Darbo tarybos: civilizuotos ir bejėgės

Socialinis dialogas – dabar jau ir jūsų darbe. Naujasis Darbo kodeksas įpareigojo darbdavius inicijuoti darbo tarybos rinkimus. Panašiai kaip ir profesinės sąjungos, darbo tarybos turi atstovauti ir ginti darbuotojų interesus.  Kaip darbo tarybos to (ne)gali daryti ir ar galime tikėtis kažko naujo darbo santykiuose? Šiame straipsnyje trumpai pristatysiu teisinius darbo tarybų niuansus, jų rinkimus, veiklą ir teises; taip pat pastebėjimus, kurie, mano nuomone, svarbūs darbuotojams.

Darbo tarybos rinkimai

Darbo tarybos, nors teisiškai buvo apibrėžtos ir ankstesniame darbo kodekse, nuo šiol yra privalomos visose įmonėse, kuriose dirba bent 20 žmonių ir jose neegzistuoja profesinė sąjunga, arba ji atstovauja mažiau nei trečdalį įmonės darbuotojų. Taigi, jeigu jūs dirbate prekybcentryje, kepykloje, universitete ar kokioje kitoje didesnėje įmonėje, tikriausiai turėjote gauti vienokį ar kitokį pranešimą apie renkamą darbo tarybą.

Darbo tarybos rinkimus organizuoja darbdavio suformuota rinkimų komisija. Šios komisijos narių darbą apmoka darbdavys. Ją sudaro bent trys žmonės, iš kurių ne daugiau nei trečdalis gali būti iš administracijos. Visi kiti – paprasti darbuotojai (paskiriami pagal darbdavio nuožiūrą).

Pirmiausia rinkimų komisija paskelbia darbuotojams apie darbo tarybos rinkimus ir galimybę siūlyti savo kandidatus. Darbuotojai gali siūlyti ir save. Kolegų siūlomas darbuotojas turi sutikti būti renkamas į darbo tarybą – jei nenori, niekas nevers. Kandidatų skaičius neribotas, bet pačioje darbo taryboje narių skaičius priklauso nuo įmonės darbuotojų skaičiaus (mažiausiai 3 nariai įmonėje nuo 20 darbuotojų; daugiausiai 11 narių įmonėje nuo 700 darbuotojų;).

Jei darbuotojai pasiūlo mažiau kandidatų nei reikia (t.y., mažiau, nei turi būti darbo tarybos narių), rinkimai laikomi neįvykusiais. Tuomet ne anksčiau kaip po 6 mėn. rengiami kiti rinkimai. Jeigu į tarybą buvo pasiūlyta pakankamai kandidatų, tuomet vyksta balsavimas. Darbdavys turi pasirūpinti balsavimo slaptumu ir nešališkumu. Rinkimai laikomi įvykusiais, jei juose dalyvavo bent pusę balsavimo teisę turinčių darbuotojų. Jei balsavo mažiau, tuomet rinkimai laikomi neįvykusiais ir ne vėliau nei per 7 artimiausias dienas turi būti surengti kiti rinkimai. Šiuose rinkimuose turi dalyvauti bent ketvirtadalis darbuotojų. Bet kokiu atveju, įvykus ar neįvykus rinkimams, ar nesurinkus pakankamo kandidatų skaičiaus, darbdavys turi apie tai informuoti darbuotojus per 7 dienas.

Ant popieriaus viskas lyg ir skamba gerai, tačiau praktikoje yra daug kliūčių. Pirma, darbdavys gali gan atsainiai informuoti apie rinkimus. Viename iš prekybos centrų (kuriame aš dirbu) apie rinkimus buvo pranešta sms žinute ir pakartota rytiniame pamainos susirinkime. Daugelis darbuotojų pamiršo siūlyti kandidatą, o kai jau prisiminė, buvo šaukštai po pietų, nes terminas kandidatų siūlymui buvo viena savaitė. Čia svarbu paminėti, kad, kai administracijai reikia bet kokio kito šūdniekio iš darbuotojų, pvz. parašų, dalyvavimo kvailoje apklausoje, nereikšmingų apmokymų – tai sugaudo po vieną, pasirūpina, kad niekas nepamirštų. O šiuo atveju stengtasi mažiau.

Antra, didelėse įmonėse ar kompanijose, kurių darbuotojai dirba atskirai ir neturi galimybės susipažinti, tarybos rinkimai gali atrodyti kaip varnelės padėjimas prie Tarybauskaitės ar Tarybausko, kurių tu nei matei, nei žinai. Taigi, išrinksi ir greit pamirši, t.y., pretenzijų į atstovavimą tikriausiai neturėsi.

Ir trečia, pačius rinkimus darbdavys gali įtakoti. Nors įstatymiškai darbdavys turi užtikrinti balsavimo slaptumą ir konfidencialumą, tačiau puikiai galima įsivaizduoti situaciją, kai darbdavys „pasiūlo“ ką rinkti, pasako kur varnelę padėti ir sutvarko šiuos formalumus.

Ar reiktų piktintis, jei taip nutiko? Ir taip ir ne. Iš vienos pusės, smagu, kai darbuotojų atstovai nėra iš tikrųjų darbdavio patikėtiniai. Iš kitos pusės, darbo tarybos įstatymiškai yra beveik bejėgės, todėl net ir išrinkti geri nariai gali mažai ką pakeisti. Pažiūrėkime, ką gali ir ko negali išrinktos darbo tarybos.

Darbo tarybų teisės ir galios

Jos gali tik siūlyti ir tikėtis, kad darbdavys bus geros valios žmogus, kuris iki tol kažkodėl nesusimąstė, jog darbuotojai norėtų ne centus uždirbti.

Darbdavio pagrindinė pareiga yra informuoti darbo tarybą ir su ja konsultuotis tokiais atvejais:

reguliarusis informavimas ir konsultavimas (kartą per metus); prieš tvirtinant vietinius norminius teisės aktus; grupės darbuotojų atleidimo atveju; verslo ar jo dalies perdavimo atveju.

Ką reiškia informavimas ir konsultavimas? Pagal darbo kodekso 204 str., „Informavimas – informacijos (duomenų) perdavimas darbuotojams ar darbo tarybai, siekiant supažindinti su klausimo, susijusio su darbuotojų darbo, socialinėmis, ekonominėmis teisėmis ir interesais, esme. Konsultavimas – pasikeitimas nuomonėmis ir dialogo tarp darbo tarybų ir darbdavio užmezgimas ir plėtojimas“.

Darbo kodekso 203 – 209 straipsniuose yra aprašyta, kaip darbdavys turi informuoti darbuotojų atstovus ir kaip darbo taryba bei profesinės sąjungos gali pareikšti savo nuomonę ir reikalauti konsultuotis: „Konsultavimosi procedūrų metu darbo tarybos nariai turi teisę susitikti su darbdaviu ir jo atstovais (…) ir per penkiolika darbo dienų (…) raštu pateikti savo pasiūlymus. Darbo tarybai raštu pateikus motyvuotą prašymą, tuo laikotarpiu darbdavys negali imtis jokių veiksmų, dėl kurių pradėtos konsultavimosi procedūros. Pasibaigus šiam terminui, jeigu darbo tarybos nepateikia savo nuomonės, darbdavys gali nutraukti konsultavimosi procedūras. Konsultacijomis turi būti siekiama abi šalis tenkinančio sprendimo.“

Darbo tarybos turi teisę susitikti, pasiūlyti, konsultuoti, išsakyti savo nuomonę… trumpai tariant, turi teisę pasišnekučiuoti su viršininku prie kavos. Apie teisę reikalauti darbo sąlygų gerinimo, atlyginimų kėlimo, atmesti darbdavio sprendimus, rengti streiką – nėra nei žodžio. Darbo tarybos net negali pasirašyti kolektyvinių sutarčių, t.y., jos iš esmės negali reikalauti jokių darbo sąlygų pagerinimo darbuotojams. Jos gali tik siūlyti ir tikėtis, kad darbdavys bus geros valios žmogus, kuris iki tol kažkodėl nesusimąstė, jog darbuotojai norėtų ne centus uždirbti.

Taip pat, skirtingai nuo profesinių sąjungų, tarybos nariams nesuteikta jokių papildomų apsaugų. Vis tik darbo taryba ir darbdavys gali susitarti dėl papildomų apsaugų tarybos nariams. Bet toks susitarimas tarp darbdavio ir tarybos narių galios iki vienų metų – po to galima iš naujo tartis arba ne. Iš vienos pusės, tai reiškia, kad jei kažkas iš darbo tarybos neįtiks darbdaviui, jį ar ją bus galima atleisti. Iš kitos pusės, darbo tarybos nariai galbūt pataikaus darbdaviui siekdami užsitikrinti tam tikras privilegijas.

Galiausiai, darbo tarybos yra renkamos 3 metų kadencijai. Koks yra jų atskaitingumas darbuotojams? Tarkim, kaip galima pašalinti netinkamą tarybos narį ar visą tarybą, jei ši neatlieka savo, kaip darbuotojų atstovės, darbo? Darbo kodekse to nenurodoma, o kai kurių įmonių darbo tarybos reglamentuose dažniausiai pateikiamas toks punktas: ne mažiau kaip vienas trečdalis įstaigos darbuotojų gali pateikti darbdaviui pasirašytą siūlymą dėl naujos darbo tarybos sudarymo. Gavęs rašytinį siūlymą, darbdavys darbo tarybos rinkimų komisiją privalo sudaryti ne vėliau kaip per septynias dienas nuo šio siūlymo gavimo dienos. Mažoje įmonėje trečdalis darbuotojų tikrai gali pateikti tokį raštą. Tačiau kokiam nors prekybcentryje, surinkti 1000 darbuotojų iš 3000 išsibarsčiusių per visą Lietuvą yra praktiškai neįmanoma. O jei vis tik pavyks surinkti tuos 1000 darbuotojų, tai gal galima ir kažką daugiau nuveikti, pavyzdžiui, įkurti profesinę sąjungą.

Galima tikėtis, kad apie darbo tarybas mes prisiminsime kartą per metus. Jos išleis kokį nors bloknotėlį, pasakojantį apie nuveiktus didžius darbus, pasiūlytas puikias idėjas. O darbuotojai ta proga galės ironiškai pajuokauti apie neįtikėtinai greitai gerėjančias sąlygas.

Ne konsultavimo, bet organizavimo

Galima paklausti – kokio velnio iš viso reikėjo tų darbo tarybų? Kaip vienas iš naujo Darbo kodekso kūrėjų, prof. Tomas Davulis, sako, „siekdamos didesnių algų (…) profesinės sąjungos gali inicijuoti streiką. Tuo tarpu, darbo taryba neturi tokios teisės – jeigu jos teisės pažeidžiamos, ji turi kreiptis į Darbo ginčų komisiją prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus. Kitaip tariant – teisiniu, o ne jėgos būdu spręsti savo nesutari- mus su darbdaviu.“ (Davulis, Tomas, 2018, VU)

Kai už varginantį darbą mokami centai, kai dirbama 14 val. per dieną, kai dirbančiųjų teisės yra mažinamos – ne, tai nėra „jėga”. Bet jei tik pasvajojama apie pasipriešinimą šitam kasdieniam skurdui – tai jau yra necivilizuota, barbariška, nes čia naudojama jėga. Tačiau būtent streikas ar bet koks kitas gamybos sutrukdymas yra esminė, o ne šalutinė, darbuotojų priemonė priversti darbdavius derėtis, gerinti darbo sąlygas. Be šios priemonės, socialinis dialogas, verslo etika, “vakarietiškas mentalitetas” ar dar velniai žino koks butaforinis terminas tik slepia išnaudojimą po gražiai ir neutraliai skambančiomis frazėmis.

Iš vienos pusės apribojant darbuotojų galimybę priešintis, iš kitos, esą, suteikiant jiems galimybę “kalbėtis” su darbdaviu, yra sukuriama iliuzija, kad “socialinis dialogas” vyksta. Šia iliuzija naudojasi tie patys darbdaviai – prekybcentriai gali reklamuoti savo “socialinį atsakingumą”, gauti kokį tais tarptautinį įvertinimą, o gal net ir finansinę paramą iš ES struktūrų. Politikai tuo tarpu gali užsidėti varnelę ties nuveiktais darbais vardan „socialinės lygybės” ir „demokratijos”.

O darbuotojų atveju, darbo tarybos savaime nieko nepakeis – jos yra butaforinės ir bejėgės, lygiai taip pat kaip ir socialinis dialogas. Vienintelė galima nauda iš tarybų, jei, pagal įstatymą turinčios ginti darbuotojų interesus, jos parodys, jog be darbuotojų jėgos ir tarpusavio solidarumo yra neįmanoma derėtis, spausti darbdavį. Be abejonės, darbuotojams reikia priemonių, kuriomis galėtų išreikšti savo balsą darbe. Nors ir būdamos teisiškai bejėgėmis, galbūt tarybos galėtų tapti darbuotojus vienijančiu organu, per kurį nebijoma išreikšti pasipiktinimą ir reikalavimus. Tam reiktų betarpiško išrinktų atstovų ir darbuotojų bendravimo, pasitikėjimo sukūrimo ir tarybos narių vaizduotės, kuri neapsiribotų skurdžiais “dialogo ir konsultavimo” principais. Tarybų tikslas tuomet būtų ne konsultuoti darbdavį, o organizuoti darbuotojus siekiant keisti, o ne užtikrinti esamą tvarką.

---

Šis straipsnis – iš devintojo „Gyvenimas per brangus“ laikraščio numerio „Apie prekybcentrius ir barkodais slenkančias valandas“. Popierinė laikraščio versija netrukus pasirodys gatvėse, darbovietėse ir bibliotekose, pdf – šiame tinklapyje. Visus „Gyvenimas per brangus“ laikraščio numerius galite rasti paspaudę čia.