Nūdienos eko-batalijos: emocijos ekrane ir eitynės už ateitį

Savalaikiška jausmučių galia

Taip karštai, kaip šiomis dienomis aptarinėjama Greta Thunberg, kairieji (ir ne tik) pasaulį dėl klimato kaitos įtikinėja jau kelis dešimtmečius. Prisakyta skambių kalbų, prirašyta knygų (netgi tapusių bestseleriais), prigrūmota perspėjimų, tačiau toks visa apimantis sambrūzdis, kai staiga kiekviena/s susiformavo po nuomonę, įsiplieskė tik tada, kai šešiolikmetė švedė eilinėje Jungtinių Tautų void democracy ⁽¹⁾ konferencijoje susigraudino prie mikrofono ir ekspresyviu, patetišku tonu išsakė tai, ką jau bene visame pasaulyje seniai kartoja aktyvistai ir mokslininkai.

Šia tema turbūt niekad nebuvo kalbama taip desperatiškai, bet, matyt, to iš dalies reikalauja reali planetos padėtis. Kita vertus, toks atoveiksmis, kokį sukėlė G. Thunberg, atskleidžia tiek post-politinės, tiek post-tiesos eros žalą tam, ką vadiname politika ir kaip apskritai suvokiame šią sąvoką. Nuoseklią argumentaciją ir konkrečias pozicijas keičia emocinės manipuliacijos ir siekis politiką paversti pramoga, šou, spektakliu, nes tai pelninga ir užtikrina žmonių pasyvumą. Tai yra viena priežasčių, kodėl šįkart pasaulis mieliau atkreipė dėmesį ne į paauglės išsakytos žinutės turinį (nors jis taip pat gerokai ydingas), o į performatyvumą, raišką, mediumą ir patį asmenį — tai, į ką lengviausia nukreipti dėmesį ir įsitraukti apsiginkluojant klaidingu įsitikinimu, jog užsiimama kritika, nors iš tiesų liejama ad hominem neapykanta. Nors G. Thunberg savaip charizmatiškas ekologines idėjas skleidžia jau daugiau nei metus, dauguma nekentėjų prabilo tik dabar, kai jų kompiuterių ekranuose atsirado paprastas taikinys — jaunos merginos, turinčios psichinę negalią, ašaros.

Atsidavimas įveidintam pakurstymui

Kad ir kaip būtų pikta dėl užsicirkuliavusio vienos personos aptarinėjimo ir jai adresuotų užgaulionių, G. Thunberg pasirinkta (o gal ir išprovokuota) taktika atidengia gausą problematikos, veikiausiai visai ilgametei protesto politikai darančios daugiau žalos nei naudos. Visų pirma, į šio asmens prezentaciją sutelpa baltojo gelbėtojo (white savior) mitas, gailestį neva turintis spausti vaiko/paauglio be ateities vaizdinys ir, nieko nauja, pagrįsti kaltinimai sąsajomis su stambiuoju kapitalu bei investiciniais fondais. Dažniausiai viso ekologinio judėjimo oponentai mėgsta pabrėžti tai, jog ja naudojamasi, tačiau tai rodo nenorą susivokti dabartyje, kuomet kiekvienu ryškesniu ir girdimesniu balsu, palaikančiu žaliojo kapitalizmo bei etiško vartojimo oksimoronus, pasinaudojama kaip eufemizmus ir „paminkštinimus“ socioekonominei santvarkai suteikiančiu veidu. Negana to, atsibukinusių dešiniųjų komentatorių lūpose ji — kultūrinė marksistė, sąmokslo kurstytoja, arši komunistė ir arbūzo alegoriją („iš išorės žalia, o viduje raudona“) atitinkanti nepageidaujama veikėja, tinkama lengvam sušaudymui klaviatūra – kaip ir bet kas, ant profilio nuotraukos neužsidėjęs „Palaikau Škirpą“ ar kitos haliucinogeninės nesąmonės.

Konservatyviai nusiteikusiųjų retorikoje kaip visad apstu kokčios patologizacijos, nureikšminančios jos galimybę veikti („jai reikia pagalbos“, „ji nesveika“ ir pan.), eidžizmo ir seksizmo. Suaugusiems patinams nepatinka, kai išsakoma pozicija, kad ir prastokai pateikta, kėsinasi į jų suverenitetą politiniame diskurse. Štai, iš kažkur išdygo „trenkta“ nepilnametė, mananti galinti jiems nurodinėti, ką daryti. Viena vertus, tokia nuostata demonstruoja įprastas patriarchalines realijas, kita vertus, pačios G. Thunberg atlapaširdžiai jausmai ir begalinės apeliacijos į moralę ir kaltės jausmą toli gražu nesukels rimtos reakcijos ar impulso permąstyti įsitikinimus ir veiklas. Tokiu būdu daugeliui suformuojama nuomonė, jog pasaulinis politinis-ekologinis judėjimas yra visa apimantis šios veikėjos sutvėrimas, ir kad šitaip ji trokšta plėsti sektantišką hegemoniją ir veganizmo diktatūrą.

Realios klimato protestų politikos dairantis

Nors dauguma dabartinių „Fridays for Future“ ir Pasaulinio klimato streiko protestų, sudaromų daugiausiai jaunų žmonių, ir yra jos įkvėpti, šie judėjimai ilgainiui išvystė savo autonomiją ir atitinkamai vietovei taikomas strategijas. Dabar jau įmanoma susivienijusius moksleivius, studentus ir kitus klimato kaitai neabejingus gyventojus, reguliariai susirenkančius viešumoje raginti imtis pertvarkų, atsieti nuo G. Thunberg pirminio ryžto. Vis dėlto pastaroji jos kalba vėl tam tikra prasme sumaišė kortas ir didelę dalį matytų interneto vartotojų suklaidino. Užsitęsusi itin siauro spektro diskusija apie mergaitę (nieko neprimena?) demonstruoja baugiausius kapitalistinio realizmo simptomus, išlaikančius šiandieninę situaciją — aidinčias diskusijas apie vieną personaliją, o ne idėjas, sprendimo būdus ar platesnes perspektyvas. Tai gali įrodyti, kokioje tamsybėje iki šiol skendėjo šitiek dabar niekaip nenutylančių visuomeninių ir medijų burbulų, jei jiems tik dabar apie visa tai „stuktelėjo“ kelios ašaros ir nesuvaldytos emocijos prie mikrofono.

Lietuvoje keli žinomesni konservatoriai pakarksėjo — visi aistringai užkibo ir ėmėsi tiek toliau mėsinėti, tiek ginti G. Thunberg, nors tie patys dešinieji iki tol ne tik neturėjo artikuliuotos pozicijos eko-klausimais, bet dar ir nepraleisdavo progos pareikšti viešos ir teisuoliškos „prabudusio žmogaus“ abejonės globaliniu atšilimu, galop pavadinti tai leftistų konspiracijomis ir taip toliau. Ir dabar tokie redukcionizmai tęsiami užsikirtusios plokštelės principu aptarinėjant vienos vaizdinės medžiagos keliamą efektą, besiimant iš piršto laužtų prielaidų, piršto sukiojimo prie smilkinio ir tolesnio liguisto atsisakymo žvilgtelėti toliau žodžio „sekta“. Tuo pagaulioji G. Thunberg kalba dalinai nubraukia didelę dalį jos pačios pradėtų iniciatyvų, kurios, kaip jau užsiminta, plito į kur kas rimtesnes matricas, išvystė savitas trajektorijas ir angažavosi kairiąja ideologija. Toks įdirbis, pastangos skatinti susirūpinimą ir edukuoti aplinkinius, visa sunkiai kelią besiskynusi, žiniasklaidos dėmesio stokojusi, mainstream pripažinimo kantriai laukusi protesto politika dabar buvo nemenkai stumtelėta po pasiklydusio vox populi volu ir skandalingu masalu. Bent galima pasidžiaugti, kad rugsėjo 27 d. Vilniuje vykusių eitynių kalbose apie šią kalbą nebuvo užsiminta — tokia atsiribojimo politika, sąmoninga ar ne, yra sveikintina.

Reta/s atkreipė dėmesį, jog toji nelemta kalba buvo išsakyta ten, kur tokie klausimai ne tik kad deramai nesprendžiami, bet panašios sueigos apskritai yra tas vakuumas, kuriame didesnių mokesčių turtingiesiems idėja yra ekstremalus ir šokiruojantis išpuolis, sunepatoginantis ten sėdinčius, paliekantis nesmagiai gūžčiotis, tačiau, be abejonės, taip ir liekantis nerealizuotas, o veikiau paverčiamas dar vienu sensacingu akibrokštu (dabar vėl buvo plačiau prisimintas istoriko Rutger Bergman pasisakymas apie mokesčius šiųmetiniame Davos World Economic Forum). Tarp tų kostiumų, subtilių skaidrių ir stalo vandens neoliberalizmas niekad nebus tinkamai sukritikuotas, o klasės sąvoka neegzistuoja — kaip ir alternatyva rinkos ekonomikai.

Moralistinės kaltės dalybos ir ideologinės išskyros

Visgi ekologinė problematika su politinėmis bei ekonominėmis sferomis niekaip nesujungiama ne tik ten. Tokį svarbų trūkumą galima pastebėti ir dabartinių jaunųjų ekologinių judėjimų komunikacijoje – prisibijant akcentuoti industrinio kapitalizmo padarinius, jie arba tiesiog nutylimi, arba viskas apraizgoma pavargusiu „susimąstykime“ (atkreiptinas dėmesys į pirmąjį asmenį – „mes kalti“, „mes prisidirbome“). Politikams ir žiniasklaidai skirti reikalavimai „sakyti tiesą“ yra reikalingi, bet kalbos apie progresinius, turto, kapitalo mokesčius arba bekompromisiai kaltinimai būtinajam kapitalizmo augimui yra iš esmės tabu. Gegužės 1-osios profesinės sąjungos atstovė, sakydama kalbą to paties 27 d. renginio metu, pabrėžė būtent šiuos dėmenis. Vėliau, progą pasisakyti (iš gerokai eko-fašistinėmis remarkomis apie tautos išlikimą kalbėjusio gamtosaugininko) gavęs Aplinkos ministerijos kancleris Arminas Mockevičius, į protestą atėjęs vietoje pakviesto aplinkos ministro, prabilo apie mokesčius automobiliams (kas iš dalies yra regresinis mokestis: apmokestinama transporto priemonė, nepriklausomai nuo jos savininko turto ir pajamų, todėl skurdesnieji nuo to nukentėtų smarkiau) iš minios sulaukė kelių nepasitenkinimo šūksnių ir teiginio, kad iš tikrųjų reikia apmokestinti turčius.

Būtent tokie veiksmai yra kur kas našesnės intervencijos, nei abstraktus ir į niekur aidintis, kiekviename feisbuko event’e nukopijuojamas „mažinkime emisijas“ reikalavimų rinkinukas, neišbrendantis iš tos nualintos vartojimo bei asmeninių pasirinkimų paradigmos. Vienas žingsnis atgal — ir tai jau taptų plastiku apsivijusių vėžliukų nuotraukomis arba raginimais atsisakyti plastikinių šiaudelių. Neabejotina, kad aplink mus spurdantys „Fridays for Future“ judėjimai yra sveikintini atkaklūs bandymai „pramušti“ ekologinį diskursą į platesnes auditorijas, tačiau to, kas daroma, kol kas tikrai nepakanka. Kiek tenka pastebėti, vietinio judėjimo viduje neblėsta ideologiniai prieštaravimai, kurie niekaip stipriau neišsivysto kairiąja kryptimi, todėl didžioji jų komunikacijos dalis vis dar yra narve tupintis rinkodarinis erzelis (to galima pasimokyti ir iš užkerpėjusių nevyriausybinių organizacijų struktūrų), niekaip nepateikiantis savęs kaip grėsmingos, žaisti nenusiteikusios jėgos. Tvirtos politinės linijos nesatis įžvelgiama ir pasauliniame šūkyje „I want you to panic“ („Noriu, kad panikuotumėte“), skambančiame dviprasmiškai: kas turėtų panikuoti? Jei žalieji ir kairieji – panikuodami, o ne apmąstytai ir sistemingai veikdami tikrai sulauksime masinės katastrofos. Jei liberalai ir konservatoriai — puiku, bet vargu ar paniką sėja protestus „dabinanti“ dainuojamoji poezija, performansai ir gitarą prigriebęs Jurgis Didžiulis. Visa tai, žinoma, ištransliuojama socialiniuose tinkluose, žinia sklinda, publika atpažįsta žinomesnes menines raiškas ir populiaresnius veidus, bet tokie manevrai niekuo nesiskiria nuo Laisvės pikniko.

Galimi postūmiai, sisteminiai svertai, eitynių įspūdis

Vietoje tuščio „klimato streiko“ apibrėžimo, sietino su atsisakymu eiti į mokyklą („nes iš mūsų atimta ateitis“), galėtų įvykti realus darbo streikas, nes, kaip sykį rašė GPB, kova už klimatą prasideda jūsų darbovietėje. Organizavimasis turi būti, visų pirma, materialiais darbo pagrindais, atmetant neveiksnią tapatybės politiką ir protestus kaip sporadiškus festivalinius subėgimus, kuriuos palydės ukulelės baladė ir džiaugsmai, kad, va, šaunuolis jaunimas, kažką daro, veikia, tikri piliečiai. Dėl tokių nudailintų priemonių FFF visuomenės akyse įgauna šiokią tokią nepakritikuojamumo ir savaiminio gėrio „dėl mūsų visų“ aurą. Tai turbūt ir yra viena priežasčių, kodėl iki šiol Lietuvoje niekam pernelyg neparūpo nemenka sauja jaunuolių, penktadieniais besirenkanti matomose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vietose. Dabar belieka tikėtis, kad po afektyviai apeliuojančio G. Thunberg performanso į juos nebus žvelgiama pro infantilizuojančią „aklų nesusipratusių pasekėjų“ prizmę, o bus pradėta suvokti, kad švedės paauglės ir vietinių judėjimų pastangos turi nemažai reikšmingų skirtumų. Tuo geriau FFF – nes tokia ir turi būti viena esminių kovos už klimatą gairių: grassroots (kylanti iš apačios) ir vietinė kasdienio gyvenimo politika.

Kaip bebūtų, pastarosios savaitės rietenos, tapusios visai naudingu pažiūrų lakmusu, parodo, kad daugumos galvose klimato klausimas tėra banali moralinė gėrio/blogio kova, nepasiekianti to, jog, visų pirma, tai yra išteklių ir juos veikiančios ekonomikos klausimas. Klimato kaita suintensyvėjo antroje XX a. pusėje, o ne šiemetiniame JT suvažiavime, kuriame kaltinti politiniai lyderiai, tarsi jie būtų dėl visko kalti. Klimato krizę sukėlė ne atskiri sprendimai ir raudonų mygtukų suspaudėliojimai, o platūs sisteminiai veiksniai, vis spartėjantys, intensyvėjantys ir plintantys tiek, kiek bus įmanoma, kol baigsis planetos resursai. Kapitalizmas, korporacijos, pramonė — tai yra fundamentalūs kaltinamieji, o ne mes kaip „žmonija“ ar individai, kuriems moralizuojančiais plakatais siūloma atsisakyti mėsos („Mėsytė ar deguonis?“ — rėkte rėkė vienas eisenoje matytas transparantas), panikuoti, ir dar brukamos apokaliptinės „no future“ nuotaikos. Tikėtina, jog toks fatališkas tonas jaunųjų aktyvistų stovykloje susidarė todėl, kad šitiek dešimtmečių nebuvo įsiklausyta nei į skirtingų regionų iniciatyvas/aktyvistus, nei susidomėta Murray Bookchin ar Naomi Klein veikalais ar, pavyzdžiui, atsigręžta į ketvirtį amžiaus anksčiau už Gretą Jungtinėse Tautose pasirodžiusią Severn Cullis-Suzuki. Tad dabar daug kam kur kas paprasčiau redukuoti ekologinių judėjimų ir mąstysenos istoriją į vieną #woke skandinavę, neva reprezentuojančią visą kovą. Taip tęsiamas ir žiniasklaidos maitinimas nuostata, kad socialiniai sambūriai privalo turėti lyderį, esminę figūrą, vėliavnešę/į — to sunku atsikratyti, nes tokia plyna identifikacija leidžia greičiau sukurti siaurą ir vienamatį įspūdį, tokį gajų informacinėse priemonėse. G. Thunberg, apart prarastos vaikystės ir ateities mitologijos, nieko naujo ir negirdėto neištarė.

Taigi, dabar šalyje turime mobilizuotas FFF bangas, grupelę ekologiją į savo programas įtraukiančių politikų ir partijų, taip pat jau egzistuojantys judėjimai pamažu imasi puoštis žaliais atspalviais. Tačiau iki organizuotos kairiosios koalicijos dar toli, jei ji apskritai įmanoma dabartinėmis sąlygomis (labai norėtųsi tuo tikėti). Eitynės Gedimino prospektu leido suprasti, kad kol kas tarp susirinkusiųjų sąveikauja milžiniški ideologiniai atstumai ir itin skirtingos darbotvarkės: nuo The wrong Amazon is burning („Dega ne ta Amazonė“) iki antinatalizmo („Stop reproducing“ — nustokite daugintis), nuo primityvios „keiskime politiką, ne klimatą“ Žaliųjų (ne Valstiečių) partijos deklaracijos iki medžių sergėtojų patoso, nuo hipiškų-kanapinių taikdarių iki solidesnių kairiųjų jėgų, nuo irzliai pozityvių regio akordų iki skardaus „Rhythms of Resistance“ būgnų kolektyvo, iš esmės eitynių metu kūrusio vyravusią nuotaiką. Na, o visi rimčiausi (ir numanomai efektyviausi) pasiūlymai, kaip dorotis su klimato kaita, yra kairiųjų kartojami nuo seno: be minėtos kuo radikalesnės turtingųjų apmokestinimo politikos, esama ir stambaus kapitalo nacionalizacijos, rinkos reguliacijų ir sankcijų, viešojo sektoriaus vystymo siūlymų ir taip toliau. Taip, skamba tikrai sudėtingiau, nei reakcingai aptarinėti vieno pažeidžiamo asmens proveržį ekrane ir atsiduoti vaikų ateities, kaltės ir moralės parametrams.

^1. „Tuštumos demokratija“ – nepopuliarus terminas, skirtas nusakyti nieko realiai nekeičiančius politinius/institucinius/parlamentinius procesus, kuriuose tik apsikeičiama formalumais ir užsiimama tuščiomis deklaracijomis.

Pagrindinės iliustracijos šaltinis – Эстетика ебеней facebook puslapis