Kaip neprakišti rinkimų (pagal Zohraną Mamdani)

Politikams reikšti priekaištai ir dėl negebėjimo komunikuoti viena rinkimus nulėmusių temų – ekonomikos ir pragyvenimo išlaidų krizės klausimu. Nors Joe Bideno administracija ekonomikoje tvarkėsi visai neblogai, prieš rinkimus į viešąjį diskursą buvo įžengęs vibecession (vaibas + ekonominė recesija) terminas. Jis iliustravo situaciją, kurioje demokratai žmonėms demonstravo grafikus su abstrakčiais ekonomikos būklės gerėjimo rodikliais – tačiau žmonės to nejautė savo konkrečiose piniginėse. 

Kaltinti ne vien demokratai – kaltinti ir už D. Trumpą nubalsavę rinkėjai. Greta neretai pagrįstų klausimų dėl elektorato rasistinių ar seksistinių nuostatų vaidmens, reikštas ir kartėlis dėl jų tariamos išsilavinimo stokos. Socialiniuose tinkluose vilnijo pašaipos iš to, kaip Demokratija buvo iškeista į pigesnius kiaušinius. Iš aukšto klausinėta, kokiu būdu galėjo imigrantai ar moterys balsuoti už D. Trumpą, t.y., taip akivaizdžiai prieš savo interesus. 

Mistikos čia galėtų būti mažiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Viena D. Trumpo rinkėjų (beje, visai ne MAGA fanatikė) paklausta, ką mano apie atvirai seksistinę jo retoriką, atsakė, jog nesiruošia su juo vaikščioti į pasimatymus – tačiau norėtų vieną dieną pajėgti įsigyti savo namus. Atrodo, paprasta idėja, kad politinės teisės be ekonominio įgalinimo reiškia labai mažai, vis dar praslysta pro pirštus neretam centristui (o ir progresyvių pažiūrų piliečiui). 

Bet ne ką tik Niujorko mero rinkimus laimėjusiam 34-erių metų demokratiniam socialistui, iš gana privilegijuotos šeimos kilusiam, Ugandoje gimusiam, tačiau Niujorke užaugusiam Zohranui Mamdani. Užuot sukęs galvą ties retoriniais klausimais, iškart po pernykščių JAV prezidento rinkimų jis patraukė į už D. Trumpą nubalsavusius Niujorko rajonus. Čia, gatvėse prieš kamerą kalbino žmones siekdamas suprasti jų pasirinkimo priežastis. Šis klausymusi remtas filmukas pristatė kartėlį dėl JAV vaidmens Gazoje, bendrą nusivylimą politika apskritai, bei norą, kad politikai susitelktų į eilinio žmogaus gyvenimui aktualias ekonomines problemas. Tai tapo vienu pirmųjų Z. Mamdani kaip kandidato į didžiausio JAV miesto merus rinkiminės kampanijos įrašų.

Klasikinės Niujorko komedijos „Seinfeld“ epizode „Priešingybė“ („The Opposite“) savo gyvenimu nusivylęs serialo (anti)herojus George’as nusprendžia, kad nuo šiol viską darys atvirkščiai. Atrodytų, Z. Mamdani kampanijos komanda nusprendė pasekti šiuo pavyzdžiu. Demokratai pernelyg atitrūkę nuo kasdienio dirbančio žmogaus gyvenimo ir kalbos? Z. Mamdani kampaniją praleido gatvėse ne tik kalbėdamasis ir klausydamasis, bet ir glėbesčiuodamasis su niujorkiečiais. Demokratai tapo perdėm woke ir atitrūkę nuo prezidento rinkimuose lemiamą vaidmenį atlikusių ekonominių problemų? Niekas negali abejoti tvirta Z. Mamdani laikysena tokiais klausimais kaip rasizmas, translyčių ar migruojančių žmonių teisės – tačiau jo rinkiminė programa buvo sutelkta į ekonominius klausimus. Demokratai nesugebėjo aiškiai ir aktualiai komunikuoti savo ekonominės dienotvarkės? Z. Mamdani kampanija remta kasdienį žmonių gyvenimą paliesiančiais pokyčiais. Demokratai prakišo rinkimus? Z. Mamdani juos laimėjo. 

Jo pergalė nuostabi tuo, kad peržengė itin daug barjerų. Prieš metus niekam nė pačiame Niujorke nežinomas miesto asamblėjos narys šiandien jau yra tarptautinė politinė figūra. Jo rinkiminė kampanija prasidėjo su 300 savanorių pagalba – prieš rinkimus į ją įsitraukę buvo jau 95 000 žmonių. Nepaisant agresyvių islamofobinių atakų, Niujorko meru pirmą kartą taps musulmoniško tikėjimo žmogus. Rinkimuose nugalėtas politinės dinastijos atstovas Andrew Cuomo – ir kalbėdami apie dinastiją kalbame apie tai, kad netoli Niujorko stūkso jo tėvo vardu pavadintas tiltas. Visa tai pasiekta grasroots principu, be iki šiol būtina pergalės sąlyga laikyto itin pasiturinčių ir įtakingų rėmėjų finansinio indėlio. 

Kampanija buvo itin paveiki ir tiek estetiniu, tiek politiniu pozityvumu. Geresniais laikais permanentinė Z. Mamdani šypsena, optimizmas ir konstruktyvi ateities vizija galbūt nebūtų turėję tokio poveikio – tačiau dabar tarpusavio ryšio ir džiugesio pilna jo kampanijos žinutė stipriai kontrastavo su prarūgusia radikalios dešinės dominuojamo viešojo diskurso erdve. Toji erdvė, ypač JAV, yra persunkta tikslingos dezinformacijos, konspiracijos teorijų, piktnaudžiavimo galia, visuomenės skaldymo ir priešinimo, neapykantos ir žiaurumo. 

Mamdani kampanija susitelkė į vieną žodį: prieinamumas (affordability). Jos raktiniai siekiai: visiems prieinama vaikų iki 5 metų priežiūra, nemokami ir greiti autobusai, pilotinis savivaldybės valdomų maisto parduotuvių projektas, ir nuomos kainų augimo įšaldymas stabilizuotos nuomos būstuose (jie sudaro apie 28 proc. visų, ir 44 proc. nuomojamų būstų). Taip pat, siekis dalį šioms iniciatyvoms reikalingų lėšų surinkti pakėlus pelno mokesčio tarifą iki šalia esančio Naujojo Džersio lygio, bei apmokestinus daugiau nei 1 mln. dolerių per metus uždirbančių niujorkiečių pajamas. Jei tikėtume Z. Mamdani kritikais – visa tai turėjo reprezentuoti iki šiol neregėtai radikalų išsišokimą. 

Žvelgiant iš Europos, Z. Mamdani tikslai anaiptol nėra radikalūs. Komentatoriai juos yra apibūdinę kaip švelnią socialdemokratinę politiką Danijoje ar tiesiog eilinį antradienį. Viena ar kita programos dalis yra (ar buvo) taikoma tokiose komunistinėse distopijose kaip Talinas, Viena, Berlynas, ar Skandinavijos šalys. Būtų galima tvirtinti, kad JAV politinis kontekstas yra kažkuo neregėtai ir nepataisomai išskirtinis – tačiau net ir čia šios ar panašios iniciatyvos nėra negirdėtos. Nemokamų autobusų idėją jau kurį laiką siekiama įgyvendinti Vašingtone, nuomos kainų įšaldymas taikytas tame pačiame Niujorke, vaikų priežiūros prieinamumo didinimas figūruoja tų pačių centro demokratų dienotvarkėse, o Naujasis Meksikas ką tik įvedė nemokamą vaikų priežiūrą. 

Neretam pasitenkinimą iš pirmo stalčiaus ištraukti „sovietmečio“ argumentą suteikė miesto valdomų parduotuvių idėja. Ji taip pat nėra Z. Mamdani sugalvota. Neseniai Čikagoje atlikta savivaldybės valdomų maisto prekių parduotuvių galimybių studija tokį projektą miestui įvertino ne tik kaip realistišką, bet ir pageidautiną. Remiantis įvairiais organizaciniais modeliais, panašios parduotuvės jau egzistuoja kai kuriose JAV vietose. Jos įkuriamos ieškant sprendimų maisto dykumų ir kokybės problemoms, taip pat – siekiant užpildyti rinkos paliktas spragas ten, kur verslas pelningai egzistuoti negali, o žmonės paliekami be prieigos prie maisto. Panašius procesus stebime ir Lietuvos regionuose – tad kas žino, gal vieną dieną panašią iniciatyvą išvysime ir čia. Net ir nesėkmės atveju, Z. Mamdani siūlomas pilotinis kelių parduotuvių projektas kainuotų pigiau, nei vienos nuo žemės paviršiaus vos atsiplėšusios E. Musko raketos sprogimas. Tegyvuoja veržlus ir rizikos nebijantis eksperimentavimas siekiant tvaresnių ir sveikesnių gyvenimo sąlygų. 

Ypač kritikus erzina ketinimas kelti mokesčius turtingesniems miesto gyventojams. Čia dažnai girdime argumentus, kad tai lems pasiturinčiųjų ir didžiausių verslų savininkų migraciją mažesnių mokesčių link. Nelyg Ayn Rand romane „Atlasas gūžtelėjo pečiais“, kurioje talentingų „pirminių judintojų“ mažuma, ant savo pečių nešanti ekonomikos svorį paskelbia streiką ir taip sukelia chaosą visiems kartą ir visiems laikams įrodantį, kokie jie yra nepakeičiami. Tokias prognozes girdėjome ir po neseniai įvykusios mokesčių reformos Lietuvoje. Klasikinės politinės ekonomijos teorijos rėmuose ši prielaida yra visai logiška – tačiau tiriant realias turtingiausiųjų reakcijas į mokesčių kėlimą dažnai aptinkami itin nedideli emigracijos mastai, įskaitant ir Niujorko pavyzdį. Įdomios ir šio argumento politinės implikacijos: tarsi būtų teigiama, kad kažkam tapus pakankamai turtingu jis (vis dar dažniausiai jis) įgauna teisę formuoti politinę dienotvarkę ir ignoruoti demokratinį rinkėjų balsą. 

Taigi, panašu, Z. Mamdani vis tik nesirengia nusavinti gamybos priemonių ar vienašališkai sutriuškinti globalaus kapitalizmo srautų. Žinoma, tai nesulaikė D. Trumpo nuo kaltinimų „komunizmu“. Tai – jo „mums tereikia apibrėžti savo priešininką kaip komunistą, socialistą ar ką nors, kas ketina sunaikinti mūsų šalį“ strategijos dalis. Tokie kaltinimai gal būtų kiek paveikesni, jei jais nebūtų svaidomasi į viską ir bet ką, kas jam nepatinka – įskaitant ir daug įprastesnę demokratų kandidatę į prezidentes Kamalą Harris. 

Spartų nežinomo kandidato į merus populiarėjimą bandyta malšinti ir mėginant jį nutempti į radikaliai dešinei palankesnę kultūrinių karų terpę. Pirmiausia, per intensyvias į jo kultūrinę ir religinę tapatybę nukreiptas atakas. MAGA entuziastams niekas nebuvo per žema – nei „mažiukas mohamedas“, nei DI sugeneruoti burka aprengtos Laisvės statulos vaizdiniai. Šlykščiausiai, vis tik, užsipuolė demokratu save laikantis konkurentas A. Cuomo, leidęs suprasti, kad jo nuomone, Z. Mamdani džiūgautų įvykus kitai rugsėjo 11-ajai.

Dar viena neapykantos ir baimės kurstymo linija buvo Izraelio ir Gazos klausimas. Nepaisant to, kad Z. Mamdani pirminiuose birželio rinkimuose dalyvavo išvien su žydu kandidatu į merus Brad Lander’iu, ir nepaisant progresyvių žydiškų organizacijų paramos, dėl kritikos Izraeliui kandidatą nuolat mėginta nutapyti kaip miesto žydams pavojingą antisemitą. Vis tik, žurnalisto Peter Beinart’o vertinimu, Z. Mamdani laikysena Izraelio atžvilgiu galėtų tapti kelrodžiu visiems progresyviems Izraelio kritikams. Jis nepasidavė spendžiamiems retoriniams spastams, ir nuosekliai laikėsi universalių teisingumo ir lygybės  vertybių. Tuo pat metu, jis nepridengė antisemitizmo problemos po bendru rasizmo skėčiu: verčiau, nuosekliai ir konkrečiai pabrėžė būtent Niujorko žydų patiriamas antisemitines atakas ir nerimą. Tapatinančių antisionizmą su neapykanta žydams visa tai, be abejo, neįtikins – tačiau Z. Mamdani priešpastatė save kritikams, kurie daugiau dėmesio skiria savo pozicijos demonstravimui kelionėmis į Izraelį nei realaus saugumo Niujorko žydams užtikrinimu. 

Radikalios dešinės ir prezidento rėmėjų atakos nekelia nuostabos, tačiau ir liberalūs centristai atrodė suglumę ir – kaip jiems nutinka – ne visai tikri, ką su Z. Mamdani fenomenu daryti. Dalis susitelkė į itin talentingai paruoštą ir įgyvendintą Z. Mamdani socialinių tinklų kampaniją bei samprotavimus apie jų vaidmenį ateities politiniame gyvenime. Socialinių tinklų įvaldymas, be abejo, kampanijai buvo itin svarbus – ne tik dėl to, kad leido turtingų donorų paramos neturinčiam kandidatui pasiekti rinkėjus, bet ir dėl to, kad meinstryminė žiniasklaida jo itin nemėgo. Susitelkimas į socialinių tinklų temą leido – kaip jau centristams nutinka – nustumti pašonėn galimybę, kad kampanija buvo sėkminga, nes atliepė Niujorko gyventojų poreikius. 

Net ir kūrybingiausias, talentingiausiai sukarpytas reelsas savaime neprivers dešimčių tūkstančių žmonių išsikapanoti iš sofos gniaužtų ar rasti laiko savo užimtoje dienoje, ir eiti belstis į nepažįstamųjų duris prašinėjant pasikalbėti apie politinį kandidatą. Kas tai galėtų padaryti – tai gyvenimas vienoje iš miesto vietų, kuriose trečdalis žmonių patiria maisto nepakankamumą. Arba gyvenimas rajone, kuriame vieno vaiko priežiūros kaina gali siekti ir 20%, ir 27%, ir net 47% vidutinių pajamų. Arba išleidimas trečdalio savo pajamų nuomai – o gal ir pusės, jei tavo pajamos mažos. Arba įsiskaitymas į „The New York Times“ antraštę: „Niujorke didėjant skurdui, 1 iš 4 negali sau leisti būtiniausių prekių“. 

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Paremti galite čia 👇

Ačiū!

Kiek Z. Mamdani kampanijos tikslų pavyks įgyvendinti – atviras klausimas, atsakymą į kurį nulems sudėtinga interesų, rinkiminių kalendorių, politinės (ne)valios ir pasirinkimų sąveika. Viena tų politinių valių yra D. Trumpo, kurio autoritariniai polinkiai ir atakos gali rimtai trikdyti naujojo Niujorko mero darbą (beje, lygiai taip pat, kaip ir tvirtai prieš jo politiką pasisakiusių ir ką tik rinkimus kitose JAV valstijose laimėjusių demokratų). Prie kampanijos aktyviai prisidėję kairieji puikiausiai supranta, kad jiems gali tekti atsidurti tarp labiausiai nusivylusiųjų. Vis dėlto, Z. Mamdani darbą pradeda su gerokai daugiau politinio kapitalo, nei jo turėjo prieš metus. Tai keičia politikų strateginius išskaičiavimus. Galbūt tai pastūmėjo Niujorko valstijos gubernatorę Kathy Hochul rugsėjį išreikšti itin reikalingą paramą Z. Mamdani kampanijos tikslams, tegu ir vis dar nesutariant dėl priemonių, kuriomis jie turėtų būti pasiekti.  

Mamdani sėkmė nebūtinai gali būti paraidžiui pakartota kitur: skiriasi situacijos, skiriasi elektoratai. Nepaisant to, jo pergalė neša daug svarbių žinučių. Kad norint laimėti rinkimus nebūtina pataikauti radikaliai dešinei ir perimti jos retoriką. Kad progresyvių (o ir nuosaikių) pažiūrų politikui nebūtina pasiduoti radikalios dešinės (o, deja, dažnai ir žiniasklaidos) diktuojamai dienotvarkei. Kad arogantiškos, iš aukšto rėžiamos kalbos apie vertybes nebūtinai bus efektyvios tarp rinkėjų, patiriančių ekonominį nestabilumą ir nusivylimą politiniu procesu apskritai. Kad nebeturime prabangos remtis viltimi, jog žmonės balsuos už tave vien todėl, kad tavo politinis oponentas yra siaubingas. Kad nebepakanka nusivylusius rinkėjus skatinti balsuoti vien iš baimės ir prieš kažką (demokratijos priešus, grėsmes, pavojus, D. Trumpą), ir tesiūlyti jiems rinktis tarp katastrofos ir dar daugiau to paties.