Pirmoje šio straipsnio dalyje apžvelgėme kultūrinio marksizmo teorijos pagrindines tezes bei ištakas, bet per daug nesivėlėme į tų tezių kritiką ar gilesnę analizę, atskleidžiančią kaip tiksliai jos prasilenkia su tikrove. Tad antroji straipsnio dalis būtent tuo ir užsiims.
1997-ųjų lapkričio tryliktąją, į pietus nuo Šiaurės Karolinos Didžiųjų Dulsvųjų kalnų, duris atvėrė nauji lošimo namai. Nepaisant niūraus oro, prie durų nusidriekė ilga eilė ir, šimtams žmonių plūstant į kazino, įstaigos vadovas po kurio laiko pradėjo jiems sakyti, kad jie pasiliktų namuose.
Dalykus gadinti smagu. Tai liudija aprašinėti ir subraižyti mokyklos suolai, ant plakatų pripiešti ūsai, grafičiais ir tagais išmargintos sienos, o kartais ir visai „be reikalo“ išdaužtas stotelės stiklas. Sutrikdydami tvarką, kuri nėra mūsų, truputį išsilaisviname: ši intuicija vienija vaikus, vandalus ir – retu sėkmės atveju – baltame galerijos kube vykstančius eksperimentus. Visgi vienas dalykas, paliečiantis mūsų visų gyvenimus, ypač nusipelno būti gadinamas – tai reklama, ta forma, kuria privatus interesas užvaldo viešąją erdvę, o kartu ir darbe nesuvartotus mūsų dėmesio ir vaizduotės likučius.
Ultradešiniojoje žiniasklaidoje neretai aptiksi neva baimę turintį kelti žodžių junginį „kultūrinis marksizmas“, kuris tariamai atskleidžia, kas slypi už visų šiandieninių grėsmių tikrosioms vertybėms, tradicinei šeimai ir tautai. Kultūrinis marksizmas paaiškina ir multikultūralizmą, ir feminizmą, ir augančią politkorektiškumo diktatūrą, ir degeneravusią populiariąją kultūrą, ir seksą bet kokia kita poza nei misionieriaus, ir veganus.
Šiomis dienomis daugelis dirbančiųjų su negalią turinčiais arba pažeidžiamais žmonėmis susiduria su didelėmis problemomis, nes užsidarė dienos centrai, kuriuose šie žmonės leido dienas ir dalyvavo užsiėmimuose, linksminosi, galėjo atsipalaiduoti. Dabar jie turi likti „savo namuose“ ir jiems ten nėra gerai, visiškai, nes iš tiesų „jie neturi namų“.
Apie žydų socializmo istoriją ir antisemitizmą šių dienų Rytų Europoje portalo „LeftEast“ bendradarbis Jamesas Robertsonas kalbasi su Los Andžele įsikūrusios kultūrinės organizacijos „Yiddishkayt“ („Jidiškumas“) direktoriaus pavaduotoja Clare Fester.
Tikriausiai visi, kam tai galėtų būti įdomu, jau girdėjo, kad šiemet Venecijos Bienalėje pagrindinį apdovanojimą – auksinį liūtą – laimėjo Lietuvos paviljone pristatyta opera-performansas Saulė ir jūra (jos autorės – Vaiva Grainytė, Rugilė Bardžiukaitė ir Lina Lapelytė). Ne mažiau plačiai žinomas (bent jau Lietuvos ir užsienio spaudoje ne ką mažiau pabrėžiamas) faktas, kad šis kūrinys kalba apie klimato kaitą. Čia pabandysiu trumpai ir šališkai aptarti, kokiu būdu Saulė ir jūra įtraukia klimato kaitos problematiką.
Kai pradėjau skaityti šio filmo apžvalgas užsienio spaudoje, Lietuvoje „Džokeris“ dar nebuvo pasirodęs. Visų jų autoriai – nuo „New Yorker“ iki „The Guardian“ – lyg susitarę kartojo, kad „Džokeris“ labai paviršutiniškas filmas. Tiesa, vienų viltis jis pateisino, kitų – ne. Kalbant apie paviršutiniškumą, vienos kairiosios krypties internetinės platformos žurnalistas savo „Džokerio“ apžvalgoje uždavė kolegoms retorinį klausimą: „Ar tikrai mes visi žiūrėjome tą patį filmą?“
Žiniasklaidos ir viešosios erdvės akivaizdoje, šių metų Pasididžiavimo mėnuo turbūt ne praėjo, o veikiau – praūžė. Turbūt pirmą kartą didelė dalis LGBTQ* bendruomenės ir jos heteroseksualios aplinkos leido eitynes laikyti švente. Tačiau nemažai bendruomenės narių jaučia, jog švęsti be realių įstatyminių pokyčių per 15 metų – nei šis, nei tas. Dar kiti, užimantys kairesnes politines pozicijas, teigia, jog pasididžiavimas turi būti švenčiamas, kai lygybė ateis į visų gyvenimus, nepriklausomai nuo klasės, tautybės, lyties, o ne tik seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.
Knygoje taip pat pilna idealizmo, persunkto tikėjimo individo sąmone ir valia (iškeliant šią kone iki suvereno statuso), tačiau ženklesnės kolektyvinės pastangos yra beveik neminimos, tik patrupinamos Y. N. Harari lygio indeksavimu. Kaip ir šis, T. Snyderis yra naivus centristas, uolus disensuso vengėjas, dar ir suteikiantis progą skaitant pamanyti, jog iki D. Trumpo JAV politika buvo sveikintina bei tvarkinga.
