„Wu Ming“ (kiniškai – „Anonimai“) – 2000-aisiais Bolonijoje susikūręs keturių (nuo 2015 m. jų liko trys) italų rašytojų kolektyvas. Už Italijos ribų jie tapo plačiai žinomi dėl kartu parašytų ir anonimiškai (t.y. pasirašant Wu Ming) išspausdintų istorinių romanų, kurių vienas – Q – išleistas ir Lietuvoje. Autoriai tyrinėja būdus, kuriais intelektualiniai-kūrybiniai eksperimentai gali jungtis su visuomenės kritika, istorinėje perspektyvoje juos domina socialinių susikirtimų ir klasių kovos momentai. Pavyzdžiui, 2000 m. pasirodęs „neatpažintas naratyvinis objektas“ (sic.) Asce di guerra (Karo ašys), sukurtas kartu su šiuos įvykius išgyvenusiu žmogumi, pasakoja apie jauną italų antifašistą, kuris šeštajame dešimtmetyje pogrindžiu paspruko į Laosą ir kovojo Vietnamo nepriklausomybės lygos (Việt Minh) gretose.
Prasidėjus Covid-2019 pandemijai, savo bloge autoriai veda virusinį dienoraštį. Čia pateikiame vieno iš jų (Wu Ming 1) įrašo ištrauką iš vasario pabaigos–kovo pradžios. Mes vienareikšmiškai patariame kiek įmanoma riboti nebūtiną artimą fizinį kontaktą su kitais žmonėmis ir vengti susibūrimų. Visgi tai visai nereiškia, kad neturėtume kritiškai analizuoti to, kas vyksta.
Bolonija koronaviruso metu
Draudimas susiburti faktiškai tapo draudimu pasivaikščioti – čia, Bolonijoje, dešimtys žmonių buvo nubausti dėl to, kad vaikščiojo „be priežasties“. Jie su niekuo nesibūrė, nestovėjo arčiau nei per metrą nuo kito žmogaus: jie paprasčiausiai išėjo pakvėpuoti grynu oru.
Mums sako, kad reikia būti atsiskyrus ir paranojoje. Jei šitai tęsis, greitai turėsime bangą žmogžudysčių, psichinių krizių, moterų nužudymų, buitinių skerdynių, priverstinių uždarymų. Jau dabar daug psichinių problemų turinčių žmonių liko be socialinių kontaktų, be pagalbos paslaugų. Pažįstu tokių.
Nurodymas „likite namuose“ kilo iš gana konkrečios „namų“ idėjos. Jis susijęs su noru, kad kitataučiai liktų „savuose kraštuose“ ir su poreikiu jaustis „savo namų šeimininku“. Jis yra pasakymo „šitas tipas neturi namų“, nusakančio kokį nors nenormalų asmenį, brolis. Jis kyla iš priešpriešos tarp „savo namų“ kaip privačios teritorijos ir viešų, atvirų erdvių, kurias gali kirsti bet kas. Jis iš esmės išreiškia norą, kad šios erdvės taip pat taptų „savais namais“: vis privatesnės, uždaresnės, asmeninės. Jis rodo didėjančią šiuolaikinę agorafobiją. Siekiant suvaldyti viruso plitimą, reikia vengti artimų kontaktų su kitais žmonėmis, bet ši instrukcija galėjo būti skelbiama daugybe skirtingų būdų: reikšminga, kad buvo pasirinktas būtent „likite savo namuose“ diktatas. Mantra, numatanti ne tik tam tikro tipo namus – kalbant apie vidaus erdvę, komfortą, plotą – bet taip pat „savo namus“ kaip „saugią erdvę“, nors, kaip pažymi viena komentatorė, daugeliui moterų namai visiškai nėra vieta, kurioje jos gali jaustis saugiai. Pažvelgę iš arčiau galėtume paklausti, ar nėra taip pat ir senyviems žmonėms, kurie lauke gali ramiai judėti, o namuose patiria dažnai sunkius nelaimingus atsitikimus ir dar sunkesnę vienatvę? „Likite namuose“ visuomet buvo patriarchalinis priedainis, skirtas moterims, kurios nežino savo vietos. Deja, šiuo atžvilgiu taip pat stebime kritinio mąstymo atsilikimą: kiek iš mūsų, moterų ir vyrų, pastebėjo šį sutapimą? Kiek užklausė šį galios liapsusą?
„Likite namuose“ mums sako, kad mūsų namai nebėra socialumo, susidūrimų, susitikimų vietos. Šis įsakymas mums sako, kad mūsų namai nebėra „vietos“, nes vieta tampa vieta todėl, kad joje susikerta skirtingi keliai, o ne dėl durų ar įėjimo. Ambrose Bierce savo Velnio žodyne pateikia tokį namo apibrėžimą: „Tuščiaviduris statinys, skirtas gyventi žmonėms, žiurkėms, tarakonams, musėms, uodams, blusoms, baciloms, mikrobams.“ Mes, priešingai, puoselėjame iliuziją turėti aseptiškus, švarius būstus be nepageidaujamų svečių. Arba tiksliau – be jokių svečių. Bet egzistuoja namai, kuriuose vis dar gyvena kiti žmonės: šeimos namai, bendrabučiai. Šiomis dienomis daugelis dirbančiųjų su negalią turinčiais arba pažeidžiamais žmonėmis susiduria su didelėmis problemomis, nes užsidarė dienos centrai, kuriuose šie žmonės leido dienas ir dalyvavo užsiėmimuose, linksminosi, galėjo atsipalaiduoti. Dabar jie turi likti „savo namuose“ ir jiems ten nėra gerai, visiškai, nes iš tiesų „jie neturi namų“. „Mes liekame namuose“ įbauginti ekonomikos spąstų, kuri, priešingai, turėtų būti oikos (namų) nomos (įstatymas, paprotys)1. „Mes liekame namuose“, nes apleidome ekologiją, šį gebėjimą mąstyti apie mūsų bendrą oikos.
(…)
Faktas, kad viešosios galios veikia vulgariais ir improvizuotais būdais, prisitaikydamos prie like’ų, kuriuos susišluoja socialiniuose tinkluose, ir prie antraščių apie jų pareiškimus populiarumo, netrukdo atskleisti šios ekstremaliosios padėties veikimo. Priešingai, tai padeda geriau jį suprasti.
Šie įvykiai parodo, kaip smarkiai politinių sprendimų sfera šiais laikais priklauso nuo būdo, kuriuo kapitalas persiformavo aplink big data išgavimą. Išgavimą, vykstantį per tinklus, per platformų ekonomiką, per visos komunikacijų sferos sužaidybinimą (gamification) ir t. t. Ir, lyg netyčia, kaip daug kas jau pastebėjo, visos pasitelktos priemonės galiausiai tenkina didžiųjų platformų interesus: Google pasisavino dėstymą internetu, prekyba buvo beveik visiškai palikta Amazonui, mus nuolatos skatina būti namuose, kur galiausiai praleidžiame dar daugiau laiko gamindami big data, sėdėdami tinkluose, rašydami tūkstančius žinučių Whatsappe ir žiūrėdami serialus Amazon Prime arba Netflix platformose.
Šitaip yra ne dėl to, kad Conte2 ar kas nors kitas būtų prabudęs ryte ir pasakęs: „Išnaudokime Covid-19 epidemiją, kad padidintume Amazon, Facebook, Google, Netflix, Deliveroo ir kitų big tech galiūnų pelną…“ Tik kretinas taip manytų, o mes nesam kretinai. Šitaip yra, nes kapitalistinė sistema veikia tam tikru būdu, turi savo giluminę logiką, kurią sudaro akcininkų klasė, jėgos santykiai ir inercijos jėgos.
Tas pats galioja ir viešajai miesto erdvės politikai, kurią jau metų metus engia saugumo strategijos, pasirodančios po įvairių ekstremaliųjų padėčių: „rajonų degradavimas“, „invazija“ ir t. t.3 Dabartinė ekstremalioji padėtis, skatinanti įtarumo kultūrą, kaltinimą ir įskundimus, stiprina visokio plauko sekuritarizmus (sécuritarisme), o iš to big tech įmonės taip pat pasipelnys – ar parduodamos kontrolei ir stebėjimui skirtą techninę įrangą, ar išnaudodamos naują duomenų šaltinį, kurį užtikrins tokio tinklo vystymas.
Nebėra taip, kad „šitai galėtų įvykti“: tai vyksta.
Wu Ming 1
1. Graikiška žodžio „ekonomika“ kilmė – namų (oikos) įstatymai, papročiai (nomos) (vert. past.).
2. Giuseppe Conte – Italijos ministras pirmininkas (vert. past.).
3. Autorius nurodo į vadinamąją „migrantų krizę“ (vert. past.).
Vertimas ir įžanga – Tado Zaronskio.
Taip pat skaitykite
-
Džiaugsmo žudikės – 0 serija
-
Nahed Awwad: „Palestinos menas yra labai geras Palestinos ambasadorius“
-
Nesu nagla ir turtinga. Kaip man dalyvauti politikoje?
-
Dr.–augiška kritika: ar tikrai palaikyti Áukštą nėra žema?
-
Blinkevičūtė neryžtinga, balsuoti nėra už ką, bet patys į politiką neisite? Pakalbėkime apie tai