Klausykitės mūsų tekstų audio formatu. Naujausius gpb.lt tinklalaidės įrašus rasite: Spotify –https://spoti.fi/3ovwdza, Youtube – https://youtu.be/c3VhjBWsBHA, ir visur kitur, kur klausotės tinklalaidžių
Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti.
„Ar, kuriant „gerąjį“ lenkų tautybės žmogų, nėra automatiškai sukuriamas ir „blogasis“? Akivaizdu, kokie žmonės yra blogi, už LLRA-KŠS balsuojantys lenkai – neišsilavinę, lietuvių kalbos nevaldantys, Lietuvos valstybė jiems nemiela, jie atsisako lietuviškos žiniasklaidos ir mieliau vartoja rusišką, jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai, nedalyvauja demokratijos procese. Trumpai tariant – „neintegruoti“.
Retas žmogus, įstojęs į filologijos studijų programą, siekia savo literatūrinį ir lingvistinį išsilavinimą pritaikyti logistikos, informacinių technologijų korporacijose ar tarptautiniuose bankuose. Tačiau garsioji krepšelių reforma ir kalbos specialistų paklausa lėmė augantį studentų skaičių universitetuose bei prastėjančią studijų kokybę – mokomasi vis didesnėse grupėse, universitetai tampa privatų sektorių aptarnaujančiu konvejeriu.
„Nepaisant dažnų ideologinių nesutarimų, sunku paneigti, kad Vilniaus FFF grupė vis labiau priima kairiąsias pozicijas, vis labiau sutaria, kad norint spręsti klimato krizę reikia imtis rimtų kolektyvinių veiksmų ir keisti daugiau nei tik valdančiąją partiją ar žmonių vartojimo įpročius, vis dažniau imasi veiksmų, atspindinčių bendras vertybes.“
Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.
„Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad skurdas yra nuodėmė („kaltas“) ir skurstantys žmonės turi būti izoliuoti nuo visuomenės, atgailauti ir būti nubausti už savo nusikaltimus. Socialinė darbuotoja pareiškia, kad moteris negyvena labai vargingai, nes mat turi „naują televizorių“, dovanotą mirusio sūnaus, arba irgi padovanotą veislinį šunį, koks eilinis mokytojas kalba apie „apsimestinį skurdą“, nes nemokamą maitinimą gaunantis vaikas išdrįsta vykti į pažintinę kelionę, ar žinomas tinklaraštininkas iškviečia policiją išmaldos prašančiai moteriai su vaikais (ši neva žaidžia žmonių jausmais!).“
Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.
Socialdemokratų klaida verčiau buvo ne vangiame žmogaus teisių klausimo akcentavime, o atskiestoje ekonominėje retorikoje. Iš jų girdėtos ekonominės idėjos skamba kaip „geresnės vadybos“ pasiūlymai, kurie susiniveliavo su kitų partijų teiginiais apie „geresnį lėšų panaudojimą”, „viešojo sektoriaus optimizavimą“ ir „galimybių Lietuvą“ – temos, kuriose konservatoriai ir liberalai žymiai geriau sugeba kurti „racionalumo“ ir „profesionalumo“ aurą.
Kai kurie rinkimai praeina tyliai. 2019 metų pabaigoje Vyriausybė atgaivino kalbas apie paminklo prezidentui Antanui Smetonai Vilniuje poreikį, o šių metų rugsėjį be didelių kalbų pristatyti projektai, dalyvaujantys konkurse. Jie nesulaukė didesnio visuomenės ar žiniasklaidos dėmesio ir netgi paskelbus nugalėtoją: nuskambėjo vos keli kuklūs nusistebėjimai, kad skulptūra neestetiška. Taip nebylomis atiduodamas viešųjų erdvių ir atminties politikos formavimas į Vyriausybės rankas.
6-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos teritorijoje veikė 99 kino teatrai, 1108 papildomos kino peržiūrų erdvės bei po kaimo vietoves keliavę kilnojamieji kino teatrai. 2018-aisiais, esant beveik tokiam pat gyventojų skaičiui, Lietuvoje likusios vos 39 kino peržiūros vietos, 10 iš jų – tinkliniai kino teatrai. Ar tikrai ši skurdi pasiūla yra tik nuolat mažėjančios paklausos rezultatas?
