Aukštojo Moxlo studentas apie Gegužės 14-osios protestus
Pradėsiu nuo paprasto, bet svarbaus dalyko: dėl ko mes nepatenkinti/os ir už ką kovojam?
Nežadu aiškintis, ar mūsų nepasitenkinimas „pagrįstas” – tai akivaizdu. Viskas prasidėjo nuo to nelemto kalafioro, vėliau kilo bendras pasipiktinimas aukštom kainom. Bet juk visi suprantam, kad “aukštos kainos” yra tik problemos paviršius, ar ne?
Per aukštos kainos yra tik santykinė mūsų mažų pajamų išraiška. Galima pateikti tradicinį pavyzdį: sakykim, gauni 300 eurų, susimoki už būstą, jei žiema, atiduodi bent 150 eurų nuomai, šildymui, komunalams, lieka apie 150 eurų arba dar mažiau mėnesiui. Tikrai nedaug vienam žmogui, o tie, kurie dar turi išlaikyti šeimos narius, arba tuo pat metu studijuoti – tiems belieka arba daug arti, arba labai daug arti. Tokių mūsų, gyvenančių “ant ribos”, yra dauguma – kita dauguma jau „rainiuku” išskrido į Vakarus. Šiuo metu, berods, 40% Lietuvos darbuotojų gyvena iš minimalaus atlyginimo, virš 20% gyventojų susiduria su skurdu, daugiau nei 10% neranda darbo (arba nenori rasti, bet kodėl turėtume kaltinti nenorinčius dirbti šūdinus ir prastai apmokamus darbus?). Iš tikrųjų aš kalbu apie mūsų gerovę ir tai, kad Lietuvoje jos nėra. Tačiau kol kas reaguojama tik į labai siaurą “kainų” temą.
Kai dėl kainų, tai ne valdžios galioje spręsti, kokios jos bus. Žvelkim plačiau: Europos Sąjunga yra laisvosios rinkos darinys, kuriame didžiausią galią turi ne parlamentas ar šalių išrenkami atstovai, bet ECB (Europos Centrinis Bankas) ir TVF (Tarptautinis Valiutos Fondas). Prisiminkim Graikijos atvejį – kas dabar ten nurodinėja ekonominę politiką? Labiausiai ECB ir TVF, per memorandumus, kuriuos neva “Graikijos žmonės savo noru pasirašė, kad išgelbėtų ekonomiką”. Žinoma, Graikija gavo paskolas, bet jos veikia kaip ekonominės politikos įtvirtinimas, o ne įprastinė “paskolino draugas iki algos” skola. Lietuva, beje, puikiai pritaikė visas diržoveržio politikosdoktrinas per krizę, kurioms žmonės Graikijoje iki šiol priešinasi. Taigi, mūsų padėtis panaši į Graikijos, tik mūsuose nėra ir nebuvo „ekonominės” krizės – vietoj jos visos didžiųjų žaidėjų ekonominės problemos buvo „nuleistos” žmonėms, tad krizė tapo „socialine”.
Grįžkime prie pragyvenimo lygio Lietuvoje – labai svarbu kalbėti apie socialinę atskirtį ir kasstumia didžiąją dalį visuomenės į materialų nestabilumą bei migraciją. Lietuva tradiciškai dalinasi pirmąsias vietas su Rumunija ir Bulgarija socialinės atskirties lygyje. Lietuvoje buvo galima gana neblogai gyvent prieš krizę, bet, kaip paaiškėjo, tai buvo tik finansinis burbulas, kurio jokie gerb. bankų ekonomistai “nepamatė”. Kai jis sprogo, valstybė nusprendė, kad išeitis tik viena – socialinės apsaugos sistemos mažinimas.
Taip paskutiniuosius dešimt metų mes ir gyvenam – apsauga nedirbantiems beveik išnyko, nemokamas mokslas panaikintas, kalbama, kad sveikatos sistemą irgi reikia reformuoti, ją privatizuoti, viešasis sektorius yra nepakankamai finansuojamas, dirbame už minimumą ir vaidiname, kad mes jau „Europoje”, nes kainos aukštesnės nei Vokietijoj. Didžioji visuomenės dalis, kuri neturi pinigų, atkertama nuo visų socialinių apsaugų, galinčių užtikrinti kažkiek stabilumo. Žinoma, žiniasklaida apie tai nekalba, nes yra pernelyg užsiėmusi savo mėšlu apie “šiais laikais viskas įmanoma, jeigu tik būsi nauju Steve’u Jobs’u”, “reikia daugiau laisvės verslui” ir t.t. Dabar laisvė verslui reiškia minimalius atlyginimus parduotuvėje ir maksimalius pelnus akcininkams.
Kur link suku? Kad Gegužės 14 d. vyksiantys „kalafiorinės revoliucijos” protestai virstų veiksniu socialiniu judėjimu, mums reikia žymiai gilesnių analizių ir diskusijų, kaip dabartinė ekonominė sistema veikia mūsų gyvenimus, kaip ji veikia valstybiniame ir tarpvalstybiniame lygmenyse ir kaip mes galim jai priešintis. Bet tai nereiškia, kad imsime gilintis į rinkos ekspertų (dirbančių bankams) komentarus delfyje.
Geriau būtų imti pavyzdžius iš socialinių judėjimų Ispanijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Bosnijoje, Slovėnijoje, Makedonijoje ir kitose Pietų-Pietryčių Europos šalyse. Juos subūrė dabartinė ekonominė ir politinė sistema, nesuteikusi žmonėms pragyvenimo šaltinių, politinė sistema, kuri neatstovauja žmonių, o tik administruoja finansinių institucijų politiką.
Socialiniai judėjimai neatsiranda iš niekur – tūkstančiai žmonių šimtus kartų rinkosi į protestus ir asamblėjas miestų aikštėse ir universitetuose, kalbėjosi ir diskutavo tarpusavyje. Daugelis šių judėjimų pavirto į milžiniškus solidarumo tinklus, kaip, pavyzdžiui, Graikijoje egzistuojantis “Solidarity Economy Movement” – gydymo kooperatyvų ir kitų įstaigų, suteikiančių socialines ir ekonomines paslaugas, tinklas. SEM teikia medicinines ir socialinės apsaugos paslaugas žmonėms, netekusiems darbo ar neturintiems „teisingų” dokumentų. Ispanijoje egzistuoja PAH (Žmonių, paveiktų būsto paskolų, iniciatyva). Per krizę daugelis žmonių prarado darbus ir negalėjo mokėti paskolų bankams, kurių daugelisdauguma buvo išgelbėti mokesčių mokėtojų pinigais. Bankai ėmė mėtyti žmones į gatves už nemokėjimą – PAH aktyviai priešinasi iškraustymams ir kovoja už teisę į būstą visiems.
Tų pavyzdžių yra žymiai daugiau – 2012-2013 m. sukilimas prieš diržoveržį Slovėnijoje, 2014 m. – Bosnijoje ir Hercegovinoje, universitetų okupacijos Kroatijoje ir Makedonijoje, darbuotojų solidarumo tinklai – neformalios profsąjungos – Lenkijoje… Žmonės organizuojasi, kad galėtų išgyventi ir keisti dabartinę socialinę ir politinę krizę (nes bankams ekonominė krizė jau praėjo, jiems viskas OK). Aš tikiuos, kad socialinio nepasitenkinimo kainomis sprogimas nuves būtent į platesnį ir gilesnį socialinį judėjimą, neapsiribojantį protestais prie valdžios institucijų, o gilinantį mūsų supratimą apie tai, kokioje sistemoje mes gyvenam.
Galiausiai – užteks politikų, ekonomikos ekspertų ir įžymybių – mums nereikia jų patvirtinimo, kad gyvename blogai. Mes tą patiriame kiekvieną dieną mokėdami nuomą, dirbdami už minimumą, pirkdami maistą.
Džiaukimės, kad pagaliau susiburs nepatenkintieji! #gyvenimasperbrangus
Be visuomenės statuso