiuodavo, kai dar nieko čikenfaktoriais nepravardžiuodavome, bet ir garantuoja mūsų nepriklausomybę. Aišku, galvotum, kad visas NATO tą garantuoja, bet lietuviai labiausiai kliaujasi JAV. Dėl to mes istoriškai – išskyrus vieną Grybauskaitės išsišokimą – visada pritarėme JAV dėl absoliučiai kiekvieno Izraelio politikos aspekto. 

Ne tai, kad Izraelis ir pats neskatina šių ryšių. Vien lietuvių gėdinimo dėl mūsų entuziastingo ir ilgai neigto indėlio į Holokaustą (nors ir po šiai dienai tai neigiantys į Seimą randa kelių) nepakaktų, tad pagalį galiausiai papildė morka. Tai va, mes perkame ginklus iš Izraelio, nes tai „nėra politinis klausimas“ (žodžiai, dėl kurių Šakalienės net kebabinėje neturėtų į darbą priimti). Leiskite priminti, kad mūsų pėstininkų kovos mašina „Vilkas“ – vienintelis pasaulyje „Boxer“ variantas, kuriame naudojamas izraelietiškas bokštelis! 

Taip pat kuriame naujus bendradarbiavimo planus, nes kas geriau išmokys mus pasiruošti krizėmis, nei valstybė, pasinaudojanti paliaubomis vykdyti genocidui. Gal jie taip pat padėtų mūsų pasienio tvorą (nežinau, kaip mes jos dar nebandėme Trumpui prastumti, kaip jo vizijos įkvėpto statinio) aprūpinti automatiškai valdomais ginkluotais bokšteliais tiesiai iš Vakarų Kranto?

Yra, aišku, ir subtilesnių saitų. Pavyzdžiui, 51% investicija į tarpmiestinių autobusų kompanijas. Ir kaip tik iš kompanijos, kuri teikė transportą kariams Arabų-Izraelio karų metu ir yra JTO įtraukta į sąrašą bendrovių, vystančių veiklą nelegaliose Vakarų Kranto nausėdijose. Beje, ši kompanija net yra puikus pavyzdys, kokio svaigaus laisvumo yra Izraelio rinka: 2019 metais darbuotojai buvo priversti iš darbuotojų kolektyvo pavirsti kompanija, nes kitaip vyriausybė būtų nutraukusi sutartis, išdalinus autobusų maršrutus ir taikiusi sankcijas.

Ir jei abejojate, kad verslo ryšiai su kita šalimi gali paveikti tarptautinę politiką, tereikia pažiūrėti, kaip mūsų vežėjų kūnus apleido tiek patriotizmas, tiek balionų baimė, kai vilkikai buvo sulaikyti Baltarusijoje. 

Jei verslo ryšiai nerūpėtų, tai mes ir „Viči“ krabų lazdeles triaukštume, ir sankcijas Rusijos energetiniams ištekliams būtume pritaikę nelaukdami, kol trijų dienų karinei operacijai beveik keturi metai sukaks.

 

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Jei norite ir galite prisidėti 👇🏽👇🏽👇🏽

Ačiū!

 

Nelyg anime didumo akys

Bet jokie švelnūs manevrai ar istoriniai ryšiai su JAV nepadėtų, jei neegzistuotų kertinis veiksnys: baimė. Meilė Izraeliui yra tik akivaizdžiausia, labiausiai moraliai supuvusi mūsų baimės Rusijai išraiška. Nes jei nebijotume Rusijos, nereiktų, vos JAV pašaukus, pavirsti į mažą agrarinę valstybę, besislepiančią už Dėdės Semo kojos. O tai, kad baimės akivaizdoje mes esame linkę pateisinti viską, net ir genocidą, tiesiog rodo mūsų moralinę tuštumą. 

Mes mėgstame teigti, kad Rusija yra išskirtinai amorali šalis, kuriai nusispjaut ant žmogaus teisių ir tarptautinių normų. Bet mūsų valstybė baimės pilnomis kelnėmis bėga į glėbį Izraeliui, kuris šiemet pasiekė, kad Gazoje užmuštų vaikų skaičius peržengtų 15 tūkstančių (palyginimui: Ukrainoje iki šio spalio žuvo 15 tūkstančių civilių). Mes išdidžiai bičiuliaujamės su šalimi, kurios aukščiausių vadovų už nusikaltimus žmonijai laukia Haga. Ta pati Haga, kuri, kaip išdidžiai skelbia Vilniaus savivaldybės pastatas, laukia ir Putino. 

Nes, matote, Putino mes bijom, o Izraelis dar gal padarys nuolaidą prieštankinėms raketomis, ir jei pabučiuosime Bibi į lūpas, tai gal ir Amerika neapleis. Gal vis tiek būsime saugūs. 

Tad kaip ir peršasi mintis, kad mums nerūpi nei žmogaus teisės, nei tarptautiniai susitarimai. Pirmąjį teiginį Rusija meistriškai pademonstravo po mūsų paramos Baltarusijos opozicijai pasienyje numesdama imigrantų; staiga už žmonių teises aistringai kovoję lietuviai uždainavo apie teisėtumą, iPhone nuosavybės įtaką empatijai ir paliko žmones šalti ir badauti pasienio miškuose. Kuris isteriškesnis dar kažką spėjo patriesti apie imigrantų gretose galimai besislepiančius rusų infiltratorius. Tada išleidom 140 milijonų eurų tvorai. 

Gerai Rusija paskaičiavo: ir iš imigrantų pinigus susirinko, ir mes parodėm, kad mums rūpi tik baltų žmonių teisės (bent jau tai auditorijai, kuri praleido tik šiek tiek mažiau isterišką mūsų reakciją Sirijos pabėgelių krizės metais), ir dar pinigų iššvaistėm ant tvoros. Baltarusiški balionai, kurie patys už save sumoka kontrabandinėmis cigaretėmis, yra tik menkas tokios taktikos imitatorius. 

Ir čia net nėra pirmas kartas, kai baimės pilni lietuviai pamynė principus ir priėmė Mūsų pusę kaip teisiuosius, kurie apgins mus nuo tų Kitų, blogųjų. Mes galų gale labai džiaugėmės, kai Vilnių aplankė karo nusikaltėlis G. W. Bušas jaunesnysis, iš piršto išlaužęs invaziją į Iraką (iš kurios galiausiai ir ISIS gimė). Mes taip pat nelaikome V. Adamkaus gėda to, kad Lietuvoje veikė slapti CŽV sulaikymo, tardymo ir kankinimo centrai – tokie patys, kokius JAV įkūrė ir karščiausio Maskvos dantisto Baširo Al-Asado valdomoje Sirijoje. 

Jau net ir dabar visuomenėje krapštos ir krebžda veikėjai, kurie mano, kad nuo Rusijos apsiginsime tik įtvirtinę toksišką vyriškumą, tradicinių lyčių vaidmenų santvarką ir nacionalizmo ugdymą. Šie dalykai, be abejonės, yra geri, nes daromi Lietuvos apgynimo vardan. O tai kad Rusijos valdovai tas pačias regresyvias vertybes primetinėja savo visuomenėje yra negerai, bet tik todėl, kad tai daro rusai. Kai lietuviai daro tą patį, viskas geriau. 

Va ir grynas pavyzdys: kad išvengtume Rusijos platinamo naratyvo, kad savi šaudė į savus, turime pirmi iššaudyti savus: 

 

Bet ko gi nepaaukosi gindamas Lietuvėlę? O kas, tiesą pasakius, liks ginti, jei viską paaukosime? Jei po kilimu pakišime „visuomenę skaldančius“ klausimus – imigrantų teises, tos pačios lyties santuokas ir t.t.? Jei leisime Valinskams ir Ramanauskams laisvai kalbėti apie rusus taip, kaip izraeliečiai kalba apie palestiniečius ar rusai apie ukrainiečius? Kur tada liks moralinė aukštuma, nuo kurios ginti Lietuvą, jei pagrindinis skirtumas tarp mūsų ir Rusijos bus tai, kad lietuviui (tam 80% ne po skurdo riba) gyventi Lietuvoje vien materialiai yra geriau, nei būtų Rusijoje?

Aišku, yra žmonių, kurie gali gyventi galvodami, be jokios savistabos, kad Lietuva savaime yra vertybė, nes Lietuva savaime yra vertybė, ir to pasekoje pateisinama viskas, kas gina Lietuvą (pačią iš savęs vertybę). Bet kad net jų neįtikinsi neapsimetinėti, jog atlieka kažkokį moralinį kryžiaus žygį, kaip vieninteliai pasaulio teisieji. 

 

 

Jei jau esame pasiruošę sakyti, kad svetimo skausmo būna, ir kad lietuvių vaikų gyvybės yra vertesnės, nei palestiniečių vaikų, tai bent neapsimeskime, kad toks argumentas universalus ir turėtų apeliuoti į visų širdis. Nes yra šalių, yra žmonių, kurių moralės kompasas veikia ir neįmagnetintas rodyti vien tik į Rusiją. 

 

---

Viršelio nuotrauka: Marthos Rosler fotomontažo dalis iš serijos „House Beautiful: Bringing the War Home“ (1967–1972 m.)