Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
Jonavos „Achema“ – sovietinis chemijos pramonės gigantas ir vienas iš nedaugelio fabrikų Lietuvoje, išgyvenęs 10-ojo dešimtmečio virsmą. Ši fabriko sėkmės istorija neatsiejama nuo žymaus verslo ir politikos veikėjo Bronislovo Lubio. Sovietmečiu įmonės generaliniu direktoriumi paskirtas inžinierius vėliau tapo viena centrinių verslo figūrų Lietuvoje ir, galima sakyti, įkūnijo pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių entuziazmą liberalizmui – teigė esąs „širdyje už laisvę individualiai iniciatyvai“. Jo politinis populiarumas kilo ir dėl tam tikro „liaudiško“ kuklumo – nors buvo vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, nesidemonstravo prabangiomis mašinomis, vietoje užsienio kurortų, sakoma, labiausiai mėgo atostogauti Druskininkuose.
Lubio indėlis į Lietuvos verslo istoriją – dar ryškesnis. Jis buvo vienos iš stambiausių lobistinių organizacijų šalyje, Lietuvos pramoninkų konfederacijos, įkūrėjas ir ilgametis prezidentas. Be abejo, šias pozicijas Lubiui užtikrino „Achemos“ privatizacijos sėkmė – gamykla sugebėjo išgyventi ekonominių blokadų ir persivertimų laikotarpį, kartu išlaikydama ir aukštos kvalifikacijos darbuotojus.
Kartu su gamykla išliko ir profesinė sąjunga. Iki 2018 m. gamykloje veikė kolektyvinė sutartis, įmonė kitų profsąjungų laikyta pavyzdine. Tai simbolizavo ir paties Lubio požiūrį į verslo bei politikos reikalus – jis siekė turėti ryšių visur, prieš rinkimus skirdavo paramą visoms pagrindinėms partijoms. Profsąjunga irgi neliko nuošalyje – darbuotojams buvo suteikiamos sveikatos paslaugos, išvykos į užsienį, atostogos ir kitos garantijos. Lubio populiarumą tarp žmonių liudija ir tai, kad į jo laidotuves Jonavoje susirinko per 500 žmonių.
2011 m. Lubys mirė ir jo turtą bei pareigas paveldėjo žmona Lyda – šiuo metu turtingiausia Lietuvos moteris. Nuo to laiko, anot „Achemos“ profsąjungos pirmininkės Birutės Daškevičienės, socialinis dialogas pradėjo strigti. 2019 m., pirmą kartą įmonės istorijoje, valdyba nesutiko pasirašyti kolektyvinės sutarties ir fabrikas jau dvejus metus dirba be jos. Tiesa, dalis kolektyvinės sutarties punktų įgyvendinami direktoriaus įsakymais, bet šie yra vienašališkai keičiami. Profesinė sąjunga atkakliai bandė išsiderėti naują kolektyvinę sutartį, tačiau, nepasiekus sutarimo, gruodį 80 proc. profsąjungos narių balsavo už streiko skelbimą. Streiką numatyta pradėti vasario 8 d.
Susipažinti iš arčiau su darbuotojais ir profesine sąjunga nuvykome dar prieš nuosprendį dėl streiko skelbimo. „Achemoje“ dirba 1200 darbuotojų, o profsąjunga buria 40 proc. darbuotojų. Jeigu vyks streikas, profsąjunga privalės užsitikrinti paramą iš nemažos dalies jai nepriklausančių darbuotojų. Pirmiausia nuvykome į pačią gamyklą, kurioje mus pasitiko profsąjungos pirmininkė. Kartu su ja atėjo pasikalbėti vienas iš darbuotojų, Vytautas. Nors Vytautas nėra profsąjungos narys, teigė visiškai palaikantis planuojamą streiką.
Apie darbo sąlygas ir 2008-ųjų krizės pasekmes: vieno etato išgyventi neužtenka
Vytautas „Achemoje“ dirba 18 metų – per tą laiką pakeitė ne vieną pareigybę, kol galiausiai susirado tai, kas, pasak jo, geriausiai atitinka sveikatos, krūvio ir atlyginimo santykį. Šiandien jis yra „aparatininkas“ – bazinio kondensato sistemos valytojas, prižiūri, kad iš gamybos susidariusios atliekos grįžtų atgal į sistemą. O daugiau, juokdamasis taria, „viešinti apie savo darbą tikriausiai negaliu“. Tai ne vienintelis jo darbas – turi savo verslą ir pats įdarbina keletą žmonių. Pasak pašnekovo, bent pusė „Achemos“ darbuotojų šalia darbo turi antrą pajamų šaltinį, tokia padėtis susiklostė nuo 2008-ųjų krizės:
„Turėjome karčios patirties nuo 2008 m. krizės – ji mus palietė taip, kad atlyginimai smarkiai sumažėjo, o buvom įsipareigoję bankams, tai reikėjo atiduoti visą atlyginimą iš „Achemos” vien tik už paskolas. Bet gyventi už kažką reikėjo, į užsienį nesinorėjo bėgti. Mano ceche kas užsiiminėjo kokiu hobiu ar dar kuo, tai pavertė antromis pajamomis. Kas skraido su parasparniais, kas užsiima montavimu. Pats užsiimu medžių pjovimu.“
Kaip ir daugelis įmonės darbuotojų, Vytautas dirba pamaininiu grafiku – keturias dienas dirba, keturias „poilsiauja“ – poilsio dienos reiškia tik tai, kad dirba savo įmonėje. Per metus jis sau leidžia tik keturias dienas „tikrų“ atostogų – nesinaudoja net ir įstatymų suteikiamomis lengvatomis papildomiems tėvadieniams. „Tai man sujauktų visą darbų grafiką“, – komentuoja Vytautas. Šiai dienai pinigų užtenka, bet iš dalies ir dėl to, kad nėra laiko juos išleisti: „Kadangi laiko neturi, tai, kaip juokauju, pinigų niekur ir neišleidžiu.“
„Aš uždaviau klausimą, ko man tikėtis išdirbus dvidešimt ar trisdešimt metų. Jis sako, man nieko nėra, jau trisdešimt metų dirbo ir gamykloje, buvo avarija [2003 m.], ir man nieko nėra. Ir tada jam užduodu paprastą klausimą: tai man paaiškink, kodėl pas tave dantų nėra. O tai va tik dantis ir praradau – sako man.“
Pasak profsąjungos pirmininkės, gamykloje žmonės ne tik turi antrus darbus, bet ir dirba papildomus viršvalandžius: „Priėjom prie tokio taško, kad iš gamykloje mokamų atlyginimų tampa neįmanoma išgyventi. Pažiūrėjus į vidutinį darbo užmokestį, kuris oficialiai siekia 2000 eurų, atrodytų viskas gražu. Bet darbuotojai tuos pinigus uždirba ne už 12, o už 13 ar net 14 mėnesių darbo per metus. Jeigu per metus Darbo kodeksas leidžia iki 180 val. viršvalandžių, tai yra visas papildomas mėnuo. O čia atidirbama 260 ir net 360 valandų – tai yra beveik du papildomi mėnesiai. Bet to nesimato iš vidutinio atlyginimo, matosi tik vienas gražus skaičius.“
Darbas chemijos fabrike atsiliepia darbuotojų sveikatai. Vytautas prisimena, kaip prieš dešimt metų kalbėjosi su ilgamečiu darbuotoju apie tai, kokių sveikatos „perspektyvų“ jam tikėtis: „Aš uždaviau klausimą, ko man tikėtis išdirbus dvidešimt ar trisdešimt metų. Jis sako, man nieko nėra, jau trisdešimt metų dirbo ir gamykloje, buvo avarija [2003 m.], ir man nieko nėra. Ir tada jam užduodu paprastą klausimą: tai man paaiškink, kodėl pas tave dantų nėra. O tai va tik dantis ir praradau – sako man.“
„Tų ligų yra tikrai daug – oda nudeginta, alergijos, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių ligos, su tuo koks 80 proc. darbuotojų susiduria, tik visi tai priima kaip normą ir darbuotojai net nelinkę to sieti su darbo sąlygomis. O iš esmės profesinės rizikos vertinimuose visi faktoriai įvardinti“ , – komentuoja profsąjungos pirmininkė. Be to, pamaininio darbo nereguliarumas prideda papildomą krūvį: „Tai ir sveikatos, ir šeimos atžvilgiu, tikrai yra apsunkinama, ne kiekvienas galėtų dirbti nereguliaru grafiku, miegoti nereguliariai, maitintis, iš karto keičiasi visa fiziologija“, – komentuoja Daškevičienė.
Apie socialinę infrastruktūrą ir kolegų solidarumą
„Achema“ yra lyg atskiras miestelis – šis fabrikas turi savo profesinę mokyklą, kurioje ugdomi kvalifikuoti darbuotojai, kliniką, kurioje išskirtinai gali gydytis fabriko darbuotojai. Viena iš kalbintų darbuotojų, Ramunė [vardas pakeistas], į Jonavą atvyko sovietmečiu, baigė „Achemos“ profesinę mokyklą ir įsidarbino laborante. Bet netrukus prasidėjo Lietuvos nepriklausomybė ir fabrikas išgyveno sunkius laikus, teko atleisti nemažą dalį darbuotojų. Tarp atleidžiamų darbuotojų buvo ir Ramunė. Bet po 20 metų ji sugrįžo į „Achemą“ ir šiandien čia dirba jau dešimtus metus:
„Mūsų padalinys yra kaip kontrolės cechas. Mūsų yra apie 80 žmonių, aš turiu pavaldžius žmones ir plius dar darau tokias padalinio ataskaitas, teikiu paraiškas pirkimams, reagentams ir indams. Tai mano trečdalis darbo yra laboratorinis, o visa kita yra labiau popierinis. Mano pavaldume yra laboratorija, kuri atlieka tyrimus, tiria gautų žaliavų kokybę. Neskaitant logistikos ir pirkimų, tai yra pati gamybos pradžia.“
„Nesamonė – mes milijonais užsidirbsim, bet pas mus Lietuvoje vis tiek bus norinčių dar šimtą gauti.“
Prasidėjus 2008 m. ekonominei krizei, ji studijavo universitete ir dirbo dukterinėje „Achemos“ įmonėje. Ji prisimena, kad prieš krizę „Achemos“ darbuotojai turėjo išskirtines sąlygas derinti mokslus ir darbą:
„Aš tuo metu mokiausi universitete ir dirbau dukterinėje įmonėje „Achemos“. Tai jie [„Achemos“ darbuotojai] čia žiauriai gerai gyveno. Pavyzdžiui, iš Mažeikių atvažiuodavo susikooperavę vienu automobiliu, o iš Achemos visi su savo atskirais atvažiuodavo. Nes už viską sumokėta, pvz., jie mėnesiui išeidavo sesijai, jiems už tą laiką mokėdavo atlyginimo vidurkį, už užsienio kalbą mokėjo, už viską mokėjo. Bet aišku, jiems ten reikėdavo atidirbt, gal penkis metus. Viskas buvo tada, bet aš skaitau, kad jeigu tada įmonei buvo gerai, tai jie už viską ir mokėdavo. Ir tai buvo paskutiniai metai prieš krizę, o tada ten jiems net ir už mokslą reikėjo patiems sumokėti.“
Ramunė yra profsąjungos narė, bet ji buvo viena iš tų 20 proc., kurie balsavo prieš streiko skelbimą. Kaip ji aiškina, profsąjungoje dalyvauja pirmiausia dėl „pirmutinės informacijos“: „Aš labai nemėgstu turgaus“, – sako ji. Be to, jai profsąjunga atstoja visuomeninę veiklą – kelis kartus per metus vyksta į Šventąją atostogauti arba į keliones susipažinti su panašiais fabrikais Lietuvoje. Tačiau dabartinis konfliktas tarp profsąjungos ir įmonės direkcijos jos neįtikina: „Nesamonė – mes milijonais užsidirbsim, bet pas mus Lietuvoje vis tiek bus norinčių dar šimtą gauti.“
Vis dėlto ji pati pripažįsta, kad jos pozicija įmonėje nuo kitų kalbintų žmonių kiek skiriasi – ji dirba reguliariu grafiku, nereikia dirbti viršvalandžių. Jos atlyginimas, dėka dabartinio cecho vadovo pastangų, yra kur kas aukštesnis: „Kadangi mes atsakome už produktų kokybę, ir mūsų cecho vadovas labai rimtai žiūrėjo į kokybę, tai jis turbūt kokius du metus varstė direktoriaus duris, kniso reikalus, ir mes patys rašėme raštus, kad mūsų per maži atlyginimai. Tai vat prieš piketą dėl atlygio sistemos [2018 m.], jie mums ženkliai pakėlė atlyginimus ir mes šiandien esame visai kitame lygmenyje – mes patys kitaip jaučiamės, kitaip cechai į mus žiūri.“
Anot jos, problemų, be abejo, yra, jai ypač aktualūs darbo sąlygų klausimai. Bet šios problemos gali būti ir cechų vadovų atsakomybė: „Gal mes kaip aptarnaujantis personalas neturime kuo skųstis, nes įrengimai nauji perkami, bet galbūt kiti cechai, kur įrengimus išardo, perdažo ir atgal nuperka kaip naujus – ten yra daugiau problemų. Tai jeigu taip daro, tai po metų išlenda tos rūdys, pvz., kur yra azoto rūgštis. Bet aš skaitau, kad tai yra cecho vadovo atsakomybė – išsireikalauti, kad tos sąlygos būtų geresnės.“
Vis dėlto Ramunė dalyvavo buvusiuose piketuose, neatmeta galimybės iš solidarumo palaikyti ir šio streiko, tačiau keliami reikalavimai turi būti argumentuoti ir įrodyti: „Profsąjunga norėjo, kad būtų indeksavimas nuo šių metų. Tai žinai, kaip pasakyti, streikui yra tokie punktai, tai tu dviem nepritari ir vienam pritari, tai aišku, gaunasi, tu eitum į streiką ir dėl to vieno punkto. Taip jau veikia profsąjunga.“
Ar įmanoma sustabdyti gamyklą?
„Streike tai numeris vienas, aš bėgu pirmas kumštį ištiesęs į frontą“, – apie savo pasiryžimą streikuoti sako Aurimas. Tačiau ar užteks ryžto kitiems? Profsąjunga vienija tik trečdalį darbuotojų, bet, pasak Aurimo, streiko perspektyvos įpūtė naujos energijos: „Turiu duomenų, kad žmonės jungiasi net ne iš profsąjungos ir žinau, kad eis streikuoti. Ir prieš šį streiką atsirado žymiai daugiau žmonių, kurie nori prisijungti prie profsąjungos. Nes prieš tai būdavo, kad sako „nenoriu aš čia dalyvauti“, o kai paskelbėme, kad bus streikas, tai atsirado žymiai daugiau norinčių prisijungti.“ Cechas, kuriame Aurimas dirba, yra viena iš profsąjungos „bazių“ – beveik visi kolegos yra profsąjungos nariai.
Su Aurimu susiskambinome per nuotolį – šiuo metu jis serga COVID, bet jau sveiksta ir pirmoji darbo diena turėtų būti vasario 8-oji, t. y., diena, kai turi prasidėti pirmasis šiuolaikinės Lietuvos istorijoje streikas privačioje įmonėje: „Tai aš tiesiai nuo 8 ryto ir eisiu į piketą prie „Baltųjų rūmų“, taip mes vadiname pastatą, kur sėdi visa valdžia, ten bus susirinkę daug žmonių, ir iš kitų įmonių, žurnalistų, šiaip pašalinių žmonių – mes norime, kad mūsų būtų kuo daugiau.“
Aurimas pasakoja, kaip kolektyvinės sutarties nepasirašymas blogina darbuotojų padėtį: „Kiekvienais metais būdavo darbų paskatinimas, kiti tai vadina kalėdinėmis premijomis ar tryliktu atlyginimu. O šiemet mes jų negavome, nors bendrovė metus baigė tikrai ne su mažu pelnu. Mes siekiame, kad į kolektyvinę sutartį būtų įtrauktas šis punktas ir nuo metų rezultatų būtų tam tikra procentinė dalis išmokėta darbuotojams. Nes jeigu jis nėra įtrauktas, tai darbdavys nori sumoka, nori ne.“
Yra tokių pareigybių cechuose, kur tik vienas žmogus prižiūri gamybą, tai jis išeitų ir niekas toliau nebevyktų. Nebent surastų pakaitai gal kokį cecho viršininką
Antras streikuotojų reikalavimas – indeksuoti atlyginimus pagal metinę infliaciją: „Mums, darbuotojams, tai tikrai kerta skaudžiai per kišenę, kadangi viskas brangsta, o darbdavys nieko nedaro.“ Pasak Aurimo, jo atlyginimas per pastaruosius metus ne tik kad neaugo, bet, palyginus su kainomis, mažėjo: „Mes nereikalaujame, kad mums duotų daugiau, nei mes uždirbome. Pagal Lietuvos infliaciją, mes tikrai daugiau nieko nereikalaujame.“
Aurimas gamykloje, elektros ceche, dirba 12 metų. Šio cecho darbas – užtikrinti, kad elektros įrenginiai saugūs kitiems darbuotojams. Jo grafikas pamaininis – dvi dieninės ir dvi naktinės po 12 valandų, o tada keturios laisvos. Didžiąją atlyginimo dalį sudaro darbas šventinėmis dienomis, naktimis ir viršvalandžiai: „Aš pradirbu visas naktines, buvo Kalėdos, Nauji metai, o aš tai darbe buvau, kai kiti šventė namuose.“ Vietoje įprastų 160 valandų per mėnesį, jis išdirba 192 valandas, be to, verčiasi, kaip sako, „kitomis chaltūromis“. Anot jo, tokių sąlygų žmonės jau nebegali pakelti, be to, ir ekonominė padėtis leidžia drąsiau svarstyti apie alternatyvas:
„Žmonės jau pavargę, yra tų alternatyvų, pažiūrėkit, šiai dienai visas statybos sektorius, pramonė, visur trūkumas darbuotojų. Anksčiau, kai buvo krizė, daugiau žmonės bijojo, bet dabar darbą susirasti nėra sunku. Galbūt atlygis nebus toks, bet ten nebus naktinių, nebus šventinių.“
Paklausus, ar realiai gamykla gali visiškai sustoti, Aurimas patvirtino, kad kai kuriose pozicijose užtektų ir vieno darbuotojo išėjimo, kad visa gamyba stotų: „Yra tokių pareigybių cechuose, kur tik vienas žmogus prižiūri gamybą, tai jis išeitų ir niekas toliau nebevyktų. Nebent surastų pakaitai gal kokį cecho viršininką“, – šypteli jis.
Mūsų pokalbį apie streiką staiga nutraukė žinia – Aurimas gavo laišką, kad įmonės valdyba, ką tik baigusi neeilinį posėdį, nusprendė tenkinti dalį profsąjungos reikalavimų dėl atlyginimų sistemos, tačiau vis dar atsisako indeksuoti atlyginimus ir pasirašyti kolektyvinę sutartį: „Iki šio momento, kai nebuvo paskelbę naujos atlygio sistemos, tai mano atlyginimas į rankas būtų sumažėjęs apie 40 ar 50 eurų. O dabar reikia paskaičiuoti, galbūt net šiek tiek pakils.“ Paklausus, ar ši naujiena pakeis žmonių nuotaikas dėl streiko, jis atsakė, kad ledai pajudėjo į gerąją pusę: „Kauliuką numetė, bet aš tai vis tiek sakau, kad bet kokiu atveju reikia kolektyvinės. Nes kitaip mus maudys kaip norės.“
Ar įvyks „Achemos“ streikas?
Pagal klasikinę ekonomikos teoriją, darbo kainą, kaip ir visų kitų prekių, nustato paklausos ir pasiūlos dėsnis. Šią ekonominę taisyklę mums kartojo ekonomistai per 2008-ųjų krizę, esą, vos tik rinka atsities ir darbuotojų paklausa padidės, atlyginimai tuoj pat šaus į viršų. Realybė kur kas sudėtingesnė – dabartinis darbuotojų trūkumas kelia atlyginimus, bet uždarbį suvalgo infliacija. Brangstant darbo jėgai, įmonės stengiasi didinti išnaudojimo lygį – spaudžia darbuotojus dirbti viršvalandžius, poilsio dienomis ar pavaduoti susirgusį kolegą:
„Dabar sistema tokia, kad vienas kitą keičiame – susirgus, išėjus atostogų, atsiranda pavaduojantis kolega. Bet darosi tokia situacija, kad netgi išankstiniu grafiku išeiti suplanuotų atostogų mes negalime – einame tik tada, kai galime, nes gamykla ne visada gali išleisti. [Grafikai] pradės pjautis – žmogus serga, jis turi tave pavaduoti, nėra apmokyto žmogaus – vėl turi pavaduoti. Ir, vadinasi, dirbsi už du“, – apie esamą padėtį „Achemos“ fabrike komentuoja Vytautas.
Kadangi streikavimas yra uždelsta bomba, o rezultatų norisi čia ir dabar, tai yra paprastesnis būdas, apsitarus, susikooperavus, išeit toms grandims, kurios tai gali padaryti
Užkrauti papildomą krūvį verslui apsimoka labiau, nei samdyti naujus darbuotojus. Taigi, nors statistinėse lentelėse uždirbame daugiau, tai darome mūsų sveikatos, poilsio ir laiko, skiriamo rūpintis artimaisiais, sąskaita. Šią tendenciją atspindi ir „išlaisvėję“ darbo įstatymai – per 30 metų nepriklausomybės būtinasis poilsio laikas trumpėjo, o leidžiamas viršvalandžių laikas išaugo 60 valandų per metus. Vis dėlto, skirtingai nei 2008 m., dabartinė rinkos padėtis leidžia darbuotojams aktyviau siekti atlyginimų kėlimo, bet tai nebūtinai virsta aktyvesne profsąjungų veikla, nes kolektyvines derybas riboja lietuviški streikų įstatymai:
„Dažnai esam kaltinami, kad nesiderame, einame tokiu „nekonstruktyviu“ keliu, skelbdami streikus. Mes du metus derėjomės, perėjome ilgą Darbo kodekse numatytą laiką pasirengti streiko procedūrai, visa tai užtruko pusantrų metų. Tai kuri dar įmonė ar darbuotojų kolektyvas, tikėdamiesi kažkokio rezultato, tiek laiko galėtų skirti vien pasirengimui? O įstatymai tokie – darbdavys privalo pradėti derybas, bet neprivalo susiderėti. Gali įvairiomis priemonėmis vilkinti derybas, kas pas mus visada ir buvo daroma. Kai jau išeinama į streiko pritarimą ir organizavimą, tada darbdavys kreipsis į teismus ir pritaikys laikinąsias priemones. Kol vienas teismas išnagrinės, bus apskundimo terminas, darbdavys kreipsis į sekančią instanciją, ir turbūt pusmetis, kai streikas bus nukeltas. Tai darbuotojai, pagal dabartinę teisinę sistemą, yra visiškai įsprausti į kampą“, – apie sekinantį kelią iki streiko aiškina „Achemos“ profsąjungos pirmininkė.
Alternatyva streikui Lietuvos darbuotojams puikiai pažįstama – tai „protestavimas kojomis“. Jeigu prieš dešimtmetį daugelis susikrovė lagaminus ir išvyko į Vakarus, taip „išspręsdami“ diržų veržimo politikos sukeltą socialinę krizę, tai šiandien užtenka atsidaryti „CV banką“ ir surasti kitą įmonę, kuri pasirengusi tuoj pat jus įdarbinti. Apie tai kalba ir Vytautas: „Kadangi streikavimas yra uždelsta bomba, o rezultatų norisi čia ir dabar, tai yra paprastesnis būdas, apsitarus, susikooperavus, išeit toms grandims, kurios tai gali padaryti ir kurių vietoje yra pakankamai sudėtinga priimti žmogų.“
Neįtikėtina, kad per 30 metų neįvyko nė vienas tikras streikas privačioje įmonėje. Bet kiek įvyko tokių streikų, kokius mini Vytautas? Kiek mūsų kolegų ir artimųjų, neapsikentę darbo sąlygų, nusprendė „dėti pareiškimą“ ant stalo vildamiesi, kad kitas darbdavys labiau vertins mūsų darbą? Trumpam laikui tokia protesto forma gali suteikti šiokį tokį orumo jausmą, bet tai negali pakeisti bendros darbuotojų padėties. Toks protestavimas lyg simboliškai įkūnija „Achemos“ fabriko patriarcho Lubio taip mėgtą liberalizmo motto – laisvę individualiai iniciatyvai. Tačiau individuali iniciatyva darbuotojui baigiasi ne atsiperkančiomis investicijomis, o tiesiog kitu darbdaviu ir, tikriausiai, labai panašiomis problemomis.
Belieka tik palinkėti, kad „Achemos“ profsąjunga, kuri anksčiau buvo linksniuojama kaip turinti pavyzdines darbo sąlygas, sėkmingai laimėtų derybas ir taptų pavyzdžiu kitiems žmonėms Lietuvoje – kovoti įmanoma ten, kur esi, o ne tik ieškoti išsigelbėjimo svetur.
Jeigu situacija nepasikeis, visus, norinčius palaikyti „Achemos“ darbuotojus, kviečiame dalyvauti vasario 9-osios mitinge Vilniuje prie bendrovės būstinės arba vasario 11-ąją atvykti į Jonavą, kur vyks mitingas gamyklos prieigose. Taip pat galite paremti streiko fondą. Visą informaciją, kaip galite prisidėti prie streiko, galite rasti Lietuvos Profesinių Sąjungų Konfederacijos puslapyje.
O dabartinis lyderis, tai… Ne Lubys. Baisu ir nedžiugina visus