Meno kūrėjų autonomija – nuo ko? 

Man pasirodė, kad vienas iš tokių GPB skelbtų straipsnių, akcentuojančių minėtą kairiųjų „konservatyvųjį sentimentą“ yra ir neseniai pasirodęs Marijam Didžgalvytės “Hiperliberalus spektaklis, arba kaip kultūros protestas baigėsi verslo forume”. Norėdama atsakyti į kritiką ir apsvarstyti kūrėjų padėtį šiuolaikinėje visuomenėje, pasitelksiu kultūros teoretikės Marinos Vishmidt mintis ir teoriją – bet visų pirma norėčiau pradėti nuo kultūros ir meno darbuotojų ekonominės situacijos analizės Lietuvoje. 

Ties skurdo riba 

2025 m. Lietuvos kultūros taryba kartu su tyrėjomis dr. Rusne Kregždaite, dr. Kristina Mažeikaite ir Karolina Šulskute atliko tyrimą „Menininkų kūrybinės ir ekonominės aplinkos vertinimas“. Remiantis 1 633 kūrėjų atsakymais (apie 10 proc. visų kūrėjų Lietuvoje), tyrimas detaliai apžvelgė 2024 metų darbo sąlygas, finansinį stabilumą, psichologinę savijautą, kūrybos ir poilsio balansą bei menininkų vietą visuomenėje.

Norėčiau peržvelgti tyrimo ekonominės padėties dalį, kuri galbūt kiek paaiškins, kodėl REIKIA reikalauti didesnio kultūros sektoriaus finansavimo iš valstybės (o ne!), o gal net ir verslo atitinkamo dėmesio (padėk dieve!) kultūrai. Nelabai suprantu, kodėl gali atrodyti, kad kultūros sektorius turėtų gyventi iš nulio ir dvaselių. Tam, kad kūrėjas galėtų susitelkti į savo praktiką, aukštos genialios dvasios neužtenka – reikia dirbti, mokėti mokesčius, išlaikyti vaikus ir pan. 

Grįžtant prie tyrimo duomenų, jie parodo, kad 21 proc. visų apklaustų menininkų, t. y. kas penktas, patenka į patį žemiausią pajamų rėžį, nesiekiantį minimalios algos – 500 Eur (į rankas). Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jei neturi turtingų tėvų ar giminių – teks gyventi pas tėvus, nes nuomos nėra iš ko mokėti, o tokios sumos gal užteks vieno ar kito kūrinio priemonėms ir pusės studijos nuomai. Valgyti? O kam? 

Dar apie duomenis. Vertinant menininkų pajamų rėžių vidurio taškus gaunama pajamų mediana – 750 Eur / mėn. Vidutinės kūrėjų pajamos per mėnesį – 1 090 Eur. Tyrime taip pat teigiama:

Menininko vidutinės mėnesio pajamos atsilieka nuo šalies vidurkio ir sudaro apie 78 proc. šalies vidutinės mėnesinės algos. Galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad kultūros sektorius, lyginant su kitais, išsiskiria žemesniais darbo užmokesčiais. Tai matoma lyginant veiklas pagal EVRK: pavyzdžiui, meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo veiklos sektoriuje. 2024 m. IV ketvirtį vidutinis darbo užmokestis buvo apie 1250 Eur (į rankas), tad sudarė kiek mažiau nei 90 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Visgi fiksuojamas vidutinis menininkų darbo užmokestis atsilieka ir nuo bendro kūrybinio sektoriaus vidutinio darbo užmokesčio.

Tikriausiai daug kas (valstybė, dešinieji ir kairieji) pasiūlytų kūrėjoms užsiimti ne vien kūryba, jei jau neišeina iš jos išgyventi. Taip; ir tokių, kurios dirba „Vinted“ ir užsiima kūrybine veikla, yra ne viena. Ką jau kalbėti apie kūrėjas, kurios dirba aptarnavimo sferoje tam, kad galėtų susimokėti nuomą? Tačiau norėčiau paklausti: gal mokyklos mokytoja irgi galėtų padirbėti dar ir valytoju, jei skundžiasi atlygiu? O gal papildomai padirbėti dar kokiose dvejose mokyklose? Nežinau, man neatrodo teisinga reikalauti iš kūrėjos dirbti kelis darbus tik tam, kad mūsų akyse ji atsiskleistų kaip grynuolė – tikra kūrėja. 

Drambliuko svajonės

Taigi, tik pagalvokite: visi tyrime dalyvavusieji „prisitaikėliai“ nori gyventi iš kūrybos, rašymo, šokio, muzikos ir pan. Kaip jie drįsta? To paties tikrai neklaustume apie mokytojus, virėjus, batsiuves ar profesionalias sportininkes. Gal keistas bus palyginimas – bet jei batsiuvė gerai atlieka savo darbą, tačiau yra atsidariusi savo dirbtuves Akropolyje, ar dėl to jos darbas bus prastesnis? Taip, žinoma, galime diskutuoti iki begalybės, kad batsiuvės mums daug labiau reikalingos nei, sakykime, puodžiai ar meno instaliacijų kūrėjos. Tą patį esu girdėjusi ir apie politikus. Ir vis dėlto – jie egzistuoja, gauna atlygius, suka verslus, padeda žmonėms, kenkia žmonėms, padeda stambiam kapitalui, kenkia smulkiam, ir t.t., ir pan. 

Kas mane iš tiesų be galo erzina, yra tai, kad reikalaudami iš kūrėjų grynumo, mes, to net nepajausdami, užkeliame jas ir juos ant pjedestalo, tarsi tai būtų savaime suprantama. Taip yra ir dėl kartojamos klišės apie kūrėjų paslaptingą autonomiją, kai menas privalo kovoti su sistema, eiti prieš sistemą. Niekam nėra naudingas ir 19-tojo amžiaus Vakarų kultūros kanono genijaus mitas. Kam reikia kūrėjas išskirti kaip ypatingą visuomenės kastą? Šis klausimas (arba priekaištas) galioja abejoms pusėms – tiek pačių kūrėjų bendruomenei, tiek ir auditorijai, vis dar tikinčiai, kad Koršunovas yra genijus. 

Neseniai mačiau vieną trumpą video socialiniuose tinkluose, kur – sakykime, kad vaikinas – pasidalino paprasta mintimi. Kuo nuoma, suprask, ir pragyvenimo lygis yra pigesni – tuo daugiau erdvės turime įvairiems keistuoliams ar keistuolėms išgyventi ir puoselėti savo keistuoliškumą. Kitaip tariant, įsivaizduokime arba pasvajokime: jei dauguma kūrėjų Lietuvoje galėtų laisvai pragyventi iš 500 Eur per mėnesį (kas atitiktų 2000 Eur šiuolaikinėmis sąlygomis) – kiek dar įvairiausių kūrėjų turėtume? 

Pati esu studijavusi meno magistrą vienoje iš Skandinavijos šalių. Gyvenau iš tuo metu dar palyginus labai varganos, lietuviškos menininkės stipendijos, ir keikiausi, kaip viskas Švedijoje blogai. Tačiau iš dabartinės perspektyvos atsiveria truputį kitas žvilgsnis. Būtent Švedijoje nejaučiau genijaus kulto, visoms buvo labai svarbios pagarbios darbo sąlygos, o ir konkurencijos lygis atrodė labai jau nuosaikus. Tarsi visos ir visi turėjo teisę egzistuoti ir kurti meną, kad ir labai blogą – na ir kas. Gero amatininko darbai buvo lygiai tokios pačios reikšmės kaip ir į muziejaus fondą nupirkti menininkės kūriniai. Kiek tos sąlyginės lygiavos Švedijoje išlikę šiandien? Turbūt žymiai mažiau, kai valdžioje dešinieji. 

Kitaip tariant, jei atmetame valstybės finansavimo kultūrai galimybę kapitalistinėje sistemoje – mums belieka privatus sektorius, kaip ir visiems kitiems šitoje velnio irštvoje. Verta pridėti, kad tas, kuris pardavinėja savo kūrinius per „Instagram“, neturėdamas jokio institucinės paramos užnugario, nėra nuo sistemos išsilaisvinęs menininkas. Bet tai tikriausiai jau ir taip aišku. Ir jei valstybės finansavimas nėra pakankamas, tuomet tenka derintis ir veltis į įvairias privataus kapitalo rėmimo schemas, viena kurių – būti pats sau pardavėju. Aš galbūt net leisčiau sau teigti, kad gausesnis, dosnus (ne autoritarinės ar oligarchinės) valstybės finansavimas kultūrai gali suteikti galimybę kūrėjoms ne tik veltis į visokius keistus eksperimentus, bet ir į pačios valstybės veikimo kritiką. Bendrai sunkiai įsivaizduojamas gerovės valstybės modelis, kuriame prekariškumas neegzistuoja, likusiai visuomenės daliai suteiktų daug daugiau laiko gilintis į kultūros reiškinius, užsiimti hobiais, kurti. Tai tik svajonės, kurios gali būti įgyvendintos, jei į meno lauką žiūrėsime taip pat rimtai, kaip ir į kapitalo sukimosi režimus.

Rimtai apie kapitalą ir meną

Taigi, ko mes turėtume reikalauti iš menininkų arba – kaip mes galėtume veikti drauge su kūrėjų bendruomene? Pirmiausiai, ko reiktų nedaryti (ir tai jau minėjau), kaip tvirtina kultūros tyrėja ir teoretikė Marina Vishmidt – neatskirti meno darbo sąlygų nuo kitų darbo formų. Visų pirma reikėtų pripažinti, kad menininkių darbo sąlygos yra prastos ir, kaip ir visų kitų, sąlygotos kapitalistinės santvarkos. Taip pat labai svarbu pripažinti, kad pačių menininkų kritika dažnai yra labai ribota. Marina Vishmidt teigia, kad menas gali reprezentuoti pasaulį, sugerti jo konfliktus ir kritiškai kalbėti apie visuomenę, tuo pat metu teigdamas, kad stovi nuo jos atskirai.

GPB gyvuoja Jūsų dėka! Prisidėti galite👇🏽

Vishmidt teigia ir tai, kad kai kritika tampa visiškai uždara meno institucijos viduje, ji virsta savireferenciniu ratu, saugančiu įsivaizduojamą meno autonomiją. Nukreipus dėmesį į infrastruktūrą – darbą, finansavimą, reprodukciją – kritika gali atskleisti, kaip menas yra materialiai susipynęs su kapitalizmu ir socialiniu gyvenimu, užuot apsimetęs stovįs nuo jų atskirai. Būtent prie šio teiginio ir reikėtų rimtai sustoti.

Ir iš tiesų: mes turime į meno lauką žiūrėti jo neatsiejant nuo visų kitų, jo neišskiriant kaip skirto tik pačiam menui ar kultūrai. Jei mums tai pavyktų, galbūt geriau suprastume, kodėl kuriama būtent taip, o ne kitaip. Tuomet ir kultūros politika nebūtų vien tik kultūros darbuotojų reikalas. Galbūt tai padėtų ir mums, kultūros darbuotojoms, išsivaduoti iš savireferencinio rato bei, kaip teigia Andreas Petrossiants, atsisakyti vertės kūrimo logikos ir instituciniu mastu įtvirtintų kritikos formų. Pasak autoriaus, menininkės turėtų siekti panaikinti skirtį tarp meno darbo ir kitų darbo formų, bei palaikyti kovas, ištrinančias poreikį „įeiti“ ar „išeiti“ iš meno institucijų – tam, kad šios erdvės taptų bendromis, mūsų visų.

Tuo tarpu Marina Vishmidt tvirtina, kad nors kūrybiškumas kadaise buvo suvokiamas kaip būdas priešintis standartizacijai ir įtvirtinti skirtingumą – šiandien jis yra tapęs valdymo technika. Įvairios saviraiškos formos maitina platformas, metrikas ir vertinimo sistemas. Kūrybiškumas jau yra visiškai instrumentalizuotas. Dėl to, anot Vishmidt, darbuotojai valdomi nebe kaip save išreiškiantys subjektai, o kaip kiekybiškai apskaičiuojami duomenys. Tokios sąvokos kaip kūrybiškumas, savęs išreiškimas ar net atsisakymas dalyvauti sistemoje praranda savo kritinę galią. Saviraiška nebėra grėsmė sistemai, o darbo atsisakymą vis sunkiau suvokti kaip pasipriešinimą kai nebeklausiama, kas tu esi ar kaip dirbi, o tik kiek, kaip dažnai, koks galutinis rezultatas.

Nepuoselėkime iliuzijos, kad mums gali pavykti individualiai, atsietai mąstyti pasaulį, taip kaip ir atsietai nuo sistemos išgyventi – ne mums ši iliuzija naudinga. Mes visos esame suvarytos į degantį velnio sodą ir vietoje to, kad skaičiuotume viena kitos grašius ar kaltintume viena kitą konformizmu (kai iš tiesų nebeliko jau ko kaltinti) – atsigręžkime į galios centrus, į tai, kas naudojasi mūsų neviltimi, prekariškumu, ir gerais norais. 

Viršelio nuotrauka: James Thorburn / Unsplash