Saulės Lietuvos padangėje vis mažiau, netolimų karinių konfliktų – vis gausiau, ir vėl, eilinį kartą, visi draugiškai ieškosime būdų atsipalaiduoti ir truputį pasislėpti nuo pasaulio negandų. Problema tik, kad neatsargios slėpynės gali kiek per ilgai užsitęsti.
Ar jau spėjote užimti moraliai teisingą poziciją naujausiame Izraelio-„Hamas“ „kare“? O gal dar nelabai, dar viskas „ne tak odnoznačno“ jums? Dar neaišku, kurios pusės nežmogiškumams dėsite patiktuką, o kurios – piktą veiduką?
Kaip vyrų radikalizacijos reiškinys persidengia su socialine atskirtimi? Kokius pavojus sau ir visuomenei kelia internetinis incel judėjimas? Kaip galime šiuos klausimus atliepti iš kairiosios perspektyvos?
Visa tai ne tam, kad pateisintume civilių gyventojų žudymą – tai visiškai neteisinga. Veikiau norime priminti, kad viskam, kas šiandien vyksta, yra priežastis ir kad – kaip ir visuose ankstesniuose raunduose – nėra karinio sprendimo nei Izraelio problemai su Gaza, nei pasipriešinimui, kuris natūraliai kyla kaip atsakas į smurtinį apartheidą.
Šis tekstas – moralinės kapitalizmo kritikos kritika, apibrėžianti ekonominės kapitalo galios vaidmenį, pristatanti marksistinę realios abstrakcijos sąvoką, pažyminti prieštaras tarp kapitalizmo ir žmonijos, siūlanti atsigręžti į kapitalistinį socialinį santykį ir siekianti reabilituoti godumą. Struktūrinė godumo būtinybė bus mąstoma dvejopai: ir kaip kapitalo logikos neišvengiamybė, ir kaip politinio išsilaisvinimo strategija.
Prie mikrofono – Karolis, Emilija, Ramunė ir Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas ir socialinės politikos mokslininkas Romas Lazutka. Šį kartą mums išėjo kiek kitaip – su tokiu „savo“ temą išmanančiu svečiu būtent apie tai ir norėjosi pakalbėti daugiau. Tad juokelių kiek mažiau (bet tikrai yra!), užtat patikimos, įdomios ir naudingos informacijos apie Lietuvos ekonomiką ir socialinę politiką – nors karučiu ridenk.
Ar jau skambinot šiandien Rusijai? Žinoma, kad ne. Bet pakalbėti apie šitą kiek nepavykusią kampaniją ir reakcijų į ją pasiutpolkę tikrai pakalbės. O kartu ir apie naujai sužydėjusį liberalų aktyvizmą, bei aktyvizmą apskritai. Jame, teigia kai kurie autoriai, iš lėto miršta ironijos era ir ateina naujoji, naujojo nuoširdumo gadynė.
Lietuvos neoliberalizmo užuomazgų galima ieškoti Aleksandro Štromo ir Sauliaus Anužio pastangose. Jų dėka 1990-ųjų vasarą buvo suorganizuotas Sąjūdžio ekonomistų vizitas į Hilsdeilo koledžą – privatų (ir radikaliai konservatyvų) universitetą Mičigano valstijoje. Ten žinomi austriškosios ekonominės mokyklos šalininkai, tokie kaip George‘as Selginas, Richardas Eblingas ir Garry Volframas, pristatė detalią reformų programą Lietuvos delegacijai. Hilsdeilo planas skatino kuo greičiau ir visiškai privatizuoti jau nepriklausomos Lietuvos ekonomiką, kuo greičiau išardyti darbo tarybas, adaptuoti valiutų valdybos modelį ir kiek įmanoma labiau liberalizuoti darbo rinką.
Tačiau D. Utkino fašizmas nėra paremtas vien tik Trečiojo reicho ideologija ar Hitlerio „Mano kova“. Anot tyrėjų Deniso Brylovo ir Tetianos Kalenychenko, kurie rašė apie Wagnerio veiklą ir ideologiją, Utkiną jo bendražygiai apibūdna ne tik kaip neonacį, ant kurio kūno daugybė tatuiruočių su Trečiojo reicho ereliu, svastikomis, žaibais bei kitais nacizmo simboliais, bet ir kaip rodnoverą – rusų neopagonybės išpažinėją.
„Pasaka apie du laivus“. Abu neseniai nuskendusius. Vienas – turtingiems žmonėms prie Titaniko nardinti. Kitas – neturtingiems žmonėms į Europą plukdinti.
