Klimato judėjimas – pirmas žingsnis į kairiąją politiką?

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Judėjimas „Fridays For Future“ („Penktadieniai ateičiai“, FFF) jau trečius metus į pasaulio miestų aikštes ir gatves penktadieniais išveda (daugiausiai) moksleivių ir jaunimo minias, reikalaujančias politinės atsakomybės ir neatidėliotinų priemonių klimato kaitos stabdymui. Kas juos motyvuoja, kokiomis politinėmis idėjomis remiasi potvyniuose paskęsti nenorinti Z karta? Šią vasarą kairės festivalyje „Kombinatas“ pristatyto pranešimo autoriai įsitikinę – vien popierinių šiaudelių ir spektakliškų akcijų a la Greta Thunberg gyvybei Žemėje išgelbėti neužteks. Tam prireiks ryžtingos kairiosios politikos ir radikalių struktūrinių pokyčių. Apie savo patirtis „sukant“ FFF judėjimą į kairę pasakoja Lėja, Jokūbas ir Viltė.

Lėja: „Klimato krizė nėra vien biologinis reiškinys“

Prieš ateidama į FFF žinojau ganėtinai nedaug tiek apie klimato kaitą, tiek ir apie daugumą socialinių problemų. Nors tai man rūpėjo, intersekcionalumo sąvokos girdėjusi dar nebuvau, ir, žinoma, jos netaikiau. Visiškai nesuprasdama klimato krizės masto, sėkmingai gyvenau besidžiaugdama savo daugkartinio naudojimo gertuve ir plastiko vartojimo mažinimu. Vis dar tikėjau, kad valdžia nieko nedaro dėl klimato kaitos ne dėl to, kad aplinkos apsauga tiesiogiai prieštarauja jų interesams, o labiau dėl elementaraus problemos nematymo ar naivumo. Tikėjau, kad jei žmonės nustotų valgyti mėsą, važinėti automobiliais ir parduotuvėje pasiimti vienu plastikiniu maišeliu per daug, klimato kaita galėtų būti sustabdyta. Tikėjau, kad kai ekologiškų prekių paklausa padidės, korporacijos nustos teršti gamtą. Tada dar nuoširdžiai maniau, kad žmonių gyvenimo būdo pakeitimas į šiek tiek ekologiškesnį išgelbės pasaulį.

Tarp mano atėjimo į FFF ir laiko, kai ėmiau laikyti save kairiąja, buvo maždaug trijų mėnesių tarpas. Atėjusi beveik iškart pastebėjau nuolatinius ginčus tarp individualių ir sisteminių pokyčių norinčių narių ir, stojusi į individualizmo pusę, kiekvieną kartą likdavau įsižeidusi, kad nepavyko įrodyti savo tiesos. Susipažinusi su FFF vertybėmis galų gale suvokiau, kad klimato krizė nėra tik biologinis reiškinys, ir kad visos socialinės problemos, kurios man rūpėjo ir anksčiau, į ją įeina. Sužinojusi daugiau apie korporacijų veiklą ir apie tai, kad būtent jos sukelia didžiąją dalį taršos, nustojau piktintis, kad sakydami kalbas savo renginiuose neminime individualių pokyčių. Klausydama diskusijų apie ekonomiką, supratau, kad paklausa nepakeis verslų neetiškumo bei aplinkosaugos nepaisymo.

Pradėjau dažnai naudoti „sisteminių pokyčių“ sąvoką, vis dar nežinodama, ką tiksliai ji man reiškia. Jau žinojau, kad individualių pokyčių nepakanka, ir dėl to buvau ganėtinai pasimetusi, nes pradėjau jaustis, tarsi viskas, ką darau, nepadaro jokio skirtumo. Tikėjau bendra žiedinės ekonomikos sąvoka, tačiau nežinojau, kokiais būdais reikėtų jos siekti – vis dar norėjau kažkokio veiksmo iš valdžios, jau nebežinodama, ką tiksliai ji turėtų padaryti. Mačiau, kad reikia smarkiai keisti tiek žmonių gyvenimo būdą, tiek ir bendrą ekonomiką, bet visiškai neįsivaizdavau, kokiais būdais ir ar apskritai įmanoma to siekti, todėl man tiko bet kokie FFF priimami sprendimai, krypstantys bent kažkiek į aplinkosaugos ir socialinio teisingumo pusę.

Tuo metu buvau apolitiška ne todėl, kad aktyviai norėjau tokia būti, ar net ne todėl, kad neturėjau stiprių vertybių, o grynai dėl to, kad prieš susipažindama su įvairiomis kairiosiomis idėjomis jau buvau pasidavusi dabartinės sistemos atžvilgiu, nežinojau, kaip ir ar apskritai ją būtų galima pakeisti. Atsakymus ir į gamtosaugines, ir į socialines problemas, kurias prisijungusi prie FFF ėmiau laikyti bendromis ir susijusiomis, galiausiai radau kairiojoje politikoje.

Po manęs panašų kelią jau spėjo praeiti dar keletas aktyvistų. Nors mes FFF nevadiname ir nelaikome kairiuoju judėjimu, nors tarp skirtingas pažiūras ir vertybes turinčių narių dažnai kyla prieštarų ir nors dalis narių vis dar palaiko žaliojo kapitalizmo idėjas, mūsų intersekcionalios vertybės ir bendrai priimami į kairę krypstantys sprendimai gana dažnai gali pastūmėti žmones tiek apskritai aktyviau domėtis politika, tiek ir patiems judėti į kairę.

Jokūbas: „Vertybės kairiosios, bet pagrindinis principas – pliuralizmas“

FFF judėjimas yra ir labai paprastas, ir labai sudėtingas. Esame paprasti tuo, kad vienijame klimato ir aplinkosaugos problemomis susirūpinusius žmones, bendrai labiausiai moksleivių ir jaunuolių inicijuojama veikla siekiame prisidėti prie klimato krizės stabdymo.

Konkretūs viso judėjimo tikslai išreikšti tarptautiniuose reikalavimuose, kurie buvo priimti viso pasaulio FFF aktyvistų suvažiavime Lozanoje 2019 m. vasarą. Jų yra trys:

1. Išlaikyti pasaulio vidutinės temperatūros pakilimą žemiau 1,5 °C, lyginant su ikipramoniniu lygiu.
2. Užtikrinti klimato teisingumą ir kad kovoje su klimato krize atsakomybė būtų paskirstyta teisingai.
3. Klausytis ir priimti sprendimus remiantis naujausiais ir patikrintais mokslo duomenimis.

FFF sudėtingumas, ir, mano manymu, įdomumas, glūdi jo vertybėse: tiek tų vertybių suteikiamuose pranašumuose, tiek iš jų kylančiose problemose.

Ir tarptautinis, ir Vilniaus FFF yra decentralizuotas ir nehierarchinis judėjimas. Jame ryškūs tiesioginės, dalyvaujamosios demokratijos principai. Grupėje neturime lyderių, pirmininkų, vykdomųjų komitetų, formalių autoritetų, jei matome, kad pradeda formuotis neformalios hierarchijos, stengiamės jų atsikratyti. Skirtingų miestų grupės yra visiškai savarankiškos ir viską tarpusavyje laisvai koordinuoja pagal poreikį tiek per vidines komunikacijos platformas, tiek per gyvus ar nuotolinius susirinkimus. Didžiąją dalį visų sprendimų Vilniaus grupėje priimame ir patvirtiname per reguliarius savaitinius susirinkimus. Dėl galimybės laisvai inicijuoti naujus veiksmus ir dėl skirtingų narių skirtingų prioritetų ir interesų, mes vykdome daug skirtingų veiklų – organizuojame paskaitas, protestus, dirbtuves, bendraujame su žmonėmis, politikais ir žiniasklaida, dalyvaujame kitų organizuojamuose renginiuose ir bendruomenių sodų veikloje. Kiekvienas narys gali laisvai pasirinkti, kuriose būtent veiklose nori dalyvauti, o kuriose – ne.

Tarptautinėje Lozanos deklaracijoje teigiama, kad mūsų tikslas – išsaugoti Žemės grožį, gyvybės rūšių įvairovę, visų būtybių gyvybes, sukurti visuomenę, kuri gyvena harmonijoje su kitomis būtybėmis ir savo aplinka. Vienijamės ne tiek politinių pozicijų pagrindu, kiek fakto, kad klimato krizė naikina visą Žemę, kuri yra mūsų visų, bendra. FFF taip pat yra intersekcionalus judėjimas, besiremiantis klimato teisingumo principu, teigiančiu, kad klimato ir socialinės problemos yra susipynusios ir vienos kitas stiprina. Lozanoje susirinkę aktyvistai nusprendė, kad FFF griežtai pasisako prieš bet kokių formų diskriminaciją ir už socialinį teisingumą. Esame prieš rasizmą, seksizmą, ksenofobiją, eiblizmą, diskriminaciją prieš LGBTQIA+ žmones ir kitas diskriminacijos formas, netoleruojame fašizmo ir neteisiame žmonių dėl jų dabartinių galimybių ir sugebėjimų, ypač aplinką tausojančio elgesio atžvilgiu. Šios vertybės iš principo yra kairiosios, tačiau Lozanoje taip pat buvo nuspręsta, kad FFF siekia būti nepriklausomas nuo politinės ir verslo įtakos, jame turėtų būti išgirsta ir vienodai vertinama kiekviena nuomonė ir kiekvienas balsas, į judėjimą priimta(s) kiekviena(s), gerbianti(s) mūsų vertybes ir principus. Tai judėjime palieka vietos žmonėms, kurie nebūtinai jau yra susiformavę savo politines pažiūras.

Taip pat svarbu paminėti FFF santykį su kapitalizmu. Lozanos deklaracijoje rašoma: „Mes suprantame, kad dabartinė klimato krizė kyla iš trūkumų mūsų socio-ekonominėje sistemoje; reikalingi pokyčiai“, bet iškart prieš tai teigiama: „Sugalvoti sprendimus dabartinei krizei nėra mūsų atsakomybė“. Taigi, FFF kaip judėjimas pripažįsta ar bent supranta, kad egzistuoja gilios problemos dabartinėje ekonominėje santvarkoje: kad verslo ir turtingiausių žmonių interesai yra priešingi gamtos ir didžiosios dalies visuomenės interesams, kad būtent tai sukelia klimato krizę, ir kad mažiausiai pasiturintys bei didžiausią priespaudą patiriantys žmonės dėl klimato krizės patirs daugiausiai žalos. Žmonės FFF kartais net gali įvardinti, kad kapitalizmas sukelia klimato krizę, bet dėl FFF pareiškimo, kad ne judėjimo atsakomybė yra rasti sprendimus klimato krizei, dėl konkrečių vizijų, kaip spręsti šią problemą, išlieka gana daug neaiškumo. Tai palieka daug vietos nariams kaip alternatyvą įsivaizduoti tiek – jei jie labiau linkę į liberalizmą – žiedinę ekonomiką ir žaliąjį kapitalizmą, tiek – jei jie labiau kairieji – kažkurios formos socializmą, nors tai paminėti atvirai vis tiek dar gana tabu. Kai kurie apie „kas bus po to“ iš viso nemąsto. Visgi politinės pozicijos yra svarbios, nes jos lemia, kokias taktikas žmonės rinksis ir kokius išsikels trumpalaikius tikslus.

FFF pamatinės vertybės – kairiosios, tačiau jo pagrindinis principas yra pliuralizmas. Visiškai laisva struktūra bei vienijimasis ne tiek politikos pagrindu, kiek bendro susirūpinimo Žeme ir gyvybe joje, leidžia judėjime dalyvauti įvairių politinių pažiūrų žmonėms ir, dėl aiškaus skirtingų aktyvistų prioritetų išsiskyrimo, bendras judėjimo vertybes kiekvienas supranta ir priima skirtingai. Vieniems klimato krizė rūpi vien iš biologinės ir gamtosauginės pusės, kitiems socialinis teisingumas yra svarbiausias aspektas ir vienintelis būdas sustabdyti klimato krizę ar bent kovoti prieš jos padarinius.

Nehierarchiška ir tiesiogiai demokratiška struktūra suteikia puikią progą visiems žmonėms laisvai įsitraukti į judėjimą ir iš karto užsiimti reikšmingais veiksmais, o kairiesiems – laisvai supažindinti kitus žmones su kairiosiomis idėjomis ir taktikomis, su kuriomis jie kitaip galbūt niekados nebūtų gavę progos susipažinti.

Viltė: „Nustokime mąstyti apie nuo pasaulio izoliuotą individą“

Nepaisant to, kad  FFF – grįstas horizontaliais ryšiais, ideologinės prieštaros judėjime leidžia suabejoti ir klausti, ar mūsų judėjimas – toks, koks jis yra šiandien – iš tiesų prisideda prie struktūrų, palaikančių išnaudotojiškus santykius, sunaikinimo ar keitimo.

Šiuo metu judėjime dalyvauja nemažai narių, kurie nėra išsigryninę savo politinės pozicijos. Savaime suprantama, kad narių politinis neutralumas nelieka užmirštas kiekviename neįtikėtinai smulkiame organizaciniame žingsnyje. Dėl nevienalyčių politinių įsitikinimų dažnai tenka aiškinti dalykus, kurie bet kuriam kairiajam tikriausiai būtų akivaizdūs. Pavyzdžiui, nesutariame dėl įrašų publikavimo, kai nepriimame vieningos nuomonės dėl to, ar tikrai palaikome ir privalome dalintis kiekviena iniciatyva, sugiedoti panegirinę odę žaliesiems verslams. Laiškai su prašymais pasidalinti konkursais, kuriuose dalyvaujant galima laimėti daugkartinio vartojimo produktų, plūsta kone kasdien, ir ne visiems judėjimo nariams suprantama, kad mūsų socialinių tinklų platformos negali funkcionuoti kaip skelbimų lenta. Kyla ginčai, nors galėtų atrodyti akivaizdu, kad tokia reklama yra tik dar vienas būdas pasipelnyti iš katastrofos, kurios pasekmes, deja, kentėsime netolygiai.

Retorika – kitas aspektas, dėl kurio dažnai nesutariame. Mes manome, kad protestuose turime kreiptis į viršuje esančias struktūras ir vienareikšmiškai, intensyviai, nekvestionuojamai eskaluoti nesitaikstymą su valdžios neveiksnumu, o kitiems atrodo, kad spalvingi plakatai, bendruomeniniai šokiai ar dainuojamoji poezija – taikus, draugiškas tonas – privalo išlikti judėjimo parankėje. Taip pat atkakliai judėjimo susirinkimuose turime ginti poziciją, kad judėjimas privalo būti orientuotas į atvirą komunikaciją su miesto bendruomenės nariais, o susitikimai su politikais tegali reikšti, kad reikės ištverti kelias valandas trunkančią politinės reklamos sesiją ir po visko gauti pranešimą feiske, kad buvome pažymėti politinės partijos įraše. Į tai, kokius žodžius vartojame, taip pat šaknis įleidžia ideologinė pozicija: sangrąžinės dalelytės veiksmažodžiuose, Žemės priklausomumo ir nuosavybės sąvokų įterpimas, kalbant apie gamtą, kuri iš tiesų niekada nepriklausė niekam.

Reklamų, socialinių tinklų, švietimo įstaigų, nuomonės formuotojų, žiniasklaidos portalų skleidžiama informacija kiekvieną sekundę stengiasi įšvirkšti dar vieną konformizmo dozę, nesiliauja garsiakalbiais plyšauti apie ekonominį prieaugį ir niekados neprabyla apie stabtelėjimus, apie tai, kad turime mąstyti apie daugiau, nei nuo pasaulio izoliuotą individą, kad anksčiau medžiai, kalnai ir jūros buvo sau patiems ar bent mums visiems. Šis pasakojimas užmirštas ir nenuskambės galingųjų lūpomis, bet jis vienaip ar kitaip kirbės protestuose kalbančiųjų balsuose. Žmonių, kurie mėgavosi ideologiniu snauduliu, bet užkliūdami vis už to paties barjero, nejučia ėmė kvestionuoti individualizmu paremtų pokyčių vertę, netvėrę pasiutusiai varginančių ir pykinančių įstatymo priėmimo etapų ėmė suvokti hierarchines struktūras kaip įrankį, bandantį pripratinti prie minties, kad mes neturime sprendimo teisės.

***

Nepaisant dažnų ideologinių nesutarimų, sunku paneigti, kad Vilniaus FFF grupė vis labiau priima kairiąsias pozicijas, vis labiau sutaria, kad norint spręsti klimato krizę reikia imtis rimtų kolektyvinių veiksmų ir keisti daugiau nei tik valdančiąją partiją ar žmonių vartojimo įpročius, vis dažniau imasi veiksmų, atspindinčių bendras vertybes. Tai lydi ne tik prie išsamesnio klimato ir aplinkosaugos problemų supratimo tarp grupės narių, bet ir, remiantis šiuo supratimu, prie bendrojo tikslo sustabdyti klimato krizę ir kovoti su jos padariniais. Išlikdami pliuralistiniu judėjimu, priimančiu visus, norinčius prisidėti prie šios kovos ir sutinkančius su mūsų nediskriminacijos vertybėmis, vienijame žmones, besirūpinančius klimato teisingumu ir Žemės bei gyvybės joje gerove, ir vis efektyviau stengiamės imtis veiksmo, kuris vestų prie tikrai tvaraus ir harmoningo pasaulio.

Pagrindinė nuotrauka – Jono Rudžinsko/Godos Grybauskaitės.