Kai socialinė atskirtis sutinka internetą: apie inselius ir manosphere

Perspėjimas: straipsnyje kalbama apie tokias jautrias temas, kaip savižudybė, seksualinė prievarta, smurtas, mizoginija. 

Manosphere – tai internetinė cis vyrų dominuojama socialinė erdvė, susiformavusi kaip atsakas į vadinamąją vyriškumo krizę ir susibūrusi aplink vyrų teisių, romantinių partnerių paieškos ir saviugdos klausimus.

Nors manospehere susidaro iš įvairių subkultūrų, turinčių savo ideologiją, savo poreikius, požiūrį ir iššūkius, jos visos pasižymi bendromis lyties esencializmo ir anti-feminizmo idėjomis. Šios virtualios bendruomenės populiarumas atskleidžia tarp šiuolaikinių jaunų vyrų plačiai paplitusius nerimo, bejėgiškumo ir pasipiktinimo jausmus bei frustraciją prasmės ir tapatybės klausimais. Čia aptarsiu konkrečią kategoriją – inselius, tačiau tam tikros jų tendencijos ir iš fenomeno kylančios rizikos yra būdingos ir platesnei manosphere daliai.

Siekiant aktualizuoti inselių problemą, vilioja vaikytis sensacingumo ir kelti pasipiktinimą intriguojančiomis antraštėmis apie masinius išpuolius. Nors tokia strategija atitinka dėmesio virtualioje erdvėje pritraukimo pradžiamokslį, šiame straipsnyje bandysiu pateikti argumentus, kodėl efektyvi kova prieš inselių ideologiją (ne pačius inselius!) yra ne pasipiktinimo mobilizavimas, bet jų socialinės įtraukties didinimas.

Taip pat stengiuosi parodyti, kodėl pagrindinė varomoji jėga turėtų būti empatija, o ne pajuoka, pyktis ar pasibjaurėjimas ir kodėl didžiausią grėsmę inseliai kelia ne tiek kitiems, kiek patys sau. Nerimą kelia ne tik tarp inselių paplitusių išpuolių ar mizoginiškų komentarų kiekis, bet ir depresijos, savęs žalojimo tendencijų, vienišumo potyrių dažnis. Bet apie viską nuo pradžių – kas yra inseliai ir kodėl jie turi rūpėti?

Kaip tampama inseliu?

Incel (angl. involuntary celibate, toliau inselis) terminas apibrėžia subkultūrą arba grupę individų, kuriems nepavyksta patirti romantinių arba seksualinių santykių. Dėl to jie jaučia įtampą, pyktį ir nepasitenkinimą. Šiandien ši grupė daugiausiai susideda iš vyrų, bet taip buvo ne visada. Terminą sugalvojo mergina, kuriai nesisekė rasti meilės. Šia tema ji ėmėsi kurti tinklaraštį ir taip naujadaras netrukus išplito.

Inselio pavadinimas buvo pradėtas vartoti pačių bendruomenės narių savęs įsivardyjimui, ieškant bendrystės, savitarpio pagalbos, solidarumo bei patarimų. Tačiau augant grupės narių skaičiui, o šiems nariams narpliojant patiriamų sunkumų priežastis, subkultūros sąstatas, problemos ir charakteristika ėmė keistis. Todėl dabar inselių fenomenas yra kiek platesnis nei tiesioginė žodžių involuntary ir celibate darinio reikšmė.

Pavadinimas tarsi verčia manyti, kad pagrindinė inselių charakteristika ir problemų priežastis – norėjimas, bet negalėjimas turėti seksualinių santykių. Visgi aš teigčiau, kad ne nepageidaujamas celibatas, o kitos inselių savybės leidžia tiksliau atpažinti šios bendruomenės frustracijas ir jų gilumines priežastis. Šiuolaikinius inselius tiksliau nusako tokios grupėje paplitusios neigiamos emocijos kaip vienišumas, pavydas, nusivylimas, nepasitikėjimas savimi, tam tikros ideologijos apie moteris ir visuomenę priėmimas. Taip pat, priklausymas agresyviai virtualiai kontrkultūrai.

Inseliai teigia patiriantys kančią, nes neturi to, ką turi daugelis: galimybės užmegzti intymius santykius, visuomenės pripažinimo ir progos įgyti orų socialinį statusą. Tai yra daug kam pažįstami jausmai, tačiau inselius išskiria jų būdai su šiais jausmais tvarkytis. Kaip ir daugelis, inseliai žvalgosi metodų atliepti savo poreikius: ieško su kuo galėtų tapatintis, kas galėtų juos suprasti, priimti ir kur jie galėtų saugiai pasisakyti apie patiriamas frustracijas.

Tie, kurie turi resursų (ne tik ekonominių, bet ir socialinių, kultūrinių), juos pasitelkia analogiškais bejėgiškumo momentais. Tačiau dalis mūsų tų išteklių neturi. Kai valstybė, rinka ir visuomenė jų nesuteikia, žmonės griebiasi to, kas pasitaiko. Neturėdami tvirtos bendruomenės, artimų ryšių, aiškaus identiteto ir jo suteikiamos gyvenimo krypties, jie imasi ieškoti emocinio prieglobsčio ir išeities mažiau tradicinėse grupėse ir santykiuose. Jie atsisuka į bendražygius anonimus virtualiame pasaulyje.

Prisijungimas prie virtualių bendruomenių ir, dažnu atveju, savo socialinio gyvenimo perkėlimas į skaitmeninę erdvę yra patrauklus dėl kelių priežasčių. Visų pirma, virtualios bendruomenės gali pasiūlyti bendrystės ir priklausymo kažkam jausmus, kurių inseliai dažnai stokoja.

Vienas kertinių ir labiausiai patraukiančių dalyvavimo virtualioje bendruomenėje motyvų – galimybė laisvai išlieti mintis. Danijos skaitmeninės jaunimo kultūros centras atkreipia dėmesį, kad inseliai „dažnai negali to patirti analoginėse erdvėse, nes jiems kyla rizika būti atskirtiems ir atstumtiems.“

Galiausiai, „virtualaus bendravimo anonimiškumas taip pat sumažina socializavimosi riziką ir pažeidžiamumą.“ Daugelis socialiai atstumtų vyrų pagaliau randa vietą, kur jie yra iš tikrųjų suprantami, kur jų kančia yra priimama rimtai, kur jie yra girdimi, išklausomi ir palaikomi. Be šio saugumo tinklo jie jaučiasi visiškai vieni. Žinoma, inseliai jo kabinsis.

Vis dėlto, viskas emocine parama ir garo nuleidimu nesibaigia. Deja, kai kurie vartotojai skaitmeniniame pasaulyje ieško lengvų atsakymų į sudėtingus klausimus. O internetas jų nepagaili. Įsitraukę į Reddit’o ar 4Chan’o forumus pažeidžiami žmonės tamsiausiu metu yra lengvai užverbuojami ir įtraukiami į nihilistinę, mizantropinę, antisocialią ir smurtinę ideologiją.

Tai puikiai iliustruoja tyrėjų C. Mogensen ir S. H. Rand įžvalga, pagrįsta interviu ir forumų turinio analize. Ji teigia, kad „daugelis asmenų, dalyvaujančių agresyviai mizoginiškuose forumuose, dažnai ten patekdavo, nes ieškojo emocinio ir socialinio palaikymo tuose forumuose. Ilgainiui šios palaikančios struktūros užleisdavo kelią naratyvams, kurie atrodo mažiau nevyriški, mažiau sprendžia pažeidžiamumo ir nelaimingumo jausmus ir vietoj to telkia dėmesį kerštavimo, tvirtumo ir galios (bei jos susigrąžinimo) idėjoms.“

Taigi, vietoj to, kad megztų ilgalaikius tvarius emocinius ir socialinius ryšius bei sulauktų kokybiškos psichologinės pagalbos, jaunuoliams yra ideologiškai įskiepijama jiems patiems žalinga pasaulėžiūra. Čia, o ne sekso trūkume, drįsčiau teigti, ir nutinka transformacija iš socialiai pažeidžiamo vaikino į inselį.

Ideologija

Pagrindinė inselių ideologijos prielaida yra ta, kad dabartinė seksualinė „rinka“ suteikia moterims per daug laisvės pasirinkti savo partnerius. Todėl 80% moterų renkasi „top“ 20% vyrų (pramintų Chad‘ais), t. y. jos renkasi partnerius, kurie yra ne jų pačių lygmens, o aukštesnio. Todėl, pasak ideologijos, 80% „žemiausio“ lygmens vyrų netenka galimybės turėti partnerių ir taip iš jų yra atimama tariamai įgimta teisė į seksą.

Inselių tarpe ši santvarka matoma kaip nepakeičiamas status quo – jų supratimu, tiems vyrams, kurie priklauso apatiniam 80%, neįmanoma turėti romantinių santykių. Bandymai sėkmingai naviguoti sistemą, jei esi inselis, yra matomi kaip bergždi ir naivūs, nebent kardinaliai pakeiti savo išvaizdą (angl. looksmaxing) arba kitais būdais bandai paaukštinti savo statusą (pvz.: pasiekiant aukštą materialinę padėtį).

Toks pasikeisti bandantis žmogus inselių aplinkoje yra smerkiamas kaip gyvenantis iliuzijų pasaulyje, nes manoma, kad maskuliniško idealo neatitikimas visada trukdys moteriai. Neva ilgainiui ji tik „išmelš“ partnerio pinigus ir paliks beta patiną dėl alfos – Chad‘o.

Šiai ideologijai argumentuoti yra pasitelkiamos pseudomokslo teorijos ir išsami komplikuota terminologija. Nors inselių bendruomenė susideda iš skirtingų atšakų (susidomėjusius kviečiu pagooglinti raudonosios ir juodosios piliulių sekėjus), daugelis bendruomenėje esančių laikosi tų pačių pamatinių idėjų.

Inselių forumų turinio analizė rodo aiškią tendenciją, kad bendruomenės nariai nenori pripažinti savo pažeidžiamumo ar patiriamų neigiamų emocijų. Jie vengia akistatos su savimi, todėl dėl asmeninės padėties ir būsenos kaltina kitų piktavališkumą ir kvailumą, o ne asmeninius socialinius trūkumus.

Tą patvirtina ir inselių reiškinio tyrėjai: „kai tenka susidurti su vienišumo ir autsaiderio tapatybėmis, lengviau rodyti pirštais į bendruomenę, nuo kurios esi atstumtas, nei į save.“ Todėl forumų nariai vis mažiau kalba apie savo pačių socialinį ir individualų neadekvatumą, o daugiau apie idėjas, kurios padėtų jiems išsilaikyti bendruomenės erdvėse.

Tai idėjos, paaiškinančios pasaulį taip, kad interpretuoti savo situaciją inseliui būtų kognityviai patogesniau. Idealiu atveju jos randa atpirkimo ožį ir pateisina asmeninę padėtį, pateikiant save kaip nuskriaustą mažumą. Tai yra daug malonesnė pozicija palyginus su alternatyvomis.

Turbūt dėl to virtualių forumų turinys yra perpildytas savigailos fetišizavimo ir priekaištų dėl to, kokie nuskriausti yra šių forumų dalyviai ir kaip nesąžiningai su jais elgiasi moterys bei feministinė aplinka. „Jų akimis, jie – vyrai – yra tikroji pažeidžiama socialinė grupė, su kuria nesąžiningai elgiasi plačioji visuomenė.“

Radikalizacija

Frustracijų išsakymas ir priklausymas bendruomenei savaime nėra blogai. Vis dėlto, virtuali erdvė su aidų kambario efektu (angl. echo chamber) tampa puikia terpe ne kritiškai reflektuoti savo idėjas, bet atrasti komfortą per kitus, patvirtinančius tavo šališkumą. Dar pridėkime tendenciją iš bendruomenės atstumti visus, kurie kvestionuoja dominuojančias idėjas ir turime receptą radikalizacijai.

Šis svetimkūnių išstūmimo polinkis inselių tarpe įtvirtina išskirtinį pojūtį, kad priklausai bendruomenei, kuri tavimi neabejoja. Tai kontrastuoja santykiams realiame gyvenime: su draugais, pažįstamais ir tiesiogine bendruomene. Dėl to virtualios bendruomenės nariui dar labiau pasireiškia noras izoliuotis, o tai sustiprina jo patiriamą atskirtį ir sumažina tikimybę susidurti su kitokia pasaulėžiūra.

Taigi, greitai grupė suvienodėja, idėjos įsitvirtina ir įsitikinimas savo teisumu stiprėja. Taip erdvė įgauna potencialą normalizuoti neapykantos kalbą, moraliai pateisinti agresiją ir smurtą sukonstruoto „kito“ atžvilgiu. Nenuostabu, kad taip nutiko ir inselių forumuose. Visų pirma moterų, lyčių lygybės sąjungininkų ir netgi sėkmingų vyrų atžvilgiu.

Priešo susikūrimas taip pat padeda įtvirtinti savo identitetą ne kaip aukos, o kaip „kovotojo, priklausančio pasipriešinimo judėjimui ir kovojančio su viršesniu, bet amoraliu engėju.“ Negana to, daugelis manosphere bendruomenių reflektuoja savo situaciją pasitelkdami kvazi-militaristinį žargoną. Laikydami galią nulinės sumos žaidimu, jie mato moterų įgalinimą kaip vyrų nugalinimą ir todėl – kaip ataką jų ir visų vyrų atžvilgiu.

Dėl šios priežasties, inselių supratimu, jiems ne tik leistina, bet būtina kovoti prieš moterų emancipaciją ir lyčių lygybės siekius. Tokių vyrų akimis, jie yra moraliai įkrautos misijos nešėjai, ginantys visuomenę nuo sužlugdymo per moterų emancipaciją ir neva anti-vyrišką kultūrą. Daugelis manosphere sekėjų teigia, kad kovoja dėl didesnio gėrio: dėl visuomenės, tikrosios lygybės, sąžiningumo, teisingumo ar tiesiog geresnio pasaulio. Toks situacijos interpretavimas ir kovotojo naratyvas yra sąlygos smurtinės komunikacijos normalizavimui, taigi ir sąlygos radikalizacijai įvykti.

„Nors ne visi inseliai yra linkę į smurtą, šios bendruomenės virtuali ekosistema sėja ir skatina ekstremistines pažiūras“ net keliais lygmenimis: savižudybės, tarpasmeninio smurto ir smurtinės mizoginijos atžvilgiu. Čia prieiname prie atsakymo, kodėl turėtume sunerimti dėl šios grupės narių – dėl jų keliamos rizikos kitiems ir sau patiems.

Rizika kitiems

Viena akivaizdžiausių grėsmių, kurias kelia šių grupių radikalizacija ir ideologija, yra  neapykantos idėjų skleidimas ir agresijos nukreipimas prieš moteris bei plačiąją visuomenę. Radicalisation Awareness Network atkreipia dėmesį net į kelių lygmenų rizikas, kurias inselių ideologija kelia kitiems. Visų pirma – tarpasmeninis smurtas, nukreiptas į aplinkinius žmones. Tai dažniausiai pasireiškia priekabiavimu prie moterų tiek virtualioje, tiek realioje erdvėje, pavyzdžiui, agresyvių žinučių siuntinėjimu.

Ekstremaliais atvejais inseliai kelia grėsmę ir fiziniam kitų saugumui. Tarkim, jei inseliai planuoja imtis savidestruktyvaus elgesio, jie dažnai yra skatinami „nusinešti su savimi kitus“. Čia smurtas tampa visuomeninis. Pasitelkiami vieši smurtiniai incidentai, pavyzdžiui, masiniai sušaudymai, taikantis į patrauklias moteris. Nuo 2014 metų daug Kanadoje ir JAV vykusių masinių smurto atvejų buvo susiję su inseliais. Tarptautiniai teroristiniai išpuoliai Toronte 2018 m., Kraistčerče 2019 m., Berume 2019 m., Boogaloo susišaudymas 2020 m. taip pat turėjo aiškių ryšių su mizoginiškais virtualiais forumais. Inselių bendruomenėje šie masiniai žudikai yra garbinami ir matomi kaip sektini pavyzdžiai.

Netiesioginė, bet ženkli grėsmė, kurią kitiems kelia inseliai, gali būti jų „išsiliejimas“ į kitas erdves. Skaitmeninis anti-feminizmas gali nutekėti į kasdienį gyvenimą, žodyno forma iš uždarų forumų rasti kelią į daug kitas diskusijas ir forumus.  Radicalisation Awareness Network analizė pastebėjo mizoginiško turinio migravimą į mainstream’inę socialinę mediją. Kai grupė agresyvių diskutantų siekia argumentuoti ekstremalų požiūrį, su jais retai bus sutinkama, tačiau jie gali sėkmingai pastumti supratimą apie tai, kas yra priimtina semantika ir retorika. Kitaip tariant, inselių forumų turinys prisideda prie mizoginijos normalizavimo.

Nors šiuose forumuose turinį kuria tik nedidelė dalis vartotojų (pvz.: Švedijoje rasti 850 turinį generuojantys forumų lankytojai), jį vartoja daug daugiau žmonių. Šie pasyvūs vartotojai gali būti nujautrinti smurtinės ir anti-progresyvios retorikos, propaguojamos tų 850, atžvilgiu. „Išsiliejimas“ didina tikimybę, kad bus įtvirtintas diskursas, toleruojantis mizoginišką retoriką.

Tai skatina moteris (ypač jaunas) susilaikyti nuo dalyvavimo viešuose virtualiuose debatuose. Atgrasus diskursas išstumia moteris, į kurias yra nukreipta neapykanta, iš viešų erdvių ir taip kelia grėsmę demokratijai. Taigi, nors individo dalyvavimas tokiuose forumuose nebūtinai yra pavojingas jam pačiam ar jo aplinkai per se, tai gali neigiamai paveikti demokratijos pamatus bendrąja prasme.

Rizika sau

Ne mažiau reikšminga rizika, kurią inselių ideologija kelia jiems patiems. Inseliai susiduria su įvairiomis psichologinėmis problemomis ir iš jų kylančiomis grėsmėmis. Didelė dalis žalos, susijusios su inselių bendruomene, tai smurtas nukreiptas į save. Savęs žalojimo ir savižudybės idėjos yra paplitusios tarp inselių. Pavyzdžiui, inselių forumuose dažnai aptinkama frazė Lay Down and Rot (lt. „gulkis ir pūk“). Negana to, šiose bendruomenėse neretai bandoma atkalbėti narius nuo pagalbos ar psichologinio palaikymo paieškų.

Tyrimų rezultatai rodo, kad inseliams dažnai būdingi visi keturi aukos sindromo (angl. interpersonal victimhood) kriterijai: pripažinimo poreikis, moraliniu elitizmas (jausmas, kad esi dorovingesnis ir teisingesnis už kitus), empatijos trūkumas ir ruminacija (polinkis susitelkti į neigiamas mintis). Taip pat, daugiau nei 70 procentų inselių atitinka vidutinės ar sunkios depresijos kriterijus (palyginti su trečdaliu žmonių plačiojoje visuomenėje) ir beveik 70 procentų inselių patyrė vidutinį ar didelį nerimo lygį (palyginus su šiek tiek mažiau nei 40 procentų žmonių plačiojoje visuomenėje).

Forumuose atliktos apklausos atskleidė, kad 82% „Incel“ puslapio lankytojų yra tvirtai svarstę apie savižudybę. Taigi, nepaisant inselių įvairovės, duomenys apie juos perša išvadą, kad šiuos vyrus tiksliau charakterizuoti ne kaip agresyvius ir piktus (kaip jie dažnai vaizduojami kritikų), o kaip liūdnus ir savidestruktyvius. Kitaip sakant, ekstremalūs inselių veiksmai dažniau pasireiškia polinkiu į savižudybę nei į terorizmą ar smurtą kitų atžvilgiu.

Rebusas aktyvistui: kodėl empatija?

Jei naudojatės socialinės medijos kanalais, greičiausiai esate susidūrę su inselių turiniu. Gal tai buvo brofluencerio vaizdo tinklaraštis, video kompiliacija, kurioje tyčiojamasi iš konvencionaliai patrauklios merginos, o gal pseudomokslininkas, bandantis įrodyti, kad moterų emancipacija ar lyčių lygybė „eina prieš gamtą“. Jeigu jums rūpi žmogaus teisės – iškart užuodžiate mizoginiją ir jaučiate kylančią raudoną vėliavėlę. Galimai jums įsijungė gynybinė pozicija istoriškai marginalizuotos grupės (moterų) atžvilgiu. O gal jaučiate pyktį tūkstančiams tų, kurie komentarais ir mygtuko paspaudimais palaiko tokį turinį. Gal galvoje svarstote argumentus, kaip atsakytumėte. Gal net manote, kad tokie žmonės yra šio  pasaulio blogio įsikūnijimas, kad jie nusipelnė savo kančių kovodami sufalsifikuotus kultūrinius karus, reguliariai išliedami tulžį ant nepažįstamų virtualioje erdvėje, o ir draugus pažinodami tik iš avatarų bei užkoduotų vardų su keliais įmaišytais skaičiais ir simboliais.

Nors iš pirmo žvilgsnio tokia reakcija gali pasirodyti esanti socialinio teisingumo pusėje, teigčiau, kad ji artimesnė pseudoaktyvizmui, kuris kalbėtojui sukuria komforto ir moralinio pasitenkinimo jausmą, otaip pat per inselių atstūmimą ir žeminimą įtvirtina normalumo pojūtį.

Vis tik tai yra apsimestinis rūpestingumas, jis nesprendžia problemos, o kaip tik prisideda prie inselių stigmatizavimo ir atskirties. Būtent tai ir gimdo šios ideologijos radikaliacijos problemą. Polinkis sumenkinti visas manosphere bendruomenes iki tulžingų neadekvatų yra labai realus – tas jau matosi užsienyje pasirodančiose antraštėse, kurios tituluoja inselius uždelstais teroro atakų veikimo mechanizmais. „Vis dėlto, kai su inseliais yra šnekamasi, jie prašo užuojautos, o ne amunicijos“.

Inselių ideologija ir inselių forumai yra išskirtinai patrauklūs jauniems pažeidžiamiems vyrams – tiems, kurie yra patyrę traumų, stokoja socialinių įgūdžių ar demonstruoja stipriai seksualizuotą elgesį. Šia prasme daugelis jų YRA nuskriausti. Tačiau ne moterų ir emancipacijos, o visuomenės standartų, nelemtingų gyvenimo aplinkybių ir jų pasekmių stipriai hierarchizuotoje bei konkurencingoje visuomenėje su nelygiavertėmis galimybėmis. Turint omenyje, jų pažeidžiamą poziciją, inseliams padėti yra visų reikalas ir visuomenės atsakomybė. Visi esame atsakingi už tai, kad kuo mažiau jaunuolių atsidurtų tuose tamsiuose kampeliuose, iš kurių rasti kelią atgal post factum yra daug sunkiau.

Žinoma, sunku prašyti empatijos grupei žmonių, kuri istoriškai buvo (ir neretai vis dar yra) privilegijuota, ypač kai ta empatija nėra grąžinama atgal. Gali atrodyti, kad neapykantos turinį vartojantys, platinantys ir kuriantys asmenys nėra nusipelnę kitų supratingumo ir palaikymo. Tačiau būtent tą ir kviečia daryti tiek psichologai, tiek reiškinio tyrėjai.

Jeigu mes turime privilegiją žiūrėti į reiškinį iš nuasmenintos perspektyvos, jį kritiškai įvertinti ir sąmoningai į jį reaguoti, tuomet tą ir darykime. Alternatyvios strategijos, kad ir malonesnės ar efektyviau mobilizuojančios dėmesį, iš tiesų toli nenuneša. Bandymai gėdinti, barti, atstumti ar žeminti inselius yra šūvis sau į koją. Gal tai ir padeda susirinkti moralinių taškų plačiosios visuomenės akyse, bet kartu sustiprina fenomeną, kuris ir yra kritikuojamas.

Jei mums rūpi inselių ideologijos kuriamos problemos, mums turi parūpti ir patys inseliai. Bet kokia demokratinė problema, kurią sukuria virtualūs šios bendruomenės forumai, turi būti pripažinta kaip kilusi iš socialinės gerovės krizės, patiriamos pažeidžiamų vyrų. Taigi bet kokia strategija, kuri siekia spręsti inselių ir manosphere problemą, turi visų pirma spręsti vyrų psichologinės gerovės, sveikatos ir socialinės atskirties problemas. Jei inselių nuoskaudų ir frustracijų neatliepia mainstream‘as, jie marginalizuosis su tais, kurie atliepia.

Kvietimas diskutuoti apie sprendimus

Kaip konkrečiai padėti inseliams, kaip atrodytų sisteminė pagalba jiems, kaip vykdyti radikalizacijos prevenciją? Apie potencialius sprendimus diskutuosime panelyje „Kai socialinė atskirtis susitinka internetą“, kuris organizuojamas kairiųjų idėjų festivalyje „Kombinatas“. Panelyje dalyvaus Vainius Volungevičius – kompiuterinių žaidimų dizaineris ir tyrėjas, Gytis Valatka – „Terapinio ūkio” darbuotojas, mokytojas, Dr. Julius Burkauskas – klinikinis psichologas, Audrė Gruodytė – filosofijos magistrė, praktikantė Berlyno filosofijos mokykloje Parrhesia. Diskusiją moderuoja lygių galimybių tyrėja Augustė Dudutytė.