Saulės Lietuvos padangėje vis mažiau, netolimų karinių konfliktų – vis gausiau, ir vėl, eilinį kartą, visi draugiškai ieškosime būdų atsipalaiduoti ir truputį pasislėpti nuo pasaulio negandų. Problema tik, kad neatsargios slėpynės gali kiek per ilgai užsitęsti.
Sveiki, aš Tomas ir aš – alkoholikas. Nors jau kiek daugiau nei metus burnoj neturėjau nė lašo „tikro“ alkoholio (gira, kefyras, nealkoholinis alus ir pernokę vaisiai nesiskaito). Ir gal mieliau vadinčiausi gražiau, pvz., liaudiškai, pijoku. Bet apie žodžius – kiek vėliau.
Norėčiau sakyti – sveikinu šios trilogijos pirmoje ir antroje dalyse drauge su manimi prasiskynus kelią pro seksizmo psichiatrijos istorijoje brūzgynus. Tikrai norėčiau nuraminti, kad viskas seniai susitvarkė: sistema pripažino savo klaidas ir iš jų pasimokė, seksizmo ir kitokių išankstinių nusistatymų piktžolės išravėtos, auga bujoja visiems ir kiekvienai teisinga, nediskriminuojanti, žmogiškumo pertekusi psichiatrija.
Įsivaizduokite, kad pakliuvote į labai nemalonią situaciją. Patyrėte fizinį ar seksualinį smurtą, ūmiai pasireiškė psichikos sutrikimas, galiausiai – nesugebėjote susitvarkyti su kokia nors psichotropine medžiaga ar priklausomybe nuo jos. […] O dabar dar įsivaizduokite, kad į visą šią krizinę situaciją įsiveržė pareigūnų būrelis su TV operatoriumi, o po kurio laiko ją dar kartą išvysite per TV3, „šmaikščiai“ įgarsintą užkadrinio balso. Sakote, galite nesutikti, kad jus filmuotų? Bet, pirma, jei Tiškevič vien iš pagarbos neatsistojo ir neišėjo iš Mildažytės namų, tai ar „Farų“ herojus/ė (ne savo noru) turės pakankamai drąsos tokioje situacijoje pareikšti savo teises? O jei turės, ar reikš jas taip, kad nebūtų už tai suimtas ir apkaltintas nepaklusimu pareigūnams?
