Nes darbas žmogų išteisina arba apie „jaunimą“, GPB ir profsąjungas (Nr.3)

Parsisiųti numerį galite paspaudę čia

Nors aistros ir dėmesys naujajam darbo kodeksui jau sumažėjo, tačiau net ir dabar sunku nepastebėti, jog viešos nuomonės ir net pokalbiai namie apie darbą palieka daug klausimų užribyje.

Dabar lyg ir atrodo, jog darbas pats savaime tampa pamatine išeitimi. Nereikia apie tai klausinėti, nes savaime darbas yra darbas – nesvarbu ar pagal neoliberalų lankstų apsibrėžimą, ar pagal tą „tradiciškesnį“, daugiau mažiau nusakantį vyro darbą fabrike. Mes tiesiog žinome, pripratome ir palikome darbą žmogui kaip savasties ir esmės įsikūnijimą. Neseniai teko žiūrėti filmą, kuriame veiksmas vyksta viešajame baseine su individualiomis voniomis gyventojoms. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog darbuotuojų ten beveik niekas nekontroliuoja, išskyrus pavienius klientus, užsimanančias specialaus šampūno. Darbuotojos filme, rodos, daugiau socializuojasi negu „aria“ – jie mylisi, skaito, valgo, plaukioja baseine, šaiposi viena iš kitos, stebi savo kolegas, kartais net sunku suvokti, ar jos iš viso turi kokių nors apibrėžtų pareigų. Čia skirtis tarp darbo ir gyvenimo išnyksta, vienu momentu pasirodo ir vėl išnyksta. Vis dėlto ši skirtis yra esminė, todėl norėčiau ją aptarti „aistrų“ ir nusivylimų dėl naujojo darbo kodekso kontekste.

Tarkime, dažnai tenka girdėti skundų ir nuoskaudų dėl biurokratų ar šiaip kokios biudžetinės įstaigos darbo kokybės Lietuvoje, dažniausiai pastarosios yra siejamos su sovietmečio regalijomis. Pati vienoje iš jų esu dirbusi, ir man rodos, jog darbas tokioje įstaigoje yra būtent kaip tame filme: ten niekas niekur neskuba, ilgos pertraukos nėra nusikaltimas, ten niekas nevaikšto iš paskos ir nediktuoja, ką ir kaip reikia daryti, ten dar nėra kamerų, kurios seka kiekvieną tavo žingsnį, ten niekas nesiskundžia, jei nesišypsai, nes niekas nesišypso. Pati išdirbusi metus vienoje biudžetinėje įstaigoje susipažinau su žmogumi, su kuriuo tikrai nebūčiau susipažinusi, jei būčiau dirbusi Maximoje arba restorano virtuvėje, nes ilgiems pokalbiams ir arbatos gėrimui paprasčiausiai nebūtų laiko. Dar vienas teigiamas dalykas šioje jau pagriuvusioje įstaigoje buvo tai, kad niekas nepaisė direktoriaus autoriteto, jo reali funkcija buvo pravesti susirinkimus, po kurių jis eidavo toliau gerti su ūkio vedėju. Tikrai reikėjo laiko suprasti, koks tai darbas ir kam jis iš viso reikalingas, bet pastebėjusi, jog niekas sau tokių klausimų neužduoda, nusprendžiau ir pati jų neužsiduoti. O dabar reiktų įsivaizduoti, jog taip arba panašiai būtų dirbama užsienio kapitalo valdomame fabrike ar „Akropolyje“, kur visos rūkymo pertraukėlės tampa egzotine pramoga darbuotojoms. Šiandien mes labiausiai priartėjome prie gyvenimo ir darbo skirties išnykimo, kuris vienam visuomenės sluoksniui yra amerikietiškos svajonės išsipildymas, kitam – tiesioginė katorga ir išgyvenimo sąlyga.

Daug ekspertų, ypač iš neoliberalaus instituto, šiandien kalba, kad turime išsikapstyti iš „duobės“ – neva, suprask, iš sovietinio letargo – ir pagaliau efektyviai dirbti ir, svarbiausia, užsidirbti sau greitą sklerozę. Dar kalba apie seną darbo kodeksą ir lygina su naujuoju, šviežiai keptu. Dažniausiai dėdės sako, jog senojo niekas ir taip nesilaiko, todėl reikia naujo, tačiau neklausia savęs, KAS to seno nesilaiko arba iš anksto žino atsakymą. Jie sąmoningai nepaiso vienos nedidelės „detalės“, jog darbo kodeksas neturėtų būti skirtas darbdaviams. Tačiau jei taip jau susiklostė aplinkybės, kad darbo kodeksas niekaip nėra susijęs su darbuotojų teisėmis, tuomet darbuotojams to darbo kodekso ir nereikia. Jei pradedame žaisti be taisyklių, tuomet galime sau leisti žaisti be jų ir iki galo. Todėl nėra dėl ko mums protestuoti, nėra dėl ko verstis per galvą tik tam, kad išsaugotume tai, kas ir taip nebegalioja. Protestuodami tik neigiame ir nepripažįstame, jog taip tęstis nebegali ir tik prailginame visą žaidimą, kuriuo, kaip ir darbu, mėgautis gali tik „išrinktieji“.

To pavyzdys būtų judėjimo „Gyvenimas per brangus“ birželį rengtos okupacijos protestuojant prieš naujojo darbo kodekso įvedimą, kai buvo bandoma pasipriešinti neoliberaliam darbo modeliui, kurį žmonės Lietuvoje jau patiria ir patyrė kasdien nuo 10 dešimtmečio pradžios. Reikia pripažinti, jog tai buvo žaidimas su „išrinktaisiais“, prie kurių gretinosi ir kita atstovaujamoji galia – tuntas profsąjungų galvų, pasyviai-agresyviai besiveržiančių paskui prarastą laiką ir apgailestaujančių, kad viskas ne taip, kaip Vakaruose: čia nėra milžiniškų profsąjungų, žmonės pasyviai dalyvauja jų veikloje, žiniasklaida visada tyčiojasi iš varganų jų protestų su užrašais „gėda“. Įdomu, ar išvardintos problemos kyla iš to, kad įstatymai profsąjungų negloboja ir nesuteikia iš viršaus geresnio statuso, ar dėl to, kad patys neįstengia įstatymų peržengti ir persiorientuoti prie aktualių darbuotojų problemų.

Iš tos nevilties pradeda visur vaidentis „jaunimo“ šmėkla. Jaunimas – tai profsąjungų įsivaizduojama pionierių grupelė, kuri pražygiuoja su raudonomis vėliavėlėmis ir pašoka „į taktą“, nes tikrai nereikia akmenimis mėtytis; taip pat reikia turėti omeny, jog policija mus saugo nuo nedirbančių „degradų“. Jaunimo padalinių turi įvairios partijos, todėl ir profsąjungos nenori atsilikti, duokdie ims ir iškils dar vienas toks kaip Gabrielius ir pagaliau galėsime džiaugtis, kad viskas pasikeitė ir nebereikės gėdytis. Tuo tarpu angelo Gabrieliaus belaukiant visada susitelkiama tik ties tuo, kas gerai pažįstama ir užkonservuota tikrų darbininkų istorijoje – viskas turi būti stabilu ir legalu, profsąjungų vadovų atlyginimai taip pat. Nors jau seniai stabilumas išnyko iš darbuotojų žodyno, profsąjungos vis dar akcentuoja, jog darbas yra darbas tik tada, kuomet žmogus ištikimai jį atlieka iki pensijos, kaip ir visokie konfederacijų vadovai tikriausiai liekantys tokiais būti iki išganingos senatvės. Kai tokia struktūra palaikoma dirbtinai tik tam, kad išliktų profsąjungos, tuomet neišvengiamai atsiranda ir jaunimo sąvoka.

Kad ir kaip buvo stengiamasi (pasi)aiškinant, jog judėjimas „Gyvenimas per brangus“ nėra „jaunimas“, kuriam reikia tėčio rankos, profsąjungos nepaliaujamai stengėsi kontroliuoti ir globoti „jaunuolius iš palapinių“ (vien tas pravardžiavimasis „pilietiškais“ gerokai užspausdavo smegenis). Panašiai norima visas įtikinti, jog darbdavys taip pat yra tik geras tėtis, kuris ir pridės daugiau valandų, kai reikia, ir jei būsi uolus, dažniau tau paskambins. Okupacijos prie vyriausybės metu pradėjo atrodyti, jog GPB „jaunimas“ tarsi įsidarbino profsąjungų viešųjų ryšių skyriuje ir nieko kito nevyko, išskyrus derybas su didžiuoju darbdaviu.

Iš tiesų sunku pamatyti skirtumą tarp to, kas būtų įvardijama kaip darbas darbdavių, valdžiažmogių ir pačių profsąjungų. Visi vieningai sutaria, jog darbas turi būti atliekamas sąžiningai, laiku, paklūstant gerajam darbo vietų kūrėjui, tik vieni labiau norėtų nubausti nesąžiningą darbuotoją, kiti nesąžiningą darbdavį. Abejais atvejais viskas turi vykti pagal atitinkamą tvarką, kuri lieka atstovaujamosios galios pusėje. Deja, profsąjungos taip pat lieka priešingoje barikadų pusėje negu darbuotojos ar bedarbiai, nes, nepaisant viso ažiotažo dėl naujojo darbo kodekso, profsąjungos kartu su „jaunimu“ taip ir liko derėtis prie tuščio stalo. Todėl kyla „radikalus“ klausimas – gal užteks derėtis? Gal reikėtų pereiti prie konkrečių veiksmų ir pradėti domėtis, kas dedasi mažo kaimo lentpjūvėje ar senamiesčio restorano virtuvėje? Gal laikas pradėti galvoti, nuo ko pradėti organizuotis darbovietėje ir prieš ką? Visi šie klausimai neveltui keliami, nes matant bevaisę kovą dėl įstatymų pakeitimų ir aiškų savo darbu besigėrinčių „išrinktųjų“ vertybių primetinėjimą (neva dirbsi ir būsi laimingas, o jei dirbsi dar daugiau, tai šalies laimės koeficientas aplenks net ir Daniją), aiškėja, jog reikalinga kova ne už darbą, bet prieš darbą. Mes turim teisę į ilgą pertrauką ne tik darbe, bet ir tarp darbų, mes galim vėluoti į darbą ir į susitikimą su darbo biržos konsultante, mes galime reikalauti kelti atlygį net jei darbo krūvis ir sumažėjo!