Apie šūdmalimo darbų fenomeną

2013 m. Londono disidentų kolektyvo leidžiamo žurnalo „Strike!“ redaktoriai paprašė anarchisto antropologijos profesoriaus Davido Graeberio ką nors parašyti. Svarbaus veikalo „Debt: The First 5,000 Years“ („Skola: pirmieji 5 000 metų istorijos“) autorius D. Graeberis aktyviai dalyvavo 2011 m. prasidėjusio judėjimo „Occupy Wall Street“ veikloje; anot leidinio „Rolling Stone“, bendrine virtusią frazę „We are the 99%“ („Mes esame 99 proc.“) sugalvojo būtent jis. Minėtam žurnalui sukalęs aistringą tiradą apie darbus, kurie išties yra šūdo malimas (ją ir kviečiame pasiskaityti), išvažiavo į gamtą. Grįžęs savo el. pašto dėžutėje ir tviteryje rado kalnus žinučių iš nepažįstamųjų: „Žmogau, tu užrašei mano gyvenimą!“ Tekstas kaipmat išverstas į daugiau nei 15 kalbų, o antropologas tęsė bendravimą su besikreipusiais į jį žmonėmis. Išanalizavęs jų pasakojimus 2018 m. išleido knygą „Bullshit Jobs: A Theory“ („Šūdmalimo darbai: teorija“).

Anot D. Graeberio, „šūdmalimo darbas yra tokia visiškai beprasmė, nereikalinga ar net kenksminga įdarbinimo forma, kurios egzistavimo negali pateisinti net pats darbuotojas, nors įdarbinimo sąlygos jį verčia jaustis įpareigotą apsimesti, kad taip nėra“. Čia svarbu pabrėžti, kad šūdmalimo darbas (bullshit job) nėra tas pats, kas šūdinas darbas (shit job); dažnai jie vienas kitam priešingi finansinio atlygio ir visuomenei teikiamos naudos atžvilgiu. Šūdinas darbas gali būti nemalonus (pvz., tualetų valymas), išnaudojamasis („savanoriški“ viršvalandžiai) ir / ar prastai apmokamas (pensininkų slauga, vaikų ugdymas ir t. t.), jame žmogus gali būti nuolat ujamas ir žeminamas (bet kuri darbovietė su toksiška vadovybe). Tačiau skirtumas tas, kad šūdini darbai dažnai yra gyvybiškai reikalingi visuomenei funkcionuoti; šūdmalimo darbai – ne. Be to, šūdini darbai pašiepiami ir laikomi negerbtinais, juos dirbantys nuvertinami ir moraliai, ir socialiai, ir finansiškai; šūdmalimo darbai, priešingai, neretai laikomi „prestižiniais“ ir garantuoja žymiai daugiau eurų, tačiau juos dirbantys nei gali paaiškinti savo močiutei, ką tiksliai kasdien veikia, nei patys mato viso to prasmę. Ir, beje, prastai apmokamus, bet itin svarbius darbus dažniausiai atlieka moterys.

D. Graeberis žino geriau, nei iš aukšto nurodinėti, kurie darbai išties yra šūdo malimas: jis pasitiki pačių jiems pasamdytųjų vertinimu. Todėl nesudarinėja sąrašų su pareigybių pavadinimais (nors dažnai mesteli akmenį finansinio sektoriaus pusėn), o nurodo penkis pagrindinius šūdmalimo tipus: nuo pozicijų, kurių vienintelis tikslas yra padėti aukščiau esantiems jaustis svarbiems, iki pleistrų klijavimo vietoj esminio problemų sprendimo ir varnelių ataskaitų eilutėse dėjimo dėl dėjimo.

Be abejonės, šūdmalimo darbai egzistavo visada, tačiau per pastaruosius dešimtmečius jų labai padaugėjo. Paraleliai vyksta ir kitas procesas: tikrų darbų šūdmalizavimas (pvz., didėjanti biu-rokratija, kurios dėka mokytojai daugiau laiko praleidžia prie ataskaitų, nei mokydami). D. Graeberis tai vadina vadybiniu feodalizmu (managerial feudalism), kuriam žūtbūt reikalinga išsikerojusi hierarchija – tam, kad nuslėptų arba pateisintų nuolatinį tikrąją vertę pasaulyje kuriančios klasės apiplėšinėjimą (galime derėtis, kas yra vertė – galbūt rūpinimasis žmogumi? Prakiurusių vamzdžių lopymas? O gal skaitmeninių popierių stumdymas?). Šiandien vadybininkai, tarnautojai ir panašūs vasalai užtikrina, kad visas grobis atitektų tam 1 proc. ponų – ir už tai jiems dosniai atlyginama. Skirtumas nuo anuometinio feodalizmo tas, kad tadais feodalui nerūpėjo, kaip ir kada tu prižiesi puodų ar sumalsi tris maišus miltų: svarbu, kad duoklę pristatysi. Šiandien, kai laikas – ta filosofinė abstrakcija – yra perkamas ir parduodamas, darbdavys jaučiasi apvogtas tą pat sekundę, kai atsipalaiduojame. Kad negautume pastabų ir papeikimų, išmokstame apsimesti dirbantys – simuliuoti veiklą, net jei užduotis atlikome dar gerokai prieš 17 valandą. Taip ir bėga mūsų dienos. D. Graeberis rašo, kad nei senovės graikas, nei actekas, nei baudžiauninkas nebūtų supratęs, kaip galima įkainoti ne produkciją ir net ne vergą, o tai, kas neapibrėžiama – laiką.

Lietuvoje, žinoma, vyksta tie patys procesai. Pas mus vešinti darbo ideologija – esą vertingas tik tas, kuris dirba, visai nesvarbu ką, – prie to gerokai prisideda. Nors ne, tai ne visai tiesa: viršesniu, geresniu ir kažko pasiekusiu laikomas tas, kuris sėdi ofise. Nesvarbu, ką veikia ir kiek realios vertės visuomenei sukuria, – svarbu, kad sėdi, o ne nugarą lenkia. Ofise, kaip visi normalūs žmonės. Nes jei sėdėtų prie darbo biržos durų arba gatvėse griežtų smuiku, būtų nieko vertas, pats kaltas ir šiaip nežmogus. Pas mus, kaip ir kitur pasaulyje, ir kairė, ir dešinė mosuoja „sukursime daugiau darbo vietų“ vėliava lyg panacėja nuo visų bėdų, tačiau niekas nekonkretina, kokių darbų norime; ar jie naudingi žmonėms ir ar suteikia prasmę. Be to, sparčiai augant prekybai ir pramogoms internetu, daugėja darbų, turinčių maitinti tas veiklas reklamuojančias ir palaikančias socialines medijas, analizuoti guglą ir kitaip gyventi skaitmeniniame pasaulyje. Tačiau, žinoma, ar tai – pažanga ir savaiminis gėris, yra vertybinis klausimas. Kiekvienas turi teisę užsiimti tuo, kas jam miela ir prasminga, tačiau kiek iš mūsų darytų tai, ką daro dabar, jei nekabėtų paskola ir (pra)gyvenimas nebūtų toks brangus?

Laikotarpiu tarp pirmosios D. Graeberio esė ir knygos išleidimo Didžiojoje Britanijoje ir Nyderlanduose atskirai atliktos visuomenės apklausos atskleidė, kad apie 40 proc. apklaustųjų savo darbą laiko beprasmiu ir nereikalingu. Ir tai – ne tik viešojo, bet ir privataus sektoriaus diagnozė, paneigianti neoliberalizmo stumiamą mitą, esą „laisvoji“ rinka ir jos „sprendimai“ yra geriausia, ką galime turėti. Tačiau jei iš tiesų beveik kas antras nekenčia savo darbo, t. y. mažiausiai trečdalį savo gyvenimo mala šūdą ir dėl to pats jaučiasi kaip šūdas, ką tai sako apie mūsų vadinamąją „civilizaciją“? Ir kas toliau? Nuo ko pradėti gelbėtis?

Dar 1901 m. psichologas, evoliucinės žaidimo teorijos pradininkas Karlas Groosas atrado, kad kūdikius apima neapsakomas džiaugsmas supratus, jog savo veiksmais jie gali daryti poveikį juos supančiam pasauliui. Pavyzdžiui, netyčia ranka pajudinę pieštuką ir pamatę jį krintant nuo stalo kūdikiai įsisąmonina, kad pakartoję veiksmą vėl gaus rezultatą. Psichologui tas malonumas, patiriamas būnant veiksmo priežastimi, tapo laisvės apibrėžimu. D. Graeberis toje laisvėje įžvelgia žmonijos būties pagrindą: veikiu, sąlygoju pokyčius – vadinasi, esu. „Žmogus, nedarantis jokio prasmingo poveikio pasaulyje, nustoja egzistuoti“, – knygoje rašo jis. Įdomu, ką šiuo klausimu turėtų pasakyti Sizifas?
P. S. Dėl terminologijos: angliškam bullshit jobs parinkau lietuvišką atitikmenį „šūdmalimo darbai“, kuris, mano galva, geriausiai atitinka originalo idėją. Kiti svarstyti variantai: niekalo / šlamšto / beverčiai / beprasmiai / kakutiniai darbai. Kitomis kalbomis, pvz., ispanų, D. Graeberio esė pavadinimas verstas įvairiai: nuo „šūdo darbai“ iki „darbai-šiukšlės“, tačiau pastarasis variantas asocijuojasi su šiukšlių tvarkymu; iš pagarbos šį svarbų darbą atliekantiems žmonėms pasirinkau jo nevartoti.

Vertėja

1930 m. Johnas Maynardas Keynesas pranašavo, kad iki amžiaus pabaigos technologijos bus pažengusios tiek, kad tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija ar Jungtinės Valstijos darbo savaitė truks 15 valandų. Yra daug pagrindo manyti, kad jis buvo teisus – technologiniu požiūriu tai tikrai įmanoma. Tačiau taip neįvyko. Priešingai: manipuliuojant technologijomis ieškota būdų, kaip priversti mus visus dirbti daugiau. Tam reikėjo prikurti darbų, kurie iš esmės yra beprasmiai. Daugybė žmonių, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, visą savo darbingą gyvenimą praleidžia atlikdami užduotis, kurias jie patys paslapčiomis laiko nereikalingomis. Moralinė ir dvasinė žala milžiniška, tačiau apie tai beveik nekalbama.

Kodėl Keyneso pažadėta utopija, kurios taip laukta dar 7-ajame dešimtmetyje, niekad taip ir nesimaterializavo? Standartiškai aiškinama, kad jis nenumatė masiškai išaugusio vartojimo. Galėdami rinktis tarp mažiau darbo valandų ir daugiau žaisliukų bei malonumų, kolektyviai pasirinkome vartojimą. Tai gražus pasakojimas su moralu, tačiau užtenka bent sekundę susimąstyti ir tampa aišku, kad tai negali būti tiesa. Taip, per pastaruosius šimtą metų sukurta gausybė įvairių naujų darbų ir pramonės šakų, tačiau tik labai nedidelė jų dalis turi ką bendra su sušių, „iPhone’ų“ ar madingų sportbačių gamyba ir platinimu.

Tad kokie konkrečiai yra tie naujieji darbai? Vaizdas tampa aiškus susipažinus su neseniai publikuota ataskaita, kurioje lyginamas JAV gyventojų užimtumas 1910–2000 m. laikotarpiu (situacija beveik identiška Jungtinėje Karalystėje). Per pastarąjį šimtmetį žmonių, įdarbintų namų ūkiuose, dirbančių pramonėje ir žemės ūkio sektoriuose, skaičius labai sumažėjo. Tuo pat metu „specialistų, vadybininkų, tarnautojų, pardavėjų ir paslaugų teikėjų“ padaugėjo trigubai: jie sudaro nebe „ketvirtadalį, o tris ketvirtadalius visų darbo vietų“. Kitaip tariant, produktyvūs darbai buvo automatizuoti – kaip ir pranašauta (net ir įskaitant sunkiai triūsiančias minias Indijoje bei Kinijoje, pramonės darbininkai šiandien sudaro žymiai mažesnę pasaulio gyventojų dalį nei anksčiau).

Tačiau užuot ryškus darbo valandų sumažinimas išlaisvinęs žmoniją užsiimti savais malonumais, vizijomis ir idėjomis, matome kaip balionas besipučiantį net ne „paslaugų“, o administracinį sektorių: sukurtos visiškai naujos sritys, kaip antai finansinės paslaugos ar telerinkodara; be precedento plečiasi tokie sektoriai kaip korporacinė teisė, akademinis ir sveikatos priežiūros administravimas, žmogiškųjų išteklių / personalo vadyba ir viešieji ryšiai. Ir čia net neįskaičiuojami visi tie žmonės, kurių darbas yra susijęs su šių industrijų administravimu, technine priežiūra ar saugumo palaikymu, ką ir kalbėti apie šalutines industrijas (pvz., šunų kirpyklos, visą parą veikiantis picos pristatymas į namus), egzistuojančias tik todėl, kad žmonės visą savo laiką praleidžia dirbdami kitose.

Tai ir siūlau vadinti „šūdmalimo darbais“.

Atrodo, tarsi kažkas išradinėtų beprasmius darbus tik tam, kad būtume užsiėmę darbu. Ir čia kažkas yra labai neaišku: juk kapitalizmo sąlygomis būtent taip nutikti neturėtų. Žinoma, atgyvenusiose neefektyviose socialistinėse valstybėse, tokiose kaip Sovietų Sąjunga, kur darbas laikytas ir teise, ir šventa pareiga, sistema išgalvojo tiek darbų, kiek reikėjo (todėl sovietinėse parduotuvėse vienam mėsgaliui parduoti buvo būtini trys pardavėjai). Tačiau, be abejonės, būtent šią problemą konkurencinė rinka ir turėtų išspręsti – bent jau taip teigia ekonomikos teorija: pelno siekianti įmonė niekada nešvaistys pinigų darbuotojams, kurių jai nereikia. Tačiau kažkodėl tai vis dėlto vyksta.
Korporacijoms užsiimant negailestingu darbuotojų skaičiaus mažinimu, atleidimo iš darbo lapeliai paprastai išrašomi tiems, kurie realiai kažką gamina, taiso ir veikia. Dėl kažkokios keistos, niekaip nepaaiškinamos alchemijos mėnesinius atlyginimus gaunančių popierių stumdytojų skaičius tik auga, ir vis daugiau darbuotojų – visai kaip sovietiniai darbininkai – popieriuje turi po 40 ar 50 darbo valandų per savaitę, bet iš tiesų dirba maždaug 15 valandų, kaip Keynesas ir pranašavo; visą kitą darbo laiką jie praleidžia dalyvaudami motyvaciniuose seminaruose, atnaujindami savo feisbuko paskyras ar iš interneto siųsdamiesi serialus.

Akivaizdu, kad šio fenomeno paaiškinimas nėra ekonominis: jis yra moralinis ir politinis. Tam tikru metu valdančioji klasė susivokė, kad patenkinti, produktyvūs ir laisvo laiko turintys gyventojai kelia mirtiną pavojų (prisiminkime, kas nutiko, kai prie to buvome vos truputį priartėję praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje). Kita vertus, valdančiajai klasei nepaprastai naudinga plačiai paplitusi idėja, kad darbas pats savaime yra moralinė vertybė ir kad žmogus, nenorintis didžiosios savo laiko dalies atiduoti intensyviai darbo disciplinai, yra nieko vertas.

Kartą, bemąstydamas apie nesibaigiantį administracinių pozicijų britų akademinėse institucijose augimą, sugalvojau vieną iš galimų pragaro vizijų: pragaras – tai grupė žmonių, užsiimančių veikla, kuri jiems patiems nepatinka ir kurią jie atlieka tik pusėtinai gerai. Tarkime, jie pasamdomi kaip puikūs staliai, bet pradėję dirbti supranta, kad didžiąją laiko dalį turės kepti žuvį. Šis darbas kaip ir nebūtinas, nes keptos žuvies iš tiesų daug nereikia, tačiau kažkokiu būdu juos visus apsėda apmaudas galvojant apie tuos bendradarbius, kurie galbūt daugiau laiko praleidžia gamindami medines spinteles nei kepdami žuvį kaip visi kiti. Neilgai trukus dirbtuvėse susikaupia krūvos prastai iškeptos žuvies, nes visi tik tuo ir užsiima. Man regis, tai yra gan tikslus moralinių mūsų ekonomikos varomųjų jėgų apibūdinimas.
Suprantu, kad bet kokie panašūs argumentai iškart susidurs su prieštaravimais: „Kas tu toks, kad nuspręstum, kurie darbai iš tiesų „reikalingi“? Ką apskritai reiškia „reikalingas“? Esi antropologijos profesorius, bet kam „reikia“ tos tavo antropologijos?“ (Ir tikrai, daugelis bulvarinės žiniasklaidos vartotojų mano darbo egzistavimą laiko puikiausiu nereikalingo užsiėmimo pavyzdžiu.) Tam tikra prasme tai akivaizdi tiesa: jokio objektyvaus mato socialinei darbo vertei apskaičiuoti nėra ir negali būti.

Žmogui, įsitikinusiam savo prasmingu indėliu pasaulyje, nedrįsčiau teigti, kad jis neteisus. Tačiau kaip su tais, kurie patys savo darbą laiko beprasmiu? Prieš kiek laiko bendravau su vienu mokyklos laikų draugu, kurio nemačiau nuo tada, kai man buvo dvylika. Nustebau sužinojęs, kad per tą laiką jis iš pradžių buvo poetas, vėliau indie roko grupės lyderis. Per radiją buvau girdėjęs jų dainų, tik nežinojau, kad pažįstu patį dainininką. Jis buvo labai talentingas ir novatoriškas, jo kūryba praskaidrino daugybės žmonių gyvenimą visame pasaulyje. Tačiau po poros nesėkmingų albumų jo sutartis buvo nutraukta, o jis pats, slegiamas skolų ir su naujagime dukra ant rankų, buvo priverstas, kaip pats pasakė, „sekti įprastu žmonių be krypties pavyzdžiu: stoti į teisę“. Dabar jis yra žinomos Niujorko firmos teisininkas. Ir atvirai pripažino, kad jo darbas yra absoliučiai beprasmis, neteikia jokios naudos pasauliui ir apskritai neturėtų egzistuoti.

Čia galima kelti įvairius klausimus. Pradėkime nuo tokio: „Kas pasakytina apie mūsų visuomenę, kuriai, regis, užtenka tik labai riboto skaičiaus talentingų poetų-muzikantų, bet nuolat reikia be galo daug verslo teisės specialistų?“ (Atsakymas: kai 1 proc. gyventojų kontroliuoja didžiąją dalį disponuojamų turtų, vadinamoji „rinka“ atspindi tai, ką svarbiu ar naudingu laiko tas 1 proc., o ne kas kitas.) Tačiau tai taip pat rodo, kad dauguma šiuos darbus dirbančių žmonių tai suvokia. Tiesą sakant, nesu tikras, ar esu kada sutikęs įmonės teisininką, kuris savo darbo nelaikytų šūdo malimu. Tas pats galioja beveik visoms anksčiau minėtoms naujosioms industrijoms. Egzistuoja ištisa klasė fiksuotus mėnesinius atlyginimus gaunančių specialistų, kurie, kokiame nors vakarėlyje išgirdę, kad užsiimi kažkuo įdomiu (pavyzdžiui, antropologija), visaip stengsis išvengti pasakoti apie savo pačių darbą. Bet tik duok truputį išgerti ir jie paleis tiradą, koks beprasmis ir kvailas iš tiesų yra jų darbas.

Tai – gilus psichologinis smurtas. Kaip galima net užsiminti apie orumą darbe, kai žmogus slapčia mano, kad jo darbas apskritai neturėtų egzistuoti? Kaip tai gali nesukelti vidinio įsiūčio ir apmaudo? Tačiau savotiškas mūsų visuomenės genialumas ir yra tai, kad valdantieji išrado būdą (prisiminkime žuvies kepėjų atvejį), kaip užtikrinti, kad įsiūtis būtų nukreiptas būtent prieš tuos, kurie gauna užsiimti prasminga veikla. Pavyzdžiui, mūsuose galioja bendra taisyklė: kuo daugiau naudos darbas duoda aplinkiniams, tuo mažiau jis apmokamas. Ir vėl čia sunku atrasti objektyvų matą, bet yra vienas paprastas būdas: paklauskite savęs, kas nutiktų, jei šių žmonių tiesiog nebeliktų? Sakykit ką norit apie slaugytojus, šiukšlių surinkėjus ar mechanikus, tačiau jei jie visi staiga pranyktų tarsi dūmas, pasekmės būtų tiesioginės ir katastrofiškos. Pasaulis be mokytojų ar dokų darbininkų labai greitai atsidurtų bėdoje; net ir pasaulis be mokslinės fantastikos autorių ar ska muzikantų būtų nebe toks gražus. Tik nėra visiškai aišku, kaip žmonija nukentėtų, jei panašiu būdu pradingtų visi privataus kapitalo fondų vadovai, lobistai, viešųjų ryšių ir draudimo išmokų specialistai, pardavimo telefonu operatoriai, antstoliai ar teisiniai konsultantai. (Daug kas įtaria, kad tokiu atveju pasaulis žymiai pagerėtų.) Be kelių išimčių, tokių kaip gydytojai, minėtos taisyklės laikomasi stebėtinai tvirtai.

Dar ydingiau tai, kaip plačiai paplitusi nuomonė, jog taip ir turi būti. Tai yra viena slaptų dešiniojo populizmo stiprybių. Ji aiškiai matoma laikraščių kurstomoje pagiežoje metro darbininkams, paralyžiuojantiems Londoną per ginčus su darbdaviais dėl darbo sąlygų: vien pats faktas, kad šie darbininkai gali paralyžiuoti visą miestą, parodo jų darbo reikalingumą, tačiau būtent tai žmones ir erzina. Tai dar akivaizdžiau JAV, kur respublikonai itin sėkmingai mobilizavo visuomenės pasipiktinimą mokytojais ir automobilių gamyklų darbininkais (bet ne mokyklų administracijomis ar automobilių pramonės vadybininkais, kurie iš tiesų ir sukelia problemas) dėl jų neva išpampusių algų ir socialinių garantijų. Tarsi norėtų jiems pasakyti: „Bet juk jūs gaunate mokyti vaikus! Gaminti automobilius! Turite tikrus darbus! Ir prie viso to dar drįstate tikėtis vidurinės klasės pensijų ir sveikatos priežiūros paslaugų?“

Jei kas nors būtų suprojektavęs finansinio kapitalo galią idealiai išlaikantį darbo režimą, sunku būtų įsivaizduoti tobulesnį variantą. Tikri, produktyvūs darbininkai negailestingai spaudžiami ir išnaudojami. Visi kiti yra padalinti į dvi grupes: įbaugintą, visuotinai plūstamą bedarbių sluoksnį ir tuos (jų žymiai daugiau), kurie iš esmės algas gauna už nieko neveikimą; pastarieji užima pozicijas, padedančias jiems susitapatinti su valdančiosios klasės (vadybininkų, administratorių ir t. t. ) – ir ypač jos finansinių įsikūnijimų – požiūriais ir jausmais ir tuo pat metu ugdančias verdančią pagiežą tiems, kurių darbas turi aiškią ir neginčijamą socialinę vertę. Žinoma, ši sistema nebuvo sumanyta sąmoningai – ji atsirado iš beveik visą amžių trukusių bandymų. Bet tai vienintelis paaiškinimas, kodėl, nepaisant mūsų technologinių gebėjimų, dirbame gerokai daugiau nei tris ar keturias valandas per dieną.

Vertimas publukuotas „Šiaurės Atėnuose” 2019, lapkričio 22 d. Tekstas originalo kalba publikuotas žurnale „Strike!„, 2013, Nr. 3.