Neseniai paskelbtas New York Times tyrimas* atskleidė, kaip Europos Sąjungos subsidijos žemės ūkiui jau dešimtmetį remia naujuosius Rytų Europos oligarchus. Didžiausią ES biudžeto dalį sudaranti parama šalių regionams paskatino žemės grobstymą ir ekonominės bei politinės galios koncentraciją. Šis tyrimas parodo, kaip valstybių galingieji naudojasi „kultūriniais konfliktais” paslėpti ekonominį išnaudojimą ir kad didžiausia visuomenės problema slypi ne kultūriniuose Rytų ir Vakarų ar miestų ir kaimų skirtumuose, o žalingoje ekonominėje politikoje.
Lapkričio 5 d. Prahoje susirinkę Centrinės ir Rytų Europos šalių atstovai, tarp jų ir Lietuvos, tarėsi, kaip priešintis Vakarų Europos šalių planams mažinti paramą skurdesnėms Europos šalims. Komentuodamas Vakarų valstybių planuojamą 5% mažesnę paramą žemės ūkiui, Vengrijos ministras pirmininkas teigė: „Dabartinis Komisijos pasiūlymas nėra sąžiningas. Norima sumažinti sanglaudą, kitaip tariant, skurdesniesiems skirti mažiau, o turtingiesiems – daugiau”
Rytų Europos valstybės yra priklausomos nuo Vakarų valstybių finansinės paramos ir siekis sumažinti šią paramą būtų daugelio žmonių laikomas nesąžiningu. Šioms šalims nuo 2004 m. įstojimo į ES skiriama finansinė parama turėjo ekonomiškai „išlyginti“ šį regioną. Tačiau po 15 metų akivaizdūs gerovės skirtumai išlieka ne tik tarp Vakarų ir Rytų, bet ir pačiose Rytų Europos valstybėse. Lietuvoje, nepaisant ekonominio pakilimo, per paskutinius dešimtmečius susiformavo milžiniška socialinė atskirtis, emigravo didelė dalis dirbančių žmonių. Skurdas ir tuštuma labiausiai regimi regionuose – užsidarę ir apleisti buvę kultūros centrai, mokyklos, ligoninės, praktiškai nei vieno jaunesnio gyventojo, apgriuvę buvusių kolūkių ar gamyklų pastatai. Ir tik užsidarius Vilniaus centre galima būtų nematyti šios kitos, pilkosios progreso realybės.
Ši skirtis tarp atsilikusių regionų ir progresyvių miestų, rodos, nubrėžia šiandienos politinį žemėlapį – kol miestų gyventojai palaiko „europietiškas“ liberalias vertybes, regionų gyventojai, esą, yra konservatyvūs, liberalioms lyčių lygybės ir įvairovės idėjoms besipriešinantys žmonės. Ir būtent iš regionų daugiausiai palaikymo susilaukia tokie šių dienų dešiniųjų lyderiai kaip Viktoras Orbanas ar Jaroslawas Kaczynskis. Lietuvoje Žaliųjų ir valstiečių partija taip pat atėjo į galią su tam tikra anti-europietiškumo retorika – „prieš liberalią „kosmopolitišką“ kultūrą, už paprastus (kaimo) gyventojus“.
Kultūriniai skirtumai mobilizuoja priešingas puses ir minėti dešinieji politikai tai skatina bei išnaudoja. Pavyzdžiui, ūkininkų mitinguose Orbanas pasakoja apie tai, kad Briuselis nori ne tik atimti paramą ūkininkams, bet ir už šiuos pinigus atvežti dar daugiau imigrantų – ir tik jis vienintelis gali sustabdyti šiuos „globalistų” tautos naikinimo veiksmus. Ir kaip žmogus nepalaikys Orbano? Tačiau likimo ironija yra ta, kad pati ES sukūrė Orbaną – pastarojo galia kyla ne tiek iš „tautos interesų“ gynimo, kiek iš jau dešimtmetį kasmet susižeriamų dosnių ES subsidijų žemės ūkiui.
ES kiekvienais metais skiria didžiąją bendrijos biudžeto dalį žemės ūkiui – 2018 m. jam buvo skirta 160 mlrd. eurų, t.y., daugiau nei ketvirtadalis viso bendrijos biudžeto – 27,5%. Didžioji dalis šių pinigų yra išmokama įvairių subsidijų forma ūkininkams. Šių subsidijų skyrimas vadovaujasi gan paprasta logika – ūkininkai gali prašyti pinigų pagal tai, kiek jie turi dirbamo žemės ploto. Ir nors egzistuoja tam tikri apribojimai – pavyzdžiui, subsidijas galima gauti tik ne didesniems nei 30 hektarų ūkiams, bet šį draudimą lengva apeiti padalinus turtą skirtingiems savininkams. Taigi, išlieka principas, kad tie, kurie valdo didžiausius plotus, gauna didžiausias išmokas.
Kaip atskleidė New York Times, tarp stambiausių šių subsidijų gavėjų yra minėtas Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Šis vengrų tautą nuo globalizacijos pasišovęs ginti politikas per ilgus valdymo metus išpardavė milžiniškus valstybinės žemės plotus savo artimiems politikos ir verslo bendražygiams. Už šiuos plotus gaunamos Europos Sąjungos subsidijos vieną iš Orbano vaikystės draugų per dešimtmetį pavertė antru turtingiausiu žmogumi Vengrijoje. Kitas „ūkininkas“ yra Čekijos ministras pirmininkas ir vienas turtingiausių žmonių Čekijoje – Andrejus Babišas. Vien praeitais metais su A. Babišu susietos kompanijos gavo 42 mln. eurų žemės ūkio subsidijų, kurių teisėtumą šiandien tiria valstybės auditas.
Lietuvoje Ramūno Karbauskio valdomas „Agrokoncernas“ ir jo artimi verslo partneriai bei giminės taip pat gavo dosnias subsidijas. Anot 15min atlikto tyrimo, R.Karbauskio įmonių gauta ES išmokų suma per paskutinius tris metus siekė 9,5 mln. eurų. Ar tik neturėjo „Naisių Vasara“ prasidėti su prierašu: „Serialas dalinai finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis“?
Tuo tarpu Slovakijoje pranešama apie užpuldinėjamus ir sumušamus mažus ūkininkus, kurių žemes, anot šalies aukščiausiųjų prokurorų, siekia užimti su Italija siejama mafijos grupuotė. Ši tema šalyje susilaukė daug dėmesio po to, kai praeitais metais buvo nužudytas žurnalistas Janas Kuciakas, be kita ko, tyręs ES subsidijų žemės ūkiui sistemą. O Bulgarijoje buvo atrasta, kad 75% šių subsidijų pinigų nukeliauja į maždaug 100 verslo kompanijų kišenes, kurios, kaip paaiškėjo po kratų ir tyrimų, yra tiesioginiais korupciniais ryšiais susijusios su aukščiausiais šalies politikais.
Visi šie atvejai parodo, kaip sukaupti turtai virsta politine galia, o ši tampa priemone dar labiau didinti kapitalą ir kurti feodalizmą primenančią sistemą. Galiausiai turime Vengrijos regionų padėtį, kur šiandien opozicijos praktiškai nelikę – tiek politinėje, tiek ekonominėje sferoje dominuoja tos pačios partijos atstovai. Ūkininkai, kurie kritikuoja tokią feodalinę sistemą, susilaukia netikėtų valstybės kontrolės apsilankymų, negauna europinės ar valstybinės paramos, yra bauginami pasitelkiant kitas priemones. Anot New York Times kalbinto buvusio Vengrijos ūkio ministro Gyorgy Rasko, Vengrijoje subsidijos sukūrė „bičiulių ekonomiką, kur draugai ir politiniai sąjungininkai gauna išskirtinį dėmesį. Tačiau Orbanas neišrado šios sistemos. Jis tiesiog efektyviau ją valdo.“
Ar dėl tokio ES lėšų panaudojimo kalta verslo ir politikų korupcija? Juk dažnai teigiama, kad Rytų Europos ekonominis atsilikimas yra korupcijos ir šešėlio priežastis. Tačiau problema yra ne ta, kad ši sistema neveikia – o būtent ta, kad ji veikia kuo puikiausiai. Anot Europos ūkininkų asociacijos „Via Campesina“, ilgametė ES žemės ūkio politika siekia ne išlaikyti, o naikinti mažus ir vidutinius ūkininkus vardan didelių agrokorporacijų. Žemdirbius, darbuotojus, profesines sąjungas ir kitas organizacijas iš 20 Europos šalių vienijanti organizacija buvo įkurta 1986 m. ir nuo pat įsikūrimo vienas iš jos tikslų buvo atskleisti žemės ūkiui ir žemdirbiams žalingą Europos Sąjungos ekonominę politiką. Kaip teigia „Via Campesina“ atstovai, problema yra ta, kad, nepaisant „socialiai atsakingų“ pažadų, iš esmės vadovaujamasi neoliberaliomis ekonominėmis idėjomis – konkurencijos skatinimu panaikinant tarifus ir muitus, taip mažinant žemdirbystės produkcijos kainą. Vadovaujantis tokia politika kapitalo koncentracija yra neišvengiama – mažieji ūkininkai negali atsilaikyti prieš stambias agrokompanijas, kurios užpildo rinką pigesne masine produkcija.
Europos Sąjunga yra lygiai tiek pat atsakinga už socialinę nelygybę ir skurdą, neapykantą ir smurtą Rytų Europos šalyse, kiek ir prieš išsigalvotus tautos priešus kovojantys šių šalių politikai. Tiek ES, tiek „tautos interesus“ ginančių veikėjų politika yra grįsta pirmiausia ekonominiais interesais, tačiau šie yra paslepiami po „kultūriniais” konfliktais. Dėl to gražiai skambantys deklaruojami tikslai realybėje pasireiškia absoliučiai priešingai. Neoliberali ES politika remia stambujį kapitalą, suvalgo vietinius ūkininkus, naikina kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinius. Tuo tarpu prieš liberalizmą kovojantys dešinieji kelia bangas dėl, esą, naikinamų Europos tautų. Tačiau šių aistringų kovų fone paslepiama tai, kas iš tikrųjų ardo bendruomenes ir kuria nelygybę – nes ten šiltai įmerktos ir jų pačių uodegos.
*New York Times tyrimą lietuvių kalba galite skaityti 15min portale
1 thought on “Neoliberalios ekonomikos derlius: tautiniai Rytų Europos oligarchai tręšiami ES subsidijomis”