Kam reikėjo pūsti švilpuką

Po beveik septynerių metų, praleistų Ekvadoro ambasadoje Londone, „Wikileaks“ įkūrėjas Julianas Assange’as dabar yra laikomas karalienės Elisabeth II kalėjimų tarnybos įstaigoje. Jam gresia išdavimas JAV, kur su juo dorosis – jei bus išduotas – JAV teismai. JAV, kurių karo ir kitokius nusikaltimus atskleidė „Wikileaks“ pasauliui pateikti dokumentai. Dokumentai, kurių turinį JAV norėjo ir toliau slėpti.

Tačiau peržvelgus žiniasklaidos pranešimus apie J. Assange’ą žmogus gali susidaryti įspūdį, kad taip jam ir reikia. Argi J. Assange’as nėra teisminio užstato sąlygas pažeidęs asmuo, seksualinis užpuolikas, savanaudis narcizas egoistas, Rusijos mylėtojas, kačių kankintojas ir tiesiog nevala, kurio neapsikentę jį iš savo įstaigos ekvadoriečiai galiausiai išprašė?

Būtent tokį jo vaizdą piešia masinė pasaulio žiniasklaida ir nusirašinėja lietuviškoji. Retas žurnalistas kelia svarbiausius klausimus: apie spaudos bei žodžio laisvę ir visuomenės teisę žinoti, apie atsakomybę už karo nusikaltimus ir apie tai, kaip iš tiesų yra sukamas pasaulis.

Tačiau pirmiausia pasižiūrėkime į tuos čia minimus teiginius, kurie yra mažų mažiausiai žurnalistinis tingumas arba kreivi prioritetai, o galbūt, tikėtina, ir sąmoningas tiesos dangstymas distrakcijomis. Pradėkim nuo to, kaip J. Assange’as atsidūrė Ekvadoro ambasadoje Londone. Politinio prieglobsčio 2012 m. vasarą jis pasiprašė suvokęs, kad jam gresia ekstradicija į JAV arba tiesiogiai, arba prieš tai dar apsilankant Švedijoje – bet kokiu atveju, išdavimas JAV. Tuometinis Ekvadoro prezidentas, kairiųjų pažiūrų Rafaelis Correa politinį prieglobstį J. Assange’ui suteikė remdamasis tuo, kad kitu atveju jam būtų grėsęs politinis persekiojimas ir, galbūt, ekstradicijos atveju – mirties bausmė pagal JAV Šnipinėjimo aktą. Ir nors jam suteiktas diplomatinis statusas turėjo užtikrinti, kad „Wikileaks“ įkūrėjas galėtų netrikdomas sėsti į lėktuvą Heathrow oro uoste ir nusileisti Quito, visi ženklai rodė, kad vos jam palikus ambasadą ir žengus žingsnį britų žemėje, jo lauktų suėmimas (kaip ir įvyko balandžio pradžioje).

Tačiau juk J. Assange’as ten slėpėsi siekdamas išvengti teismo už išprievartavimą Švedijoje? Ne. Jokių kaltinimų išprievartavimu J. Assange’ui niekad niekur nebuvo pateikta; pradėtą tyrimą dėl įtarimų seksualiniais nusikaltimais Švedijos tyrėjai patys nutraukė, neradę nusikaltimo sudėties, ir leido J. Assange’ui išvykti iš šalies, ką jis ir padarė. Vėliau, kai tyrimą iš naujo pradėjo politiškai šališka teisėja, Švedijos policija pareikalavo atvykti apklausai, tačiau Julianas tuo metu jau buvo Ekvadoro apsaugoje ir tyrėjus kvietė jį apklausti per „Skype“ arba ambasadoje (pakankamai įprasta praktika, tuo labiau politinio prieglobsčio atveju). Švedai atsisakė, taip duodami peno tęstis „seksualinio nusikaltėlio“ naratyvui: žiniasklaida toliau smaginosi skelbdama „feministines“ žinutes apie „nuo teisėsaugos bandantį išsisukti“ vyrą baltais plaukais.

O tai gal Ekvadoro pagalbos prireikė, nes J. Assange’as užsimanė išvengti bausmės už teisinį pažeidimą britų salyne? Ne. „Žiniasklaida ir politiniai dvariškiai nepailsdami pabrėžia, kad Assange’as pažeidė paleidimo už užstatą sąlygas Jungtinėje Karalystėje, ignoruodami faktą, kad bėgdami nuo teisinio ir politinio persekiojimo prieglobsčio prašantys žmonės paprastai nesilaiko užstato sąlygų, kurias nustatė ta pati valdžia, nuo kurios ir prašoma prieglobsčio“, – rašo nepriklausomas britų žurnalistas Jonathan’as Cook’as. Beje, už tokį pažeidimą paprastai skiriama nedidelė bausmė. 2016 m. Jungtinių Tautų teisės ekspertai atliko tyrimą ir nustatė, kad britų vyriausybė neteisėtai laiko J. Assange’ą savavališko sulaikymo sąlygomis, bei paragino leisti jam laisvai išvykti iš šalies. Britų vyriausybė į tai nekreipė dėmesio ir toliau leido mokesčių mokėtojų milijonus policijos budėjimui prie ambasados 24/7 ir dar velniaižin kam.

Gerai, o tai kodėl Ekvadoras staiga atsiėmė prieš septynerius metus suteiktą prieglobstį ir įdavė „Wikileaks“ įkūrėją britų policijai? Gal tikrai anas to nusipelnė už važinėjimą riedlente kabineto vidury? Ne. Prieš porą metų Ekvadoro prezidentu tapus Lenínui Moreno (vardo ironija!), kuris iškart po inauguracijos iš kairės beviltiškai pasviro į dešinę ir ta kryptimi tebeslysta neatsisukdamas, J. Assange’o gyvenimo sąlygos ambasadoje tik blogėjo. Iš jo atimta teisė sulaukti lankytojų ir naudotis elementariomis komunikacijos priemonėmis (šie veiksmai pažeidžia žmogaus teises ir prieglobsčio statuso reikalavimus) bei liepta pačiam susimokėti už sveikatos priežiūros paslaugas. Ir koks sutapimas, kad vos porą savaičių prieš išvarymą, „Wikileaks“ savo „Twitter“ publikavo nuorodą į anoniminę svetainę INApapers.org, kurion kažkas sumetė tūkstančius failų, tarp kurių ir – Ekvadoro prezidento korupciją rodantys dokumentai? L. Moreno, kuriam vykdomas parlamentinis tyrimas dėl milijonų ofšorinėje bendrovėje, tuo apkaltino „Wikileaks“. Bet čia ne viskas. Be atskleistos korupcijos, dar taip sutapo, kad vos porą mėnesių prieš išvarant J. Assange’ą, niekam neatskaitingos, nedemokratinės, JAV kontrolėje esančios institucijos Pasaulio valiutos fondas ir Pasaulio bankas Ekvadorui suteikė paskolų už 10,2 mlrd. dolerių neoliberaliai politikai vykdyti. Ši gi pasireiškė minimalios algos sumažinimu, gerokai apkarpytu valstybiniu finansavimu ir 10 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų atleidimu. Kaip yra atskleidę „Wikileaks“, tarp sąlygų šioms paskoloms gauti buvo reikalavimas įduoti J. Assange’ą ir atsiimti kaltinimus dėl JAV naftos giganto „Chevron“ padarytos milžiniškos žalos Ekvadoro atogrąžų miškams ir žmonėms.

Na, gerai. Bet juk JAV nori J. Assange’o, nes jis nusikaltėlis? Vėl gi, ne. Atminkime, kad visa informacija, surašyta dabartiniame JAV kaltinimų J. Assange’ui sąraše, JAV prezidento administracijai buvo žinoma dar 2010 m. Tačiau tuomet B. Obama nusprendė jų nesigainioti, nes suprato, jog tai reikštų, kad į kalėjimą reikia sodinti ir visų kitų žiniasklaidos priemonių žurnalistus bei redaktorius, nes jie publikuoja tą pačią medžiagą. Anuomet B. Obama pasibijojo taip trenkti spaudos laisvei į veidą, tačiau laikai pasikeitė. Dabar ta pati spauda, kurios laisvė čia ginama, kala ją prie kryžiaus nesuvokdama, kad kala save – ir visus mus.
Čia prieiname prie reikalo esmės.

„[Ši istorija] niekad nebuvo apie Švediją ar paleidimo pagal užstatą pažeidimą, ir net ne apie diskredituotą „Russiagate“ naratyvą, kaip turėjo susiprasti kiekvienas, kreipęs nors truputį dėmesio. [Ši istorija] yra apie JAV „giliąją valstybę“ (Deep State), darančią viską savo galioje, kad sutriuškintų „Wikileaks“, o jų įkūrėją padarytų atbaidančiu pavyzdžiu“, – rašo nepriklausomas žurnalistas J. Cook’as.

„[Ši istorija] turi užtikrinti, kad daugiau niekad nebūtų tokių atskleidimų kaip „Šalutinė žmogžudystė“ (Collateral Murder) – 2007 m. „Wikileaks“ paskelbtas kariuomenės video įrašas, kuriame JAV kareiviai švenčia žudydami Irako civilius gyventojus. Užtikrinti, kad daugiau niekad nebebūtų paskelbti JAV diplomatiniai dokumentai, tokie kaip publikuotieji 2010 m. ir atskleidę slaptas JAV imperijos machinacijas viešpatauti pasaulyje bet kokia žmogaus teisių pažeidimo kaina.

„Dabar apsimetinėjimas baigėsi. <…> JAV išgalvoti kaltinimai yra susiję su ankstesniais „Wikileaks“ darbais, atskleidžiančiais JAV kariuomenės vykdytus karo nusikaltimus Irake – tai, kas yra, kaip mes visi kadaise sutarėme, viešasis interesas.“

(Beje, o kas nutiko tam sutarimui? Ar karo nusikaltimų nebelaikome svarbiais mūsų dėmesio, o tiesos ir teisingumo paieškos mums nebėra vertybė? Ir kodėl laisva ranka ant laužo palydime tuos, kurie atskleidžia galingųjų niekšybes?)

///

„Assange’o suėmimas yra įspėjimas iš istorijos“, – rašo žurnalistas veteranas Johnas Pilgeris. Noam’as Chomsky tai pavadino skandalingu įvykiu, išryškinančiu šokiruojančią ekstrateritorinę JAV galią nuspręsti, kas ir kaip vyksta pasaulyje. O nepriklausomas žurnalistas Chris’as Hedges’as savo pokalbį šia tema su istoriku Vijay Prashadu pavadino „Pirmiausia Julianas Assange’as, po to mes“.

Ši istorija iš tiesų yra apie žodžio (ne)laisvę. Jei tai gali nutikti Julianui, gali nutikti bet kam, bet kur pasaulyje. Tam, kas ne šalinsis galios vykdomų nusikaltimų, juos slėps ar teisins, o priešingai – trauks į viešumą ir reikalaus atsakomybės. Galbūt todėl mainstreaminiai žurnalistai (tarp kurių ir tie, kurie patys savo laiku spausdino „Wikileaks“ pateiktą informaciją ir už tiriamąją žurnalistiką susirinko daug laurų – ypač „Wikileaks“ peiliu į nugarą dūręs britų „The Guardian“) J. Assange’ą ne gina, kaip diktuotų racionalus protas, o puola: juk pataikauti galiai saugiau ir apsimoka labiau, nei prieš ją kovoti. Arba apsimesti, kad tavęs tai neliečia – iki kol vieną dieną suvoksi, kad jei vakar nekalbėjai, nes nenorėjai, tai šiandien nekalbi, nes nebegali.

Tačiau reikalas siekia ir dar toliau. „Tai nėra vien tik ataka prieš spaudos laisvę. Tai nėra vien tik būdas įbauginti žurnalistus ir naujienų organizacijas, kad jos nedrįstų publikuoti nutekintos informacijos, – sako nepriklausomo žiniasklaidos kanalo „The Real News Network“ vyr. redaktorius Paulas Jay. – Tai yra ženklas: net jei tu atskleidi karo nusikaltimus, mes tave prigriebsim.“ O tai jau pavojus mums visiems.

Tai, kas nutiko J. Assange’ui, turėtų priversti rimtai susimąstyti visus save gerbiančius žurnalistus. Skamba naiviai, bet žurnalistų darbas nėra perrašinėti valdžios ar kitų interesų grupių (korporacijų, karinio-industrinio komplekso, t. t.) pranešimų spaudai, juos pateikiant kaip nešališką informaciją. Žurnalistų darbas nėra pritariamai amsėti vos tik prezidento sostas praneša apie naują karą „vardan demokratijos / humanitarinės intervencijos / prieš blogiukus / t. t.“. Ne. Žurnalistų pareiga yra sąžiningai informuoti visuomenę ir tokiu būdu laikyti galią atskaitingą už savo veiksmus. Visuomenė privalo žinoti, kas iš tiesų vyksta ir kodėl.

///

Įsisukę kasdienybėje ir savo vietinės reikšmės skandaliukuose, gal kiek primiršome, kokius galios sostuose sėdinčiųjų nusikaltimus žmonėms atskleidė „Wikileaks“. Tad prisiminkime.

Iš Gvantanamo dokumentų (Gitmo Files) sužinojome, kad savo karinėje bazėje Gvantaname (Kuba) JAV kankino ir neteisėtai įkalino žmones – net ir žinodamos, kad jie nekalti. Aukštesniųjų karinių ir politinių sluoksnių palaiminti kankinimai Gvantaname buvo įprasta praktika. (Beje, atskleistuose 2009 m. dokumentuose minimi ir Lietuvos politikai: tuometinis premjeras A. Kubilius amerikiečiams esą sakęs, kad Lietuva galėtų būti „labai geranoriška“ Gvantanamo kalinių priėmimo klausimu, o užsienio reikalų ministras V. Ušackas ragino JAV paskubėti ir dėl kalinių perkėlimo spėti susitarti dar prezidentaujant V. Adamkui, iki naujus prezidento rinkimus laimint D. Grybauskaitei. Kiti paviešinti dokumentai rodo, kad Lietuva su JAV dėl Gvantanamo kalinių priėmimo derėjosi dar gerokai anksčiau, su G. Kirkilo vyriausybe. Prie to pačio: paskui jau ir patys sužinojome apie slaptą CŽV kalėjimą Antaviliuose prie Vilniaus, kur 2005-2006 m. žmonės buvo kankinami ir už kurį Lietuvai buvo dosniai atlyginta.)

2010 m. paviešinti Irako karo registrai (Iraq War Logs) atskleidė tikrąjį per invaziją į Iraką žuvusių civilių gyventojų skaičių – gerokai didesnį, nei oficialiai teigta (2004-2009 m. iš maždaug 110 tūkst. žuvusiųjų Irake 66 tūkst. – daugiau nei pusė – buvo civiliai). Taip pat sužinojome, kad JAV ir sąjungininkai matė ir girdėjo, kaip Irako saugumo pajėgos kankina žmones, tačiau pasirinko elgtis trijų beždžionių principu: nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau. O JAV pasamdyti „saugumo“ rangovai (t. y. privačios ginkluotos grupuotės), pavyzdžiui, „Blackwater“, tiesiai šviesiai vykdė žudynes.

Afganistano karo dienoraščiai (Afghan War Diary) – dar vienas didžiulis išslaptintų dokumentų archyvas, kuriame atskleidžiama, kuo užsiėmė koalicijos pajėgos invazijos į Afganistaną metu: pavyzdžiui, civilių šaudymu, žudymu ir nusikaltimo slėpimu, arba slapto specialiųjų pajėgų būrio įkūrimu, kuriam pavesta sugauti ir nužudyti Talibano lyderius – be teismo, be nieko.

Paskui atėjo eilė sužinoti, kad esame CŽV šnipų taikinyje ir kad šnipinėjami būti galime per savo telefonus, kompiuterius ar išmaniuosius TV.  Dokumentai, atskleisti archyve pavadinimu Saugykla 7 (Vault 7), rodo, kad 1) vienos šalies žvalgybos institucija, t. y. CŽV, gali įsilaužti į beveik bet kurį elektroninį prietaisą pasaulyje (iPhone, Android, Windows, macOS, Linux, Samsung Smart TV, you name it…) ir perimti jame saugomą informaciją arba patį prietaisą paversti slaptu mikrofonu bei kamera, kažkam Virdžinijoje transliuojančia, ką jūs dabar veikiate, su kuo ir kaip; 2) CŽV sukūrė daugiau kaip tūkstantį įsilaužimo sistemų, trojanų, virusų ir kitokio malware, kuris gali atsidurti bet kieno kito nedorose rankose.

„Wikileaks“ dėka žinome ir daugiau. Pavyzdžiui, žinome, kad JAV vykdo karinius veiksmus Pakistane, kuriems šio politikai slapta pritaria, bei šnipinėja net ir savo sąjungininkus; žinome apie nutildytą Kenijos nacionalinės žmogaus teisių komisijos ataskaitą apie neteisminius žudymus, kuriuos vykdė policija, ir apie korupciją aukščiausiuose valdžios sostuose; iš nutekintų Raudonojo kryžiaus surinktų asmeninių liudijimų žinome, kad Indijos okupaciniuose kalėjimuose laikomi kašmyriečiai patiria kankinimus, Jungtinės Karalystės vyriausybė rengia mokymus smogikų būriams Bangladeše, o Vatikanas nesutiko bendradarbiauti tiriant seksualiniu išnaudojimu apkaltintų dvasininkų Airijoje atvejus; žinome, kad B. Obamos administracija kurstė konfliktą Jemene siųsdama ginklus jį bombarduojančiai Saudo Arabijai, nors Baltieji rūmai viešai tai neigė; buvo atskleista ir dar daugiau melo, dar daugiau įvairaus pobūdžio nusikaltimų ir prievartinio imperijos aiškinimo, kaip turi suktis pasaulis, kaip, pavyzdžiui, nutiko Haityje. Šioje finansiškai skurdžioje Karibų šalyje 2009 m. vyko studentų ir darbininkų protestai, reikalaujantys įstatymu įtvirtinti minimalią algą – 61 centas už valandą (5 doleriai per dieną), kas ir buvo padaryta. Tačiau tokiems nepelningiems pokyčiams priešinosi tekstilės pramonės magnatai, kurių fabrikuose tie darbininkai siuva drabužius „Nike“, „Levi Strauss“ ir kitiems panašiems JAV prekių ženklams. Magnatai siekė išlaikyti laisvosios prekybos susitarimus, kurie leidžia mokėti niekines algas ir versti žmones dirbti absurdiškomis sąlygomis. Po JAV spaudimo tuometinis Haičio prezidentas René Préval nusileido ir imperijos padiktuota minimali alga liko 31 centas už valandą.

Ar dar kyla klausimas, kam ir kodėl „Wikileaks“ yra neparanku? Ir kas, siekdamas „Wikileaks“ atsikratyti, imsis visų įrankių savo galioje – nuo įsakymų vasalinėms vyriausybėms ir prezidentams, kuriuos šie nuolankiai vykdo už politinį ir/ar finansinį atlygį, iki visuotinės propagandinės kampanijos bandant trinti J. Assange’ą į miltus visuomenės akyse, bendrininkaujant trykštančiai iš džiaugsmo masinei žiniasklaidai?

Žurnalistų poziciją jau aptarėme. Tačiau o kodėl tiek daug šiaip žmonių – kaimynų, draugų ir draugelių, kolegų, pažįstamų ir nepažįstamų – šioje situacijoje nemato nieko blogo arba net (kad ir pasyviai) pritaria J. Assange’o įkalinimui? Kodėl jie pasirenka nemąstyti kritiškai? Nepriklausoma žurnalistė Caitlin Johnstone čia įžvelgia kognityvinį disonansą. Šis fenomenas pasireiškia, kai  mūsų smegenys gauna informacijos, kuri akivaizdžiai prieštarauja jau turimai informacijai. Tuomet jaučiame diskomfortą ir, siekdami jo išvengti, pasakojame sau naują „tiesą“, kuri padeda tokį neatitikimą „ištaisyti“. Čia verta C. Johnstone pacituoti plačiau:

„Kognityvinis disonansas – tai psichologinis diskomfortas, kurį patiriame tuomet, kai bandome tuo pat metu teisingomis laikyti dvi prieštaringas mintis, kaip kad idėją, jog gyvename laisvoje liberalioje demokratijoje, ir kartu tai, kad prieš mūsų akis žurnalistas įkalinamas už tai, kad publikavo faktus apie JAV vyriausybę.

Paprasti piliečiai padeda masinės žiniasklaidos propagandininkams šmeižti J. Assange’ą ne tam, kad apsaugotų pasaulį nuo pavojingo individo įtakos, bet kad apsaugotų save nuo kognityvinio disonanso. Žmonės linksta tikėti apie J. Assange’ą skleidžiamu melu, nes „Wikileaks“ atskleisti nepagražinti faktai išmuša milžiniškas skyles nuo mokyklos laikų mums kaltose istorijose apie tai, kokiame pasaulyje, šalyje ir visuomenėje gyvename. Šie įsitikinimai yra susiję su ištisomis žmonių ego struktūromis, su jų savęs suvokimu ir buvimu, todėl tą suvokimą grasinantys paneigti naratyvai yra priimami asmeniškai – kaip puolimas. Būtent todėl paprasti žmonės apie J. Assange’ą kalba labai emocingai, tarsi jis būtų juos asmeniškai užpuolęs, nors jis tik publikavo faktus apie pasaulio galinguosius; tačiau kadangi tie faktai neatitinka aklinai įsikibtų tapatybės konstruktų, jų sukeltas kognityvinis disonansas interpretuojamas kaip J. Assange’o skeltas antausis.

Paprasti piliečiai linksta tikėti apie J. Assange’ą skleidžiamomis šmeižto kampanijomis, nes tai lengviau nei patikėti, kad jų vyriausybė dalyvautų tyčiniame žurnalisto tildyme ir įkalinime už faktų publikavimą. Tai, kad J. Assange’o persekiojimas atskleidžia bjaurų imperijos tironijos veidą, žmonėms duoda dar daugiau ką ginti.“

///

Tame video, kur britų policija grūda „Wikileaks“ įkūrėją į automobilį, matyti, kad rankose jis laiko knygą. Tai – žurnalisto P. Jay interviu su rašytoju Gore’u Vidalu rinkinys, pavadintas „Gore Vidal on the History of the National Security State“, kuriame pagrindžiama pagrindinė knygos mintis: naudodamasi patriotizmu, JAV valdžia ir jai lojali žiniasklaida meluoja žmonėms apie JAV užsienio politiką ir militarizmą.

Praėjus savaitei po to, kai J. Assange’as buvo prievarta išvesdintas iš Ekvadoro ambasados Londone, jam suteiktas europarlamentarų įsteigtas GUE/NGL apdovanojimas už teisės į informaciją gynimą. Apdovanojimą jo vardu atsiėmė Nobelio taikos premijos laureatė iš Belfasto Mairead Maguire. „Wikileaks“ yra gavę įvairių tarptautinių apdovanojimų už spaudos laisvės gynimą ir žurnalistinę veiklą, taip pat metai po metų yra nominuojami Nobelio taikos premijai.

///

Šiuo metu J. Assange’as laikomas aukščiausios saugumo kategorijos kalėjime Londone. Jo mama kviečia žmones rašyti palaikančius laiškus:
Mr Julian Assange
DOB: 3/07/1971 HMP Belmarsh
Western Way
London SE28 0EB
UK

///

Ačiū Julianui Assange’ui ir „Wikileaks“, Chelsea Manning, Edwardui Snowdenui, Jeremy Hammondui ir visiems kitiems, kurie pučia švilpuką tam, kad neliktume durnių vietoje.

„Kaskart, kai neteisybės akivaizdoje nieko nedarome, mes treniruojame savo charakterį būti pasyviu, ir taip ilgainiui prarandame gebėjimą apginti save ir tuos, kuriuos mylime.“ – Julian Assange