Arundhati Roy: „Jokia propaganda pasaulyje negali paslėpti žaizdos, kuri yra Palestina“

Kalba, pasakyta atsiimant Haroldo Pinterio premiją.

Arundhati Roy yra indų rašytoja ir politinė aktyvistė. 1997 m. ji buvo apdovanota Bookerio premija už romaną „Mažmožių dievas“, o 2024 m. jai skirta PEN klubo teikiama H. Pinterio premija. Šia premija laureatas dalijasi su „Drąsos rašytoju“, renkamu bendru laureato ir PEN klubo komiteto sutarimu. Ji skiriama „rašytojui, kuris buvo persekiojamas dėl pasisakymo apie savo įsitikinimus“. A. Roy paskelbė, kad laimėtą piniginę premiją paaukos Palestinos vaikų paramos fondui. Šią kalbą ji pasakė spalio 10 d.

 

Dėkoju jums, PEN klubo nariai ir žiuri, kad pagerbėte mane skirdami H. Pinterio premiją. Visų pirma norėčiau paskelbti šių metų „Drąsos rašytoją“, su kuriuo nusprendžiau pasidalyti šiuo apdovanojimu.

Sveikinu tave, Alaa Abd El-Fattah, drąsos rašytojau ir kolega laureate. Tikėjomės ir meldėmės, kad rugsėjį būsi paleistas į laisvę, tačiau Egipto vyriausybė nusprendė, kad esi pernelyg puikus rašytojas ir pernelyg pavojingas mąstytojas, tad tavęs dar negalima išlaisvinti. Tačiau esi čia, šioje patalpoje, su mumis. Čia esi svarbiausias žmogus. Iš kalėjimo rašei: „Mano žodžiai prarado bet kokią galią, tačiau jie ir toliau liejosi iš manęs. Aš vis dar turėjau balsą, net jei klausėsi tik saujelė.“ Mes klausomės, Alaa. Atidžiai.

Sveikinuosi ir su tavimi, mano mylima Naomi Klein, mudviejų su Alaa drauge. Ačiū, kad šį vakarą esi čia. Man tai be galo svarbu.

Sveiki, visi čia susirinkę, taip pat ir tie, kurių fiziškai nėra šioje salėje, bet aš jus matau lygiai taip, kaip ir esančius. Kalbu apie savo draugus ir bendražygius Indijos kalėjimuose – teisininkus, akademikus, studentus, žurnalistus: Umarą Khalidą, Gulfishą Fatimą, Khalidą Saifi, Sharjeelį Imamą, Roną Wilson, Surendrą Gad­lingą, Maheshą Rautą. Kreipiuosi į tave, mano drauge Khurramai Parvaizai, vieną iš nuostabiausių pažįstamų žmonių. Jau trejus metus sėdi kalėjime. Taip pat į tave, Irfanai Mehrajau, į tūkstančius Kašmyre ir visoje šalyje įkalintų žmonių, kurių gyvenimai buvo sugriauti.

Ruth Borthwick, PEN klubo ir Pinterio premijos komisijos pirmininkė, man pranešusi apie šią garbę, pasakė, kad premija skiriama rašytojui, kuris siekia apibrėžti „tikrąją mūsų gyvenimo ir mūsų visuomenės tiesą“, pasitelkdamas „užtikrintą, nepajudinamą, nuožmų intelektualinį ryžtą“. Tai citata iš H. Pinterio kalbos jam atsiimant Nobelio premiją.

Žodis „užtikrintas“ privertė mane akimirką stabtelėti, nes save laikau žmogumi, kuris beveik nuolat dvejoja.

Norėčiau truputį pagvildenti žodžius „dvejoti“ ir „būti užtikrintam“. Juos geriausiai iliustruoja pats H. Pinteris:

„Devintojo dešimtmečio pabaigoje dalyvavau susitikime JAV ambasadoje Londone.

Jungtinių Valstijų Kongresas sprendė, ar skirti daugiau pinigų „Contras“^* vykdomai kampanijai prieš Nikaragvos valstybę. Dalyvavau delegacijoje, kalbėjusioje Nikaragvos vardu, tačiau svarbiausias  delegacijos narys buvo tėvas Džonas Metcalfas. JAV atstovybės vadovo pareigas ėjo Raymondas Seitzas (tuometinė ambasadoriaus dešinioji ranka, vėliau pats tapęs ambasadoriumi). Tėvas D. Metcalfas pasakė: „Pone, aš vadovauju parapijai Nikaragvos šiaurėje. Mano parapijiečiai pastatė mokyklą, sveikatos centrą, kultūros centrą. Gyvenome taikoje. Prieš kelis mėnesius „Contras“ pajėgos užpuolė parapiją. Jie viską sugriovė: mokyklą, sveikatos centrą, kultūros centrą. Išprievartavo slaugytojas ir mokytojas, žiauriai nužudė gydytojus. Elgėsi kaip laukiniai. Prašome pareikalauti, kad JAV vyriausybė nutrauktų paramą šiai siaubingai teroristinei veiklai.“

Seitzas turėjo racionalaus, atsakingo ir labai išprususio žmogus reputaciją. Buvo itin gerbiamas diplomatiniuose ratuose. Jis išklausė, patylėjo ir tada niūriu tonu prabilo: „Tėve, leiskite jums kai ką pasakyti. Per karą visada nukenčia nekalti žmonės.“ Stojo mirtina tyla. Žiūrėjome į jį. Jis nė kiek nesudvejojo.“

Prisiminkite, kad prezidentas Ronaldas Reiganas „Contras“ pavadino „moraliniu mūsų Tėvų steigėjų atitikmeniu“. Šis posakis jam aiškiai patiko. Jį vartojo ir apibūdindamas CŽV remiamus Afganistano modžahedus, kurie vėliau persiformavo į Talibaną. Būtent talibai, po dvidešimt metų trukusio karo prieš JAV invaziją ir okupaciją, šiandien valdo Afganistaną. Dar prieš „Contras“ ir modžahedų laikmetį vyko karas Vietname, kur JAV karinė doktrina įsakė kariams be jokių dvejonių „žudyti viską, kas juda“. Jei perskaitytumėte  Pentagono dokumentus ir kitus liudijimus apie JAV karo Vietname tikslus, galėtumėte pasimėgauti entuziastingais ir užtikrintais pasvarstymais apie tai, kaip vykdyti genocidą, – ar geriau žmones išžudyti iš karto, ar lėtai marinti badu? Kuris variantas atrodytų geriau? Problema, su kuria susidūrė empatiški Pentagono mandarinai, buvo ta, kad, priešingai nei amerikiečiai, kurie, anot Pentagono, trokšta „gyvenimo, laimės, turto, valdžios“, azijiečiai „stojiškai priima… turto naikinimą, prarastas gyvybes“ ir taip verčia Ameriką įgyvendinti savo „strateginę logiką iki galo, t. y. genocido“. Baisi našta, kurią reikia nešti užtikrintai.

Ir štai po tiek laiko esame čia, jau daugiau nei metus vykstant dar vienam genocidui. JAV ir Izraelis, gindami kolonijinę okupaciją ir apartheido valstybę, nedvejodami vykdo gyvai transliuojamą genocidą Gazoje, o dabar ir Libane. Iki šiol oficialiai žuvo 42 000 žmonių, dauguma jų – moterys ir vaikai. Į šį skaičių neįtraukti tie, kurie klykdami žuvo po pastatų, rajonų, ištisų miestų griuvėsiais, tie, kurių kūnai dar nesurasti. Naujausiame „Oxfam“ tyrime teigiama, kad Izraelis Gazos ruože nužudė daugiau vaikų, nei jų buvo nužudyta per tokį patį laikotarpį bet kuriame kitame kare per pastaruosius dvidešimt metų.

Malšindamos savo kolektyvinę kaltę dėl pirmųjų konflikto metų abejingumo vienam genocidui – nacių vykdytam milijonų Europos žydų sunaikinimui – Jungtinės Valstijos ir Europa parengė dirvą kitam genocidui.

Kaip ir kiekviena valstybė, vykdžiusi etninį valymą ir genocidą, Izraelio sionistai, save laikantys „išrinktąja tauta“, pradėjo nuo palestiniečių nužmoginimo išvarydami juos iš jų žemės ir naikindami.

Ministras pirmininkas Menachemas Beginas palestiniečius pavadino „dvikojais žvėrimis“, Icchakas Rabinas – „žiogais“, kuriuos „galima sutraiškyti“, o Golda Meir teigė, kad „nėra tokio dalyko kaip palestiniečiai“. Winstonas Churchillis, garsusis kovotojas su fašizmu, sakė: „Nesutinku, kad ėdžiose įsirangęs šuo įgyja į jas galutinę teisę, net jei jis ten gulėjo labai ilgai“, o paskui pareiškė, kad galutinę teisę į ėdžias turi „aukštesnė rasė“. Kai tie dvikojai žvėrys, žiogai, šunys ir neegzistuojantys žmonės buvo išžudyti, etniškai išvalyti ir iškeldinti į getus, gimė nauja šalis. Ji buvo sveikinama kaip „žemė be žmonių žmonėms be žemės“. Branduoliniais ginklais ginkluota Izraelio valstybė turėjo būti JAV ir Europos karinis forpostas, jų vartai į Artimųjų Rytų gamtinius turtus ir išteklius. Puikus siekių ir uždavinių atitikimas.

Naujoji valstybė buvo remiama be jokių dvejonių, ginkluojama ir finansuojama, lepinama ir giriama, kad ir kokius nusikaltimus darytų. Ji augo kaip turčių namuose išlepintas vaikas, kurio tėvai su pasididžiavimu šypsosi, kol jis vykdo vieną bjaurystę po kitos. Nenuostabu, kad šiandien ji jaučiasi laisva ir gali atvirai girtis vykdydama genocidą. (Pentagono dokumentai bent jau buvo įslaptinti. Juos pirma reikėjo pavogti ir nutekinti.) Nenuostabu, kad Izraelio kariai, atrodo, prarado bet kokį padorumo jausmą. Nenuostabu, kad jie tvindo socialines medijas niekingais vaizdo įrašais, kuriuose dėvi nužudytų arba iškeldintų moterų apatinius, vaizdo įrašais, kuriuose pašiepia mirštančius palestiniečius, sužeistus vaikus, prievartaujamus ir kankinamus kalinius, vaizdais, kuriuose jie sprogdina pastatus rūkydami cigaretes ar klausydamiesi muzikos per ausines. Kas yra šie žmonės?

Kas galėtų pateisinti Izraelio veiksmus?

Izraelio ir jo sąjungininkų bei Vakarų žiniasklaidos teigimu, atsakymas yra „Hamas“ išpuolis prieš Izraelį praėjusių metų spalio 7 d., Izraelio civilių gyventojų žudymas ir įkaitų paėmimas. Pasak jų, istorija prasidėjo tik prieš metus.

Taigi, čia yra ta mano kalbos dalis, kai iš manęs tikimasi aptakių frazių, kurios mane apsaugotų, užtikrintų mano „neutralumą“, apgintų mano intelektualinį autoritetą. Šioje vietoje aš turėčiau nusileisti iki moralinio ekvivalentiškumo ir pasmerkti „Hamas“ bei kitas kovotojų grupuotes Gazoje ir jų sąjungininkę „Hezbollah“ Libane už civilių gyventojų žudymą ir įkaitų paėmimą. Pasmerkti Gazos gyventojus, šventusius „Hamas“ išpuolį. Tai padarius viskas tampa paprasta, ar ne? Na, ką gi. Visi elgiasi siaubingai, ką daryti? Geriau eikime apsipirkti…

Atsisakau žaisti smerkimo žaidimą. Leiskite paaiškinti. Nenurodinėju engiamiems žmonėms, kaip priešintis priespaudai ir kas turėtų būti jų sąjungininkai.

Kai 2023 m. spalio mėn. per vizitą Izraelyje JAV prezidentas Joe Bidenas susitiko su ministru pirmininku Benjaminu Netanyahu ir Izraelio karo ministrų kabinetu, jis pasakė: „Nemanau, kad reikia būti žydu, kad būtum sionistas. Aš esu sionistas.“

Kitaip nei prezidentas J. Bidenas, kuris save vadina nežydu sionistu ir nedvejodamas finansuoja bei ginkluoja Izraelį šiam vykdant karo nusikaltimus, neketinu tapatinti savęs ar apsibrėžti nė vienu būdu, kuris būtų siauresnis nei mano rašymas. Esu tai, ką rašau.

Puikiai suprantu, kad man, kaip rašytojai, nemusulmonei ir moteriai, būtų labai sunku, o gal net neįmanoma ilgai išgyventi valdant „Hamas“, „Hezbollah“ ar Irano režimui. Tačiau kalbu ne apie tai. Esmė yra ta, kad turime mokytis apie istoriją ir aplinkybes, kuriomis jie atsirado. Esmė ta, kad šiuo metu jie kovoja prieš vykstantį genocidą. Esmė ta, kad turime paklausti savęs, ar liberalios, sekuliarios kovinės pajėgos sugebėtų stoti prieš genocidinę karo mašiną. Nes kai visos pasaulio jėgos yra prieš juos, į ką jie gali kreiptis, jei ne į Dievą? Žinau, kad „Hezbollah“ ir Irano režimas savo šalyse turi garsių kritikų, kai kurie iš jų taip pat kali kalėjimuose arba patyrė daug baisesnių pasekmių. Žinau, kad kai kurie jų veiksmai – „Hamas“ vykdytas civilių žudymas ir įkaitų paėmimas spalio 7 d. – yra karo nusikaltimai. Tačiau negalima šito prilyginti tam, ką Izraelis ir Jungtinės Valstijos daro Gazoje, Vakarų Krante ir šiuo metu Libane. Viso smurto, įskaitant ir spalio 7 d. smurtą, šaknys yra Izraelio vykdoma Palestinos žemės okupacija ir jos žmonių pavergimas. Istorija prasidėjo ne 2023 m. spalio 7 d.

Klausiu jūsų, kas iš mūsų, sėdinčių šioje salėje, noriai paklustų žeminimui, kurį dešimtmečius kentė Gazos ruožo ir Vakarų Kranto palestiniečiai? Kokių taikių priemonių palestiniečiai neišbandė? Kokio kompromiso jie nepriėmė – išskyrus tą, kuris reikalauja šliaužioti ant kelių ir valgyti purvą?

Izraelis nekariauja savigynos karo. Jis kariauja agresijos karą. Karą, kuriuo siekiama užimti daugiau teritorijų, sustiprinti apartheido aparatą ir sugriežtinti Palestinos žmonių ir regiono kontrolę.

Nuo 2023 m. spalio 7 d. Izraelis ne tik nužudė dešimtis tūkstančių žmonių, bet daugybę kartų iš namų išvarė daugumą Gazos gyventojų. Bombardavo ligonines. Tyčia taikėsi į gydytojus, humanitarinės pagalbos darbuotojus ir žurnalistus, juos žudė. Visa populiacija marinama badu siekiant ištrinti jos istoriją. Tai moraliai ir materialiai remia turtingiausių ir galingiausių pasaulio valstybių vyriausybės bei jų žiniasklaida. (Čia įtraukiu ir savo šalį Indiją, kuri Izraeliui tiekia ginklus ir tūkstančius darbininkų.) Tarp šių šalių ir Izraelio nėra jokio skirtumo. Vien per praėjusius metus JAV išleido 17,9 mlrd. dolerių Izraelio karinei pagalbai. Tad kartą ir visiems laikams atsisakykime melo apie tai, kad JAV yra mediatorė, stabdanti jėga, arba, kaip sakė Alexandria Ocasio-Cortez (JAV didžiojoje politikoje laikoma kraštutine kairiąja), „nenuilstamai dirba dėl paliaubų“. Genocido šalininkas negali būti mediatoriumi.

Nei visa galia ir pinigai, nei visi ginklai ir propaganda Žemėje nebegali paslėpti žaizdos, kuri yra Palestina. Žaizdos, per kurią kraujuoja visas pasaulis, įskaitant patį Izraelį.

Apklausos rodo, kad daugumos šalių, kurių vyriausybės sudaro sąlygas Izraelio vykdomam genocidui, piliečiai aiškiai su tuo nesutinka. Stebėjome šimtų tūkstančių žmonių eitynes, įskaitant jaunąją žydų kartą, kuri pavargo būti išnaudojama, pavargo būti apgaudinėjama. Kas galėjo pagalvoti, kad sulauksime dienos, kai Vokietijos policija suiminės žydų tautybės piliečius už protestus prieš Izraelį, sionizmą ir kaltins juos antisemitizmu? Kas galėjo pagalvoti, kad JAV vyriausybė, tarnaudama Izraelio valstybei, pažeis pagrindinį žodžio laisvės principą ir uždraus šūkius, palaikančius Palestiną? Vadinamoji Vakarų demokratijų moralinė architektūra – su keliomis garbingomis išimtimis – tapo niūriu pajuokos objektu didesnėje pasaulio dalyje.

Kai B. Netanyahu rodo Artimųjų Rytų žemėlapį be Palestinos, o Izraelis driekiasi nuo upės iki jūros, jam plojama kaip vizionieriui, siekiančiam įgyvendinti žydų tėvynės svajonę.

Tačiau kai palestiniečiai ir jų šalininkai skanduoja: „Nuo upės iki jūros, Palestina bus laisva“, jie apkaltinami atviru raginimu vykdyti žydų genocidą.

Ar tikrai jie taip daro? O gal tai tik liguista vaizduotė, kuri savo tamsumą projektuoja į kitus? Vaizduotė, kuri negali susitaikyti su įvairove, negali susitaikyti su mintimi, kad šalyje galima gyventi kartu su kitais žmonėmis visiems turint lygias teises. Kaip elgiamasi visame pasaulyje. Vaizduotė, kuri negali sau leisti pripažinti, kad palestiniečiai nori būti laisvi, – kaip Pietų Afrika, kaip Indija, kaip visos šalys, nusimetusios kolonializmo jungą. Šalys, kurios yra įvairios, su dideliais, gal net lemtingais trūkumais, bet laisvos. Kai Pietų Afrikos gyventojai skandavo savo garsųjį šūkį „Amandla! Galia žmonėms!“, ar jie ragino vykdyti baltaodžių genocidą? Ne. Jie ragino išardyti apartheido valstybę. Kaip ir palestiniečiai.

Šis prasidėjęs karas bus baisus. Tačiau jis galiausiai sugriaus Izraelio apartheidą. Visas pasaulis taps daug saugesnis visiems, įskaitant žydų tautą, ir daug teisingesnis. Tai bus tarsi strėlės ištraukimas iš mūsų sužeistos širdies.

Jei JAV vyriausybė nutrauktų paramą Izraeliui, karas galėtų baigtis jau šiandien. Karo veiksmai galėtų baigtis jau šią minutę. Izraelio įkaitai galėtų būti išlaisvinti, palestiniečių kaliniai – paleisti. Derybos su „Hamas“ ir kitomis palestiniečių organizacijomis, kurios neišvengiamai turės vykti po karo, galėtų vykti dabar ir užkirsti kelią milijonų žmonių kančioms. Kaip liūdna, kad dauguma tai laiko naiviu, juokingu pasiūlymu.

Baigdama norėčiau atkreipti dėmesį į tavo, Alaa Abd El-Fatah, žodžius iš tavo knygos apie kalėjimą „Jūs dar nepralaimėjote“. Vargu ar kada esu skaičiusi tokias gražias eilutes apie pergalės ir pralaimėjimo prasmę, apie politinę būtinybę sąžiningai pažvelgti nevilčiai į akis. Vargu ar kada esu mačiusi tekstą, kuriame pilietis taip aiškiai atskiria save nuo valstybės, nuo generolų ir net nuo aikštės šūkių.

„Centras yra išdavystė, nes jame užtenka vietos tik generolui… Centras yra išdavystė, o aš niekada nebuvau išdavikas. Jie mano, kad išstūmė mus atgal į užribį. Jie nesupranta, kad mes niekada iš jo nebuvome išėję, tik šiek tiek pasiklydome. Nei balsavimo urnos, nei rūmai, nei ministerijos, nei kalėjimai ar net kapai nėra pakankamai erdvūs mūsų svajonėms. Mes niekada nesiekėme centro, nes jame vietos yra tik tiems, kurie atsisako svajonės. Net aikštė mums buvo nepakankamai erdvi, todėl dauguma revoliucijos mūšių vyko už jos ribų, o dauguma didvyrių liko už kadro.“

Kol siaubas, kurį stebime Gazoje, o šiuo metu ir Libane, greitai juda link regioninio karo, tikrieji jo didvyriai lieka už kadro. Tačiau jie kovoja toliau, nes žino, kad vieną dieną:

Nuo upės iki jūros,

Palestina bus laisva.

Bus.

Sekite ne laikrodį, o kalendorių.

Taip žmonės, o ne generolai, žmonės, kovojantys už savo išsilaisvinimą, matuoja laiką.

---

*      „Contras“ (nuo isp. la contrarrevolución) – įvairios dešiniųjų pažiūrų karinės grupuotės, kurios 1979–1990 m. ginklu kovojo su Nikaragvos valdžia. Jas aktyviai rėmė JAV (vert. past.).

Iš anglų kalbos vertė Tadas Zaronskis

Tekstas pirmą kartą lietuviškai publikuotas žurnale „Literatūra ir menas“, #3803.