fbpx

Kairioji perspektyva: naujasis municipalizmas

Naujasis municipalizmas, veikdamas savivaldos politiniame lauke, siekia decentralizuoti galią ir demokratizuoti politinį procesą, bet neapsiriboja lokalumu, organizuoja tarptautines konferencijas ir bendrus globalius darinius, nori plėsti naujųjų municipalistų tinklą, dalintis informacija ir patirtimi. Šį siekį lydį įsitikinimas, jog globalaus pasaulio konkreti raiška yra būtent miestas, o pokytis mieste reiškia pokytį pasaulyje.

Apie naująjį municipalizmą

Anot filosofo Henri Lefebvre, Vakarų mąstyme, ypač matematikos ir fizikos moksluose, erdvė siejama su fiziškumu (kietumu), nejudrumu, sąstingiu ir, svarbiausia, uždarumu. Filosofas, siekdamas iš esmės permąstyti erdvės sąvoką, teigia, jog kol mes esame priklausomi nuo laiko, kurio negalime nei pagreitinti, nei sulėtinti, erdvė žymi pažadą, galimybę išsilaisvinti nuo laiko tironijos ir išnaudojimo. Ši nuostata atveria galimybes kitokiam politiniam veikimui, kurį įkūnija naujasis municipalizmas, užgimęs po 2008 metų pasaulinės krizės kaip reakcija į griežtą ir skurdinančią taupymo politiką bei bendro gėrio (angl. commons) privatizaciją. Šiame straipsnyje naujojo muncipalizmo atsiradimo ir bendrųjų principų pristatymu siekiama į kairės mąstymą kaip politinį veikimo lauką grąžinti kiek primirštą savivaldą. Taip pat, pasitelkiant įprastų politinių įsitikinimų kritiką bandoma aprašyti politines galimybes, kurias municipalizmas teikia kairei, ir pristatomas municipalizmo galimybių projektas Kauno mieste.


Naujojo municipalizmo principai

Naujasis municipalizmas, veikdamas savivaldos politiniame lauke, siekia decentralizuoti galią ir demokratizuoti politinį procesą, bet neapsiriboja lokalumu, organizuoja tarptautines konferencijas ir bendrus globalius darinius, nori plėsti naujųjų municipalistų tinklą, dalintis informacija ir patirtimi. Šį siekį lydi įsitikinimas, jog globalaus pasaulio konkreti raiška yra būtent miestas, o pokytis mieste reiškia pokytį pasaulyje.

Nors naujasis municipalizmas turi nemažai principų, galima išskirti tris pagrindinius: radikali demokratija, politikos feminizacija, ekonominė demokratizacija. Apie kiekvieną principą trumpai.

Radikali demokratija yra tiesioginės demokratijos siekinys, bandymas horizontalizuoti hierarchiją. Taip siekiama suaktyvinti pasyvius miesto gyventojus, juos paskatinti tapti miesto piliečiais, kurie atsikratytų dešiniesiems naudingo politinio abejingumo ir pajustų savo sprendimo galią bei džiaugsmą dalyvaujant tikrame demokratiniame procese. Miesto piliečiai, dalyvaudami bendruomenėse ir asamblėjose, priima sprendimus ir jiems suteikia finansinį pagrindą per dalyvaujamąjį biudžetą. Tokiu būdu vystomos solidarumu, abipuse pagalba paremtos praktikos. Radikalią demokratiją neišvengiamai lydi sąžiningumo, skaidrumo ir atvirumo reikalavimai. Naujasis municipalizmas siekia grąžinti politiką prie jos ištakų.

Politikos feminizacija yra bandymas pakeisti politiką per moteriškąjį (marginalizuotą) pasaulio suvokimą. Politikoje dominuoja patriarchališka logika, kurioje iškeliama stipresniojo pusė ir sėkmė, grindžiama kapitalu bei galia. Tokią politiką siekiama iš esmės feminizuoti, iškeliant tokius idealus kaip empatiškumas ir solidarumas. Feminizuotoje politikoje laikomasi įvairių aspektų lygybės, taip pat ir lyties pagrindu, bandoma taikyti lyčių paritetą institucijose. Taip pat mokamas sąžiningas užmokestis, teikiamos socialinės paslaugos, galimybė palikti vaikus priežiūrai, gauti pagalbos. 

Ekonominė demokratizacija yra bandymas pakeisti savivaldos ekonominę struktūrą pereinant nuo korporacijų, stambaus verslo ir laikinais kontraktais paremtos ekonomikos, linkusios skurdinti vietinius gyventojus, ir skatinant kitokias ekonomines veiklas, tokias kaip kooperacijos, bendruomenių valdomos įmonės, taip pat remunicipalizuojant (susigrąžinant privatizuotas įmones) ar kuriant naujas municipalines įstaigas, kurios teiktų visiems prieinamas viešąsias paslaugas. Tokiu būdu pririšant kapitalą prie vietos ir įtraukiant piliečius (darbininkus, daktarus, taksistus ir t. t.) į jo skirstymo procesą. Demokratizuojant ekonomiką ir keičiant struktūrą taip pat siekiama pakeisti klimatui nedraugišką ekonominę veiklą ir kurti alternatyvas. Vienas iš tokių pavyzdžių būtų Barcelona En Comú (politinis judėjimas, laimėjęs Barselonos savivaldos rinkimus) įsteigti savivaldybės ir gyventojų valdomi elektros tinklai Barcelona Energia, kurie naudoja 100 proc. atsinaujinančios energijos ir ją tiekia savivaldybei priklausančioms įstaigoms, įmonėms, namų ūkiams. Tokiu būdu susigrąžintos lėšos investuojamos į tolimesnę atsinaujinančią energetikos plėtrą, statomi nauji saulės kolektoriai ant savivaldybei priklausančių pastatų. Taip pat kovojama su energetikos skurdu, užtikrinama energija sunkiau besiverčiantiems piliečiams. Įgyvendinta iniciatyva leido savivaldai ir piliečiams tapti ekonomiškai stipresniems, nepriklausomiems nuo globalinės rinkos diktato, bei praktiškai įgyvendinti žaliąją politiką.


Barcelona en Comú – naujojo municipalizmo švyturys. 

Po 2008 metų finansinės krizės Ispanijoje užgimė nemažai pasipriešinimo judėjimų, tarp jų ir judėjimas prieš taupymo politiką 15M (Indignados), kurio taktika buvo aikščių užėmimas, įkvėpęs Occupy Wall Street. Kitas svarbus judėjimas, lėmęs politinio judėjimo Barcelona en Comu susiformavimą, buvo aktyviai veikusi socialinė ir visuomeninė organizacija, kuri kovojo prieš prievartinį gyventojų iškeldinimą iš jų būstų. Judėjimą atstovavo vėliau Barselonos mere tapusi aktyvistė Ada Colau. Pereiti nuo politikos aikštėse prie politikos institucijose paskatino partinių oponentų pašaipa ir siūlymas po nerezultatyvių protestų imtis institucinės politikos. Tai žymėjo naują politinio aktyvizmo trajektoriją aikščių jėga buvo perorganizuota į politinį judėjimą Barcelona en Comú, kviečiant būti judėjimo platformos dalimi nacionalines (Podemos) ir vietines kairiąsias partijas ir tokiu būdu realizuojant urbanistinės kasdienybės politiką (gentrifikacija, nuomos ir būsto kainos, viešųjų paslaugų prieinamumas ir t. t.). Judėjimo kūrimosi metu laikytasi kitokios politinės struktūros ir logikos, pavyzdžiui, progresyvių kandidatų sąrašą turėjo palaikyti bendruomeninės asamblėjos, kurios taip pat galėjo pasiūlyti savo kandidatus, tokiu būdu įtraukiant daugiau žmonių į politinį procesą ir užtikrinant pasitikėjimą judėjimu. Buvo siekiama įgyvendinti esminius pokyčius vietoje, neatsižvelgiant į tokias aplinkybes kaip centrinės valstybės politika.

Ada Colau prie tribūnos laiko iškėlusi ranką, jai už nugaros žmonės pritariamai šaukia.
Barselonos merė Ada Colau. Nuotraukos šaltinis occupy.com.

2015 metais Barcelona en Comú laimėjo Barselonos savivaldos rinkimus, o mere tapo jau minėta aktyvystė Ada Colau, pirmoji moteris merė. Taryboje judėjimas užėmė 11 vietų iš 41. Po tam tikrų konfliktų 2017 metais, kai judėjimui reikėjo apsispręsti, kuriuos kairiuosius palaikyti (ar tuos, kurie palaikė Katalonijos nepriklausomybę, ar tuos, kurie palaikė buvimą Ispanijos valstybėje), 2019 metais, nors ir pasiekus pergalę, judėjimo pozicijos susilpnėjo, laimėta vienu mandatu taryboje mažiau (10), šiuo metu judėjimas yra mažumos koalicijoje. Dėl bendruomenių ir asamblėjos nurodytos ir įgyvendinamos politikos mažėjo miesto bei jų gyventojų priklausomybė nuo turizmo, tai davė rezultatų pandemijos akivaizdoje ir lėmė šiuo metu išaugusį judėjimo populiarumą.

Apskritai, judėjimo sėkmę lėmė progresyvi ir kitoniška politinė vaizduotė, kurioje į rinkimų sąrašą įtraukiami bendruomenių ir organizacijų nariai, siekiant sukurti lygų ir prieinamą demokratinį dalyvavimą politiniuose procesuose bei sprendimuose. Šis modernus politinis vaizdinys, kai sprendimai yra priimami bendruomenių asamblėjose, vadinamas naujuoju municipalizmu, kurio ištakos siekia municipalinį socializmą ir filosofo Murray Bookchino demokratinį konfederalizmą. Būtina pastebėti, jog naujasis municipalizmas priklauso išskirtinai kairės politinio veikimo laukui, jis pasireiškia savivaldos lygyje. Laimėję rinkimus judėjimo atstovai ne tik rimtai kibo į progresyvių darbų įgyvendinimą, bet ir suformavo politinę platformą, skirtą pasaulio municipalistams susitikti ir dalintis informacija, idėjomis, bendrais sumanymais. Kol valstybėms nesiseka susidoroti su tokiais globaliniais iššūkiais kaip klimato krizė, tol tą rezultatyviai gali daryti susitelkę pasaulio municipalistai. Barcelona en Comú pergalė rinkimuose nėra tik pokyčiai ar atlikti darbai, ši pergalė taip pat pateikia pavyzdį, kaip kairiosios idėjos gali daryti įtaką nacionalinei politikai.

Būtina paminėti, jog Katalonijos regionui būdingas regionalizmas ir autonomizmas, o istorinės aplinkybės, pvz. 1936 metais Barselonoje prasidėjusi anarchistų revoliucija, galėjo lemti naujojo municipalizmo atsiradimą Ispanijoje. Nepaisant to, naujojo municipalizmo taikymas galimas visame pasaulyje, nes dėl lokalumo aspekto kiekvienas naujas miestas reiškia unikalią naujojo municipalizmo istoriją, o šias istorijas vienija bendros globalinės ir ekonominės problemos. Šiuo metu skaičiuojama apie 50 tokių municipalinių judėjimų, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja tarptautiniame naujųjų municipalistų tinkle.


Pirmoji klaida nacionalinė politika.

Pavyzdys. Bernie Sanders atvejis lokalioje politikoje.

Bernie Sanderso pirmoji politinė pergalė buvo savivaldos rinkimuose į Burlingtono mero poziciją. Kaip yra pats sakęs, Bernį visada domino tik nacionaliniai ir valstijos klausimai, todėl ne kartą bandė laimėti įvairius nacionalinius rinkimus ir visuomet pralaimėdavo. Po pralaimėjimų bičiuliai ir autoritetai, tarp kurių buvo profesorius bei garsus Emmanuelio Levino filosofijos žinovas, Richardas Sugarmanas, Berniui patarė pradėti nuo savivaldos lygmens politikos. Idėjos, su kuriomis Bernis eidavo į rinkimus, atrodė pernelyg marginalios, o jo spalvinga biografija nepadėjo laimėti rinkimų. Tad jis privalėjo parodyti tų idėjų pavyzdžius tikrovėje, tokiu būdu nuo idėjų ir principų nukraukdamas nereikalingą marginalizuojantį krūvį. Tą padaryti Bernis galėjo tik lokalioje politikos erdvėje. 

Tad Bernie su komanda dalyvavo rinkimuose į Burlingtono miesto mero poziciją kaip nepriklausomas nuo partijų (ar tai būtų respublikonai, demokratai, ar Berniui artima piliečių partija) kandidatas, tokiu būdu atverdamas galimybę būti renkamas ir tų, kurie nebuvo susaikstyti su partijomis. Turėdamas gebėjimą klausytis, Bernis adaptavo savo idėjas lokaliai politikai. JAV prezidentaujant Ronaldui Reaganui pradėta mažinti mokesčius ir ardyti naujojo susitarimo (The New Deal) struktūrą, kuri užtikrindavo viešąsias paslaugas. Sandersas perėmė bendrą mokesčių mažinimo klausimo naratyvą ir perkonstravo savivaldos galioje esantį nuosavybės mokestį, ragindamas mažinti mokesčius mažiau uždirbantiems ir didinti lokalios politikos elitui, turinčiam kapitalą. Taip pat siekė didinti mokesčius verslui, tuo pačiu palengvinant naštą gyventojams, teigdamas, jog kompanija, kuri uždirba rekordinius pelnus, turėtų mokėti didesnius mokesčius nei našlė, gyvenanti ankštame būste, ir kurios gyvenimo kokybę palaiko silpna socialinė apsauga.

Anuomet Bernis rinkimus laimėjo 12 balsų persvara. Tarp tų 12 balsų, kaip teigė pergalės įkvėptas aktyvistas ir mąstytojas Bookchinas, 10 priklausė anarchistams. Mero pozicija jam leido įgyvendinti taip vadinamą „duonos ir sviesto politiką ir parodyti kairiosios minties galimybę tikrovėje, nors tam tikrais atvejais tai sukėlė ir konfliktų. Nepaisant kritikos ir išsiskyrimų, kurių neįmanoma išvengti dalyvaujant politikoje, pergalė mero rinkimuose Sandersui buvo tramplinas į nacionalinę politiką. 

 

Antroji klaida politinis sąmoningumas tik nacionaliniais klausimais.

Sprendimas. Municipalizmas kaip būdas kovoti su politiniu susvetimėjimu.

Knygoje Urbanization Without Cities svarstydamas miesto konceptą šiuolaikinėje politikoje, Bookchinas tiksliai įvardija modernaus piliečio politinę būklę. Autorius teigia, jog esamame tradicinio liberalizmo režime geras pilietis yra tas, kuris paklūsta įstatymams, moka mokesčius, laikydamasis ritualo balsuoja už jau atrinktus kandidatus ir apsiriboja savo reikalais, kurie privalo duoti ekonominę grąžą miestui ir valstybei. Būtent toks režimas kartu atneša psichologines ir politines pasekmes: tapatybės ir egzistencijos praradimas, susitelkimas į savo reikalus ir politinis susvetimėjimas.
Būtent savivalda, kuri, deja, buvo išstumta iš politinės sferos, yra būdas kovoti su politiniu susvetimėjimu, decentralizuoti galią ir įgyvendinti radikalią demokratiją. Paprasčiau tariant, tai gyventojų įgalinimas ir miestiečių bendruomenių gimimas. Per šį procesą, kai žmogus atgauna savo politinę galią ir galimybę daryti įtaką, kartu atsiranda galimybė kairiosios minties idėjoms tapti tikrove, nes demokratija, kurioje dalyvauja visi, yra progresyvios kairės politika.


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


Dabartinės savivaldos veikia ne kaip politinio dalyvavimo mokymosi erdvė, bet kaip atskiri mažieji seimai, kurie yra nutolę nuo pačių miestiečių. Akimirka, kai tarybos posėdžiuose pašalinis gyventojas pasirodo prie mikrofono ir išsako argumentuotą bei kritišką nuomonę, būna maloni, bet taip nutinka retai. Dominuojančią situaciją savivaldoje vienas komentatorius yra pavadinęs vietvalda. Priešingai, nei piliečius atstumianti vietvalda, naujojo municipalizmo įgyvendinimas leistų sugrąžinti pačius gyventojus į politinį procesą, tokiu būdu įgalinant juos mąstyti sąvokomis, kurios yra neparankios esamam režimui. Žmonės, kurie dėl politinio susvetimėjimo bijo savo pačių kairuoliško mąstymo, naujajame municpalizme būtų išlaisvinti ir taptų politiniais bendražygiais.


Trečioji klaida partija.

Sprendimas. Visuomeninis rinkimų komitetas.

Kalbėdamas apie Sanderso pirmąją politinę pergalę mero rinkimuose užsiminiau apie svarbią faktinę aplinkybę kandidato buvimą nepriklausomu. Būtent tai leido išvengti partinio antagonizmo ir pritraukti tuos žmones, kurie sutinka su idėjine politika, bet dėl partinės etiketės negali jos palaikyti. Reikėtų nepamiršti, jog partijos yra konservuojanti institucija, veikianti kaip juose esančių progresyvių žmonių ir jų veiklos varžymo mechanizmas, iškeliantis vidinių tradicijų bei nepotistinių ryšių svarbą.

Partija yra hierarchizuota institucija, kuri Lietuvoje veikia kaip viršūnėlės įdarbinimo agentūra. Tikėjimas, kad būnant partijoje galima įgyvendinti progresyvias idėjas, yra užprogramuotas nesėkmei ir asmeniniam nusivylimui. Reikia pastebėti, kad mūsų šalies žmonėms partija dėl ilgametės partinės sistemos sovietmečiu ir dėl pastarųjų trijų dešimtmečių patirties sukelia atmetimo reakciją. Pasitikėjimas partija tarp kitų vertinamų institucijų Lietuvoje yra vienas iš žemiausių. Norint susilaukti visuotinės paramos idėjoms pirmas žingsnis yra vengti susisaistymo su partija. Vietoje to galima ieškoti produktyvesnių dalyvavimo rinkimuose formų.

Konstitucinio teismo keliu įteisinta visuomeninio rinkimų komiteto institucija yra puikus būdas formuoti judėjimus, sudarant koalicijas iš skirtingų, bet bendriems principams įsipareigojusių grupių ir bendruomenių. Visuomeninis rinkimų komitetas leidžia žmonėms lengviau įsipareigoti politiniam procesui nei partija su jos nepasitikėjimo šleifu. Toks judėjimas ne tik siektų įgyvendinti politinius tikslus, bet ir ieškotų naujų žmonių advokatų, kurie galėtų būti tinkami politinei veiklai, bet yra pasyvūs dėl susvetimėjusios partinės sistemos. Kitaip nei partija, municipalizmas siekia ne tik plačiai įtraukti miestiečius į politinį procesą, bet ir praktikuoti tiesioginės demokratijos principus.
Turint galimybę kurti visuomeninį rinkimų komitetą galima neapsiriboti tik partiniais nariais, kurie dažniausiai būna suformuoti netinkamos politinės kultūros, kreipiantys dėmesį į galią ir procedūras, bet ne į sprendimus ir empatišką žmonių atstovavimą. Reikia žmonių su aistra ne galios siekiui, bet kovai prieš kito patiriamą priespaudą ir skausmą. Žinoma, tai nereiškia, jog partijų nariai negali būti tokiame judėjime bendradarbiavimas, kai partijos nariai atsisako kelti savo sąrašą ir dalyvauja municipalistų judėjime, gali būti abipusiškai naudingas. Partijai, kuri neturi savo narių taryboje, tai gali būti būdas įsitraukti, taip pat bendradarbiavimo būdu judėjimas galėtų per Seimo rinkimus paremti vienmandatininkus, iškeltus bendradarbiaujančios partijos. Kadangi tokio judėjimo išeities pozicija yra ne partija, bet visuomeninis rinkimų komitetas, tai partinių narių balsas judėjime nebūtų viršesnis.


Ketvirtoji klaida Vilnius.

Sprendimas. Kauno miestas.

Galvojant apie tinkamiausią miestą municipalizmo judėjimui, Kauno miestas išlieka geriausia opcija. Kauno miestas nėra nei centras, nei pakraštys, verčiau tarpinis variantas tarp įvairiausių prieštaravimų. Nors logiška būtų dalyvauti savivaldos rinkimuose Vilniuje dėl didžiausios galios Lietuvoje, bet vargu, ar kairiųjų municipalistų judėjimas galėtų atsirasti ekonominės galios centre. Tuo labiau ten, kur telkiasi didžiausia galia, galimas ir didžiausias pasipriešinimas.

Kauno miestas yra galios centro pašonėje, bet turintis universitetų (jauni žmonės), ligoninių ir poliklinikų (sveikatos politika), kultūros įstaigų bei darželių ir mokyklų tinklus. Nors ne visos įstaigos yra vienodai priklausomos nuo savivaldybės ir jos įtakos, vis dėlto kairės judėjimas gali įgyvendinti savo principus skirtingais lygiais, atstovaudamas kultūros, švietimo, medicinos, gelbėjimo tarnybų, pašto ir viešojo transporto darbuotojams, taip pat studentų, senjorų, darbininkų ir kitų žemesniosios bei viduriniosios klasių atstovams. Pasižiūrėję į Kauno miesto socio-urbanistinį paveikslą, pamatytume kairės politikai palankius rajonus, tokius kaip Šilainiai ar Kalniečiai, mat šiuose rajonuose gyvenantys miestiečiai dėl Matijošaičio išskirtinio dėmesio centrui liko dar labiau apleisti. Taip pat Kaune nemažai įvairių nevyriausybinių organizacijų, pavienių judėjimų ir profsąjungų, kurios galėtų prisijungti prie formuojamo judėjimo.

Kauno miestas, bendradarbiaudamas su kitais rajonais (bet ne konkuruodamas), turi užtektinai ekonominės galios spręsti nacionalinius ir globalinius klausimus, įgyvendinti esmines reformas ir realizuoti didžiausius sumanymus, tokiu būdu rodant pavyzdį kitiems miestams, nacionalinei valdžiai ar regioninėms kaimynėms. Jeigu ir gali atsirasti kairės judėjimas, tai tik regione, o ne centralizuotos valstybės sostinėje. 

Piešinyje pavaizduota minia žmonių laikanti milžinišką laišką.

 

Visvaldybės saulė leidžiasi?

Jeigu laukiama tinkamiausio momento politiniam dalyvavimui ir mėginimams įgyvendinti savo siekius, tai tas momentas yra būtent kiti savivaldos rinkimai Lietuvoje (tuo labiau, kad klimato krizė nelabai daug laiko ir palieka). Nemažai aplinkybių, kurias pasistengsiu išvardinti šioje dalyje, sudaro galimybes jeigu ne laimėti rinkimus, tai bent užsitikrinti stiprią jėgą taryboje ir įgyvendinti politinius kairės siekius savivaldos lygmeniu.

Geriausiais dabartinio Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio laikais jo reitingai buvo virš 50 proc., tai jam užtikrino vietą tarp top 3 mėgiamiausių politikų Lietuvoje. Matijošaičio figūra buvo svajonė, kurią įgyvendinti norėjo kiekvieno rajono ar miesto gyventojas. Per pirmos kadencijos metus pasirodžius neatitikimui tarp realaus veikimo ir suformuoto įvaizdžio, ypač po pirmųjų susidūrimų Miško gatvėje, kai vyko protestai dėl sprendimo nukirsti gatvės medžius, tapo akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kada aukšti reitingai pradės kristi. Mero reitingai, palyginus su turėtu 50 proc. pasitikėjimu, nukrito į žemumas, o 2020 metų lapkričio 6-30 dienomis atliktoje apklausoje reitingas siekė tik 3,3 proc. Matijošaitis su savo komanda bei Vieningu Kaunu į savivaldos rinkimus ėjo su racionalaus, empatiško ir kauniečius vienijančio ūkvedžio įvaizdžiu, kuris vėliau subliuško kaip paviršutiniškos komunikacijos produktas.

Per nepilnas dvi kadencijas buvo nemažai pasitikėjimą dabartiniu meru mažinančių įvykių: protestai dėl medžių kirtimo miesto gatvėse; protestuotojų sulaikymas Smetonos alėjoje, kuriuos Aukščiausiasis teismas vėliau išteisino, taip pažymėdamas pirmąjį mero vienvaldystės pralaimėjimą; Šančių bendruomenės protestai; Protestai prieš Centrinio pašto pardavimą; Kauno kaip būsimos Europos kultūros sostinės kontekste nepasisekęs bandymas priversti kultūros įstaigų darbuotojus eiti į prastovas; korupciniai šėšėliai, susiję su jo verslu ir statomu namu; ir t. t. Nors tai yra svarbūs įvykiai, jų nepakako, kad rimtai iš esmės sujudinti Visvaldo autoritetą. Lūžio tašku tapo kelių žmonių išėjimas. Iš viešųjų ryšių komandos išėjo Tomas Grigalevičius, kurį būtų galima laikyti Visvaldo „sėkmės architektu, o šalia Visvaldo buvęs bendražygis Povilas Mačiulis, šalia kurio meras atrodė jaunesnis ir veržlesnis, išėjo bandyti savo laimę pas Nausėdą. Manau, kad tai lėmė vėlesnes komunikacines krizes ir politines nesėkmes, kurios sunaikino galingo mero įvaizdį. Viena jų yra nesėkmingas bandymas prijungti Kauno rajono dalis prie Kauno miesto, kuriam pasipriešino įvairios bendruomenės, ne mažiau galingas Kauno rajono meras, centrinė valdžia. Kita Visvaldo nesėkmė, kurią lėmė aktyvi Gegužės 1-osios profesinės sąjungos veikla, yra nutrūkusios stadiono statybos ir turkų statybininkų streikas, kuris galutinai išjudino ir parodė oligarchiškumą, kuris remiasi pigia arba neapmokama darbo jėga ir cinišku, paniekinančiu santykiu su darbuotojais.


Kauno miestas – Lietuvos municipalistų Barselona?

Taigi, aplinkybės yra palankios tokiam judėjimui atsirasti, nes kol kas alternatyvos dabartiniam merui nėra, o konservatoriai dėl savo priešiškumo negali būti vienijančia alternatyva ir niekada neturės daugumos taryboje. Reikia pastebėti, jog į 2019 metais išrinktą tarybą nepateko nei socialdemokratai, nei liberalai, o tai reiškia, jog formuojamas judėjimas taip pat gali atstovauti neatstovaujamiesiems. Pozityvi, moderni, kritiška ir vienijanti alternatyva gali būti tik municipalistų judėjimas, vienijantis įvairias, principams ir etikos bei antikorupcijos kodeksui įsipareigojusias bendruomenes, profsąjungas, organizacijas, judėjimus, kaimynystes, draugijas, menininkus, aktyvistus ir t. t.

Kiti savivaldos rinkimai bus pokoroniniai, tad pateksime į kitokią, viruso ir karantinų iškamuotą politinę erdvę, kurioje miesto gyventojų interesai ir požiūriai gali pakrypti į kairę. Tad jau dabar reikia ruoštis politiškai atliepti pasikeitusią tikrovę ir išnaudoti galimybių langą įrodant kairės galimybes nuoširdžiai atstovauti žmonėms.


1. Lefebvre H. The Urban Revolution. London: University of Minnesota Press, 2003.

2. Naudojant žodžius savivalda ir savivaldybininkai būtina pastebėti, kad savivaldoje veikiantys politikai dažniausiai save vadina savivaldybininkais. Jie neretai atstovauja savo interesams nacionalinėje politikoje, siekia didesnių savivaldos galių tam, kad išplėstų vietinę korupciją. Naujasis municipalizmas nėra savivalda administracine prasme. Savivaldybininkas gali būti municipalistas, bet municipalistas negali būti savivaldybininkas, kadangi naujasis municipalizmas nėra tik vieno administracinio lygmens interesų iškėlimas virš kitų politinių administracinių lygmenų, tokių kaip prezidentūra, seimas ar vyriausybė. Naujasis municipalizmas yra daugiau, nei savivalda, tai yra socializmo, kairiosios minties atšaka, kuri įgyvendinama būtent savivaldos lygmenyje, bet savyje talpina įvairius politinius principus, tokius kaip politinė feminizacija, ekonomikos demokratizavimas ir galios decentralizacija.

3. Fearless cities: A Guide to the Global Municipalist Movement. Oxford: New Internationalist, 2019.

4. Kalbant apie savivaldos politiką piliečio sąvokos vartojimas mūsų kultūriniame ir politiniame kontekste tampa problematiškas, kadangi pilietis dažniausiai reiškia tautiniu ir kalbiniu pagrindu valstybei lojalų žmogų. Žodžiai pilietis ir lietuvis turi daugiau bendro nei pilietis ir miestas. Šiame tekste pilietis reiškia kai ką kito. Filosofas Murray Bookchinas, pasinaudodamas Aristoteliu, piliečio sąvoką vartoja atskirdamas ją nuo valstybės. Pilietis yra specifinė miestiečio tapatybė, politinis veikėjas, kuris yra įsipareigojęs savo miestui ir bendruomenei, bet kartu peržengia valstybės ribas ir ieško bendrumų su kitų miestų piliečiais. Būtent tokio piliečio gimimo siekia naujasis municipalizmas.

5. Transformative cities. Barcelona Energia.

6. Bazurli R. and Tierno P. C. Barcelona, a Beacon By the Sea. Jacobin, 2018.

7. Thompson M. What’s so new about New Municipalism? Progress in Human Geography, 2020.

8. Barcelona’s Wide Front. Jacobin, 2015.

9. Leopold E. and McDonald DA. Municipal socialism then and now: Some lessons for the Global South. Third World Quarterly 33 (10), 2012, 1838.

10. Bookchin D. How My Father’s Ideas Helped the Kurds Create a New Democracy. The New York Review, 2018.

11. Zeitlin M. Bernie’s Red Vermont. The New Republic, 2019.

12. Marcetic B. Bernie’s First Political Revolution. Jacobin, 2019.

13. Bookchin M. Urbanization Without Cities. Montreal: Black Rose Books, 1992.

14. Išsirenkame vis ne tuos: kodėl piliečiai nepasitiki savo renkamu parlamentu? LRT, 2020 10 30.

15. Jeigu vertinti pagal apklausas, tai verta išskirti dvi apklausų tipus, kuriuos atlieka Baltijos tyrimai ir kurie leidžia pamatyti tam tikrą reitingų kritimo tendenciją. Pagal palankumą: birželio 2020 15 – 25 dienomis atliktą tyrimą Matijošaitį vertino palankiai 45 proc, nepalankiai 35 proc. Tuo tarpu lapkričio 6 – 30 dienomis atliktas tyrimas parodė palankumo kritimą 2 proc. Atitinkamai nepalankumas augo tiek pat. Pagal pasitikėjimą: 2020 metų vasario 13 – 26 dienomis atliktoje apklausoje reitingas siekė tik 3,9 proc. Tuo tarpu pagal naujausią pasitikėjimo reitingą šiuo metu Matijošaičiu pasitiki 3,3 proc. apklaustųjų, tad pasitikėjimas meru papildomai nukrito 0,6 proc. Būtina pastebėti, jog skiriasi palankumo ir pasitikėjimo sąvokos ir jų turinys. Pasitikėjimo reitingą laikyčiau reikšmingesne, kadangi žiūrėti palankiai reiškia vertinti kontekste. Taip pat žiūrėti palankiai nereiškia pasitikėti. Nepaisant skirtingų apklausų, tendencija matoma aiškiai.

16. Darbuotojai iš Turkijos skelbia bado streiką. Gyvenimas per brangus, 2019.


Pagrindinės iliustracijos autorė Judit Canela.

5 Komentarai apie “Kairioji perspektyva: naujasis municipalizmas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *