„Atsiprašome, konsultantai šiuo metu užimti“: apie elektros liberalizavimo užkulisius ir darbą skambučių centre

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Pasak „Elektrum Lietuva“ atstovo Martyno Gigo, „nuo pat rinkos liberalizavimo pradžios buvo juntama, kad vartotojai iš šio proceso tikisi mažų elektros kainų. Tačiau laisvoje rinkoje kaina svyruoja ir ją diktuoja birža“. Tiesa, ne tik vartotojai tikėjosi, bet ir ekspertai žadėjo pigesnę elektrą: „Dėl konkurencijos, kaip ir telekomunikacijose, elektros tiekimas vartotojams pigs“, – po balsavimo Seime dėl elektros liberalizavimo teigė Energetikos ir darnios plėtros komisijos vadovas Virgilijus Poderys. Viena aišku – jei anksčiau kainas nustatydavo valstybinė komisija, tai dabar dėl brangios elektros nebelieka ko kaltinti, nes tai – abstrakčios ir nepasiekiamos „pasaulinės biržos“ jurisdikcija.

Šią žiemą Marius* kreipėsi į Gegužės 1-osios profesinę sąjungą, prašydamas pagalbos dėl darbe iškilusių problemų. Anot jo, darbuotojų apmokymuose suteikiamos žinios yra niekinės, o darbdavys pakiša pasirašyti sutartį, įpareigojančią naujoką atidirbti bent du mėnesius – išėjus anksčiau, darbuotojams gręsia susimokėti triženklę sumą už neva patirtas „kvalifikacijos kėlimo“ išlaidas. Tokių darbuotojų „pririšimo“ praktikų galima sutikti nuo „Western Union“ iki kebabų kioskų – maži atlyginimai ir sunkus darbas mažai ką vilioja, tačiau per dažna darbuotojų kaita taip pat nepadeda augti verslui. Darbo istorijų rubrikoje šį kartą kalbamės apie elektros tinklų liberalizavimą, laisvarinkininkų kuriamas iliuzijas ir skambučių centrų užkulisius.

Elektros tinklų liberalizavimas – daugeliui žmonių sunkiai suprantama idėja, juk elektra ta pati, tai kodėl reikia rinktis iš skirtingų kompanijų? Ar pats galėtum paaiškinti, ką jis reiškia? Ar pritari ekspertų nuomonėms, kad tai atneša daugiau skaidrumo ir leidžia pigiau pirkti elektrą?

Regis, tai yra puiki ekonominės idėjos „Geriau verslams – geriau žmonėms“ iliustracija, tik šiuo atveju tokia idėja konkrečiai įsiskverbė į elektros tiekimo terpę. Visuomeninį tiekimą keičia elektros tiekimas, kuriuo rūpinsis paskiri verslai, ir taip konkurencija neva sukurs visiems palankiausius pasiūlymus bei pačių pasiūlymų įvairovę. Visgi, kam aktualus pasiūlymų kiekis? Tiems, kurie suvartoja daugiausiai, kitaip tariant, mažiausiai visuomenės daliai. O žmonės, suvartojantys nedaug elektros energijos, jau dabar pasakoja apie padidėjusius tarifus. 

Kalbant apie skaidrumą, tai šis persmelktas reklamų, o jos yra ne kas kita, kaip minėtoji verslų konkurencija, pasireiškianti per suviliojimą, išnaudojantį žmogaus inertiškumą. Šia prasme nepriklausomas elektros tiekimas nebus išskirtinis, reaguodami į tai pašnekovai neretai su pesimizmui būdingu neišvengiamumu tardavo: „Koks skirtumas, kokios sąlygos, vis tiek galiausiai liksi apgautas“. Dabar toks apgavystės, vilionės momentas aiškiausiai pasirodo per žaliosios energijos šventinimą. Būk atsakingas vartotojas ir prisijunk prie socialiai atsakingo verslo iniciatyvos – tokia dabar viena pagrindinių reklaminių žinučių, kuri tariamai pagrindžia nepriklausomo tiekimo privalumą.

Tai, nupurčius reklaminius fasadus, ar yra koks nors skirtumas tarp elektros operatorių – ar vieni yra „žalesni“, o kiti „pigesni“? Ar visa tai – tik reklaminiai triukai, kuriama iliuzija, kad renkamės kažką naujo?

Kitaip nei greito maisto restoranuose, kuriuose skonio skirtumai yra komiško lygio, eiliniam elektros vartotojui, per mėnesį suvartojančiam iki 1000 kWh, nebus net menkiausios kitokio skonio patirties. Skirtumas bus, žinoma, tik grynai kiekybinis ir dar vargu, ar jo naudai. 

Dabartinėje tariamai politinėje atmosferoje džiūgaujama tikrai ne dėl pasirinkimo sąlygų ar pačių objektų, iš kurių renkamasi, o vien dėl paties pasirinkimo. Liberalizavimas puikiai jungiasi su depolitizavimu, mat diegiama mintis, naikinanti atsakomybės likučius. Pasirink mus ir mes pasirūpinsime ne tik elektros tiekimu, bet ir gamtos tausojimu – atsipalaiduok! Tai yra laisvė nieko nedaryti. Manau, jog vien tai turėtų sugluminti.

Visuomeniniam pardavėjui liks kaip tik ta pati nepalankiausia grupė, kur ne visi ir laiku susimoka už elektrą, tai aš nematau, kad čia bus erdvės tam mūsų visuomeniniam tiekėjui mažinti kainas. Kaip tik jos gali šiek tiek padidėti tiems labiausiai socialiai pažeidžiamiems sluoksniams, bet nėra čia kitos išeities“, – po balsavimo Seime teigė Jurgis Razma.

Papasakok plačiau apie savo darbą – kaip vyko įsidarbinimas ir mokymai?

Apie darbo skelbimą daug pasakyti nėra ką, kadangi jis, kaip ir didžioji dalis kitų, yra entuziastingai ir itin bičiuliškai pateiktas kvietimas dirbti už mažą algą. Žinoma, klientų aptarnavimo srityje vyrauja bonusų sistema – tai gan suktas manevras, visai panašus į 99 centus prekės kainoje. Bonusas suteikia viltį, kad jei tikrai dirbsi be priekaištų ir būsi uolus darbuotojas, gausi didesnį atlyginimą. O iš tiesų net ir su bonusu atlyginimas už darbą, kuriame reikia nuolatos bendrauti su žmonėmis, spręsti jų ne itin aiškiai dėstomas problemas, kurios žmogui gali turėti reikšmingas pasekmes (antstoliai, elektros atjungimas ir t. t.), yra varganas. Taip lengva ranka darbdavys gali darbuotojams mokėti mažai ir didžiąją jų dalį išlaikyti viltimi ir „motyvacija“ uoliau dirbti už galimai šiek tiek didesnę algą. Bonusų sistema yra įrankis ne darbuotojų skatinimui, o išnaudojimo užglaistymui. Šį darbdavio įrankį galima tiesiogiai susieti su kitu įsidarbinimo elementu – mokymais.

Kadangi klientų konsultavimas elektros klausimais reikalauja daug žinių apie įvairias procedūras, mokymai truko keturias dienas. Prieš sudarant darbo sutartį, reikėjo pasirašyti susitarimą, jog išklausius daugiau nei pusę mokymų ir neišdirbus dviejų mėnesių, reikės darbdaviui grąžinti triženklę pinigų sumą. Tai – darbdavio taktinis manevras, kuriuo jis pririša darbuotojus porai mėnesių, taip užsitikrindamas darbo jėgą pirmajam liberalizavimo etapui, kurio paskutiniais mėnesiais daugybė žmonių kreipėsi dėl nepriklausomo tiekimo sutarčių sudarymo ar bendrai pasidomėti nepriklausomu tiekimu. Kadangi pagal Darbo kodeksą darbdavys gali reikalauti kompensuoti tik tuos mokymus, kurie suteikia papildomų žinių ir nėra būtini atlikti darbui, tai jis, siekdamas teisėtumo auros, dešimt minučių paskyrė stresinių situacijų valdymo temai.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Mokymuose buvo greitai pateikiama gausybė medžiagos, bet blogiausia buvo tai, kad nebuvo atsižvelgta į patį darbo pobūdį. Vietoje simuliacinių pokalbių (jų buvo pora ir jie kartu paėmus  truko apie 8 minutes) reikėjo konspektuotis turinį iš skaidrių, tad žinios buvo niekaip neįsisavinamos iki paties darbo. Dėl pačių mokymų kokybės ir skubos ne vienas darbuotojas išėjo jau pačią pirmą dieną arba vėliau, tik jau sumokėję atitinkamą sumą, o likusieji nerimastingai mintyse bandė atitolinti pirmąją darbo dieną.

Kokia buvo tavo įprasta darbo diena – ką tu „pardavinėjai“?

Įprasta darbo diena prasideda nuo dvejojimo, ar visos reikiamos programos įsijungs, ar kompiuteris nesustreikuos. Kadangi darbui reikia tikrai ne vienos programos, tikimybė, kad kažkas neveiks, gan didelė. Ne kartą buvo taip, kad programos netgi kelias dienas vis strigdavo ir neveikdavo, o tai darbą itin apsunkindavo, kadangi, pavyzdžiui, viduryje pokalbio viskas gali staiga sutrikti, tad ir tavo problemos sprendimas su žmogumi tiesiog dingsta. 

Paskubomis atlikęs „namų darbus“, pamatai, kad jau aštuonios, ir nusiteiki aštuonias valandas be sustojimo, neskaitant pertraukų, kalbėti bei būti įtempęs akis ir ausis, nes vos atsisveikinęs su vienu žmogumi jau sveikiniesi su kitu, kuris tau praneša, kad laukė keliolika minučių arba, dar blogiau, jau kalbėjo su ne vienu kolega, tačiau situacija vis dar neišspręsta. To iš tiesų ir būdavo galima tikėtis, tad vargu, ar tai kurį nors darbuotoją stebindavo. 

Didžioji dalis keblumų kyla netgi ne dėl darbo krūvio, kuris gan greitai pasijunta, o dėl pasirengimo stokos. Ypač pirmosiomis savaitėmis kiekvienas pokalbis kėlė nerimą, nes žinių neturi, o vadovai tai nuolat užglaisto sakydami: „Pamatysi, vėliau bus geriau.“ Mes vadovams nuolat kartodavome, kad mums trūksta žinių darbui o jie: „Skaidres matei, taip pat gali skambinti pagalbos linija.“ Tačiau skambinti pagalbos linija neretai užtrunka 10 minučių, o tuo metu žmogui turi kartoti „Prašau, palaukite.“ Dar vadovai siūlydavo tiesiog skaityti procedūrų aprašus, kuriuos pirmiausia reikdavo susirasti ir dar staigiai suprasti jų niuansus.

Žinoma, kai kurios procedūros ilgainiui automatizuojasi ir pradedi jausti, kaip virsti mašina. Tai akivaizdžiausiai nutinka sudarinėjant sutartis, kai tarytum užsuktas žaislas kartoji pasiūlymo sakinius. Sudarant sutartis aiškiai pasirodo, jog didelei žmonių daliai tai yra visiškas sumišimas, trikdis kasdienybėje. Manau, tai gerai nusako darbo dieną, nes per ją vėl ir vėl susiduri su žmonių įprastos dienotvarkės sutrikimais. Suprantama, tai užkerta kelią jiems aiškiai papasakoti problemą – neretai nutinka taip, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar problema apskritai yra.

Kartu su kasdienėmis problemomis randasi ir dar vienas papildomas elementas – kaltinimai ir skundai. Viena vertus, tai – varginanti darbo dalis, kita vertus, tai dalis, į kurią pažvelgus atidžiau galima kai ką išmokti. Nesunku pastebėti, kad darbuotojai, įskaitant ir mane patį, kartoja tą patį, ką daro besikonsultuojantys žmonės, kurių kaltinimai bei skundai kartais kelia pyktį, o kartais – ir juoką. Stebint kolegas galima pamatyti, kad vietoje mąstymo, kodėl apskritai randasi tokia nepadori padėtis darbe, laukiama išgelbėjimo, kažko, kas pasirūpins jų saugumu ir malonia rytdiena.

Kitaip tariant, yra ne tik išnaudojanti įmonė, bet ir žmonės, kurie, kad ir kaip tai neigtų, sąlyginai mėgaujasi išnaudojimu, mėgaujasi būdami globotinio pozicijoje, nes taip gali kaltinti viską aplinkui, bet nieko nedaryti. Tad suprantama, jog sulaukdama vien tik pasipiktinimų įmonė kuo puikiausiai gali tęsti veiklą lyg niekur nieko. Čia pasirodo, kokia naudinga darbo jėga yra studentai, mat jie neturi didesnių įsipareigojimų – kai darbas netinka, jie paprasčiausiai išeina. Tokią tendenciją buvo nesunku pastebėti ir šiame darbe – naujų žmonių apmokymai vykdavo kiekvieną savaitę.

Sakai, kad žmonės lyg ir „mėgaujasi“ tuo išnaudojimu bei nori, kad kažkas už juos išspręstų problemas. O galbūt tai yra ir tokių „šūdmalimo darbų“ (bullshit jobs) specifika? Kai darbai tokie beprasmiai ir neįkvepiantys, kad niekas nenori nieko keisti, o tik kuo greičiau pabėgti. Aišku, neaišku, ar tikrai gali kur nors kitur pabėgti ir kada būna tas momentas, kai supranti, kad kur tik bėgsi, ten bus tas pats. 

Taip sakau, nes tai liudija ir mano patirtis, atsiradusi tiek klausantis tėvų, grįžusių iš darbo, tiek pačiam būnant darbe. Galima tai pavadinti savęs pavertimu objektu, mat veikimas priskiriamas tik kitam. Kalbant konkrečiau, reakcija į darbdavio veiksmus būna tiesiog pasipiktinimo persmelktas paplepėjimas prie pietų stalo. Pietūs suvalgomi ir kova baigta. Taip labai entuziastingai daromas Niekas. Šiame darbe skirtumas tas, kad jį dažniausiai pasirenka studentai, kuriems dažnas darbų keitimas nėra reikšmingas. Sudėtinga būtų pasakyti, kokia aplinkybė galėtų darbuotoją ištraukti iš tokios įsivaizduojamos lemties ir pasidavimo jai.

*Vardas pakeistas