Agresyvi Indijos politika: Kašmyro specialiojo statuso panaikinimas

Paradoksalu, kad Nausėdos pagyros Indijai prasidėjo nepraėjus nei dvejoms savaitėms po visą pasaulį sudrebinusios naujienos. Šių metų rugpjūčio 5 d. Indija panaikino 370-ąjį konstitucijos straipsnį, užtikrinusį specialųjį Kašmyro srities statusą. Istoriškai Kašmyro padėtis jau buvo sukėlusi ne vieną konfliktą tarp regiono nepasidalinančių branduolinių valstybių: Indijos ir Pakistano. Nors Kašmyras jau daug metų buvo pripažintas Indijos valstija, specialusis statusas jam suteikė atskirą konstituciją, vėliavą ir teisę savarankiškai tvarkyti savo regiono vidaus politiką.

Regione buvo atjungtas mobilusis ryšys, internetas, televizija, buvo uždarytos ligoninės, mokyklos bei parduotuvės. Dar prieš paskelbiant konstitucijos pataisą, Kašmyre patruliavo apie pusę milijono indų karių, kurių skaičius po konstitucijos pakeitimo buvo padidintas dešimtimis tūkstančių. Reaguojant į augantį nepasitenkinimą centrinės valdžios sprendimu ir bandant užkirsti kelią masiniams protestams, kašmyrams nebuvo leidžiama išeiti iš namų. Tuo tarpu Indijos vyriausybei palanki žiniasklaida neigė vyraujančias nuotaikas ir tikino, jog situacija regione yra stabili. Siekdama išvengti tarptautinės bendruomenės pasmerkimo, Indijos vyriausybė griebėsi kraštutinumų ir paskelbė, jog užsienio žiniasklaidoje paplitę protestų įrašai vaizduoja senus sukilimus. Reaguodami į tai, protestuotojai ant savo plakatų pradėjo užrašinėti datas, kuriomis siekiama parodyti, jog protestai vyksta šiuo metu.

Dar viena Indijos vyriausybės pasitelkiama priemonė, kuria bandoma išvengti pasaulio dėmesio, yra šratinių ginklų naudojimas. Nors trūksta duomenų viso regiono mastu, yra žinoma, jog vien rugpjūčio mėnesį vienoje ligoninėje buvo užfiksuota 60 atvejų, kuomet protestuotojai nukentėjo nuo šratinių ginklų. Šie šautuvai paprastai nenužudo žmogaus, tačiau sukelia rimtus sužalojimus, galinčius sukelti ilgalaikius padarinius. Panaši praktika pastebima ir Palestinoje, kuomet Izraelio karinės pajėgos, naudodamos gumines kulkas, stengiasi suluošinti didžiąją dalį palestiniečių, tokiu būdu susilpnindamos pasipriešinimą okupacijai ir siekdamos sušvelninti tarptautinės bendruomenės reakciją.

Kašmyro autonomijos panaikinimas neigiamai paveikė ir regiono ekonomiką. Pagrindinis vietinių gyventojų verslas yra obuolių auginimas, į kurį, vienokiais ar kitokiais būdais, yra įsitraukę daugiau nei pusė visų regiono gyventojų. Rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiai įprastai būna patys intensyviausi, kuomet obuoliai yra nuskinami bei paruošiami eksportui. Tačiau šiais metais Kašmyro turgavietės stovi tuščios, o obuoliai pūva ant medžių. Obuolių eksporto į Indiją sustabdymas leidžia parodyti pasauliui, jog situacija Kašmyre nėra normali ir kol kas nesimato prošvaisčių, jog greitu metu ji galėtų pagerėti. Didelė dalis ūkininkų paaukojo savo verslą, nes, jų teigimu, tai yra vienintelė prasminga protesto forma.

Vis dėlto, ne visi obuolių augintojai tokį kelią pasirinko savo noru. Visiškai uždarius Kašmyro sienas su aplinkinėmis valstybėmis, įskaitant ir oro erdvę, regione buvo sudarytos sąlygos iškilti ekstremistinėms grupuotėms, kurios pasisako už radikalių priemonių naudojimą kovai prieš Indiją. Pasitaikė atvejų, kuomet šie separatistai grasino ūkininkams ir neleido jiems išvežti savo užaugintos produkcijos į Indiją. Indijos valdžia savo ruožtu grasino sunaikinti ūkininkų parduotuves, jei šie atsisakys pardavinėti vaisius, tačiau, nepaisant grasinimų, didžioji dalis obuolių augintojų pasirinko protesto kelią.

Kašmyrų priespauda neapsiriboja vien pastaraisiais įvykiais susijusiais su statuso panaikinimu – įvairiomis formomis ji tęsiasi ne vienerius metus. Didžioji Kašmyro gyventojų dalis yra musulmonai, į kuriuos nukreipta neapykanta itin sustiprėjo Indijoje iškilus nacionalistinei Hindu radikalus atstovaujančiai „Indijos žmonių partijai“, o jos lyderiui Narenda Modi tapus Indijos ministru pirmininku. Turėdami stiprų užnugarį, Hindu radikalai jau kurį laiką vykdo išpuolius prieš musulmonų mažumas. Kašmyrų pažeminimui yra plačiai naudojamas ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas. Pavyzdžiui, musulmonai verčiami valgyti kiaulieną žmonių apsuptyje – mėsa yra prievarta sugrūdama į jų gerkles. Taip pat tūkstančiai regiono gyventojų buvo suimti, jų artimiesiems nebuvo pateikiama tiksli informacija apie suimtųjų kalinimo vietą ir būklę. Kašmyrų vaikai yra priverstinai atskiriami nuo šeimų keliems mėnesiams ar ilgiau, siekiant įbauginti šeimos narius bei užtikrinti aplinkinių gyventojų paklusnumą.

Nuo 370 str. panaikinimo praėjo du mėnesiai, tačiau vis dar neatrodo, kad situacija Kašmyre gerėtų. Pakistano premjeras Imran‘as Khan‘as stengiasi Kašmyro problemą akcentuoti globaliu mastu, netgi neatmeta karo su Indija galimybės. Tačiau kokia tikimybė, jog dvi branduolinės valstybės pradės visa naikinantį karą? Priešingai vyraujančiai nuomonei, bendra Kašmyro bei Pakistano istorija leidžia abejoti pastarojo prisiimamu gelbėtojo vaidmeniu. Pakistanas, kaip ir daugelis galingų valstybių, yra suinteresuotas savo teritorijos bei įtakos zonos ekspansija.

1947 m. pasibaigus britų kolonizacijai regione, Indija ir Pakistanas tapo nepriklausomomis valstybėmis. Tuo metu Kašmyras taip pat siekė tapti suverenia valstybe, tačiau tam sutrukdė Pakistanas, sulaužydamas tais pačiais metais pasirašytą neveikimo (angl. standstill) sutartį ir įsiveržęs į Kašmyro teritoriją. Tai buvo pirmasis veiksnys, paskatinęs Kašmyro pasidalijimą tarp Indijos ir Pakistano. Todėl būtų naivu sakyti, jog Pakistano premjeras, kuris vis dar valdo dalį Kašmyro, nesuteikdamas jiems nepriklausomybės, iš tikrųjų rūpinasi kašmyrų padėtimi, bet ne siekiu padidinti galią regione. Panašiau, kad Khan‘as nusprendė pasinaudoti proga paviešinti ilgametės oponentės Indijos nusikaltimus, prisidengdamas žmogaus teisių gynėjo etikete.

Šiuo atveju, niekinga Pakistano premjero intencija atsitiktinai turėjo gerų padarinių – imta garsiai kalbėti apie žmogaus teisių pažeidimus Kašmyre, patraukiant viso pasaulio dėmesį. Deja, bet Lietuvoje matomas priešingas efektas. Šalies valdančiųjų pozicijai šiuo ir kitais užsienio politikos klausimais yra būdingas neprincipingas požiūris, oportunizmas ir nusižeminimas. Apie tai byloja ne tik jau minėtas Nausėdos susitikimas su Indijos viceprezidentu, bet ir 2019 m. sausį įvykusi Lietuvos delegatų viešnagė Izraelyje, kartais dar vadinamame „vienintele demokratine valstybe Viduriniuosiuose Rytuose“. Vizito metu premjeras Saulius Skvernelis demonstravo savo reveranso sugebėjimus Benjamin‘ui Natanyahu, teigdamas, jog Izraelis yra pirmojoje fronto linijoje, kovojant prieš terorą bei hibridines atakas, neužsimindamas apie ilgametę Palestinos okupaciją, nepakenčiamas gyvenimo sąlygas bei tūkstančius civilių aukų. Nors panašu, jog Lietuvos politikai padarytų bet ką, kad tik įtiktų stipriosioms pasaulio valstybėms, jų teigimu „dėl ekonominės plėtros ir saugumo“, Lietuva kažkodėl tampa silpniausia Europos Sąjungos ekonomika. Bandydami įtikti galingoms valstybėms, šalies politikai išduoda esminius teisingumo principus vienoje srityje, kad išloštų kitoje, bet galiausiai valstybė lieka be ekonominės gerovės.

Pagrindinėje nuotraukoje – Kašmyro gatvės su Indijos kareiviais. Šaltinis – usip.org