Pasmerkėme Mildažytę – pasmerkime ir „Farus“

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Edita Mildažytė – labai svarbi figūra Lietuvos žurnalistikoje, televizijoje ir pramogų pasaulyje. Per pastaruosius kelis mėnesius ji tapo dar svarbesne, tik ne taip, kaip pati būtų norėjusi. Rugsėjo 19-ąją ji sulaikyta prie vairo su 2,36 promilės. Girtumas dar vidutinis, bet tik gurkšnelio, t. y. 0,14 promilės, trūko iki sunkaus. Sausio 6-ąją LRT portale pasirodė jos pokalbis su verslininke Beata Tiškevič, sukėlęs pasipiktinimo bangą dėl kalbintojos neprofesionalumo, įžeidžių bei tiesiog kvailų klausimų.

Už abu poelgius Mildažytė atsiėmė oficialiai. Tikriausiai ne tiek, kiek atsiimtų niekam nežinoma Edita, bet stipriai prikibti prie nuosprendžių irgi nėra kaip. Jai uždrausta vairuoti pusantrų metų, turės sumokėti 17 480 eurų (automobilio vertės) baudą, metus už ją laiduos jos partneris. LRT etikos kontrolierė nustatė, kad Mildažytė pažeidė du LRT etikos kodekso straipsnius. Vedėja gavo viešai pareikšti, kad „išvadas pasidarė“.

Kaip įprasta ir gana natūralu, po abiejų įvykių kilo viešosios nuomonės uraganai. Bendriau paėmus, apie juos pirmiausia reikia pasakyti, kad jie labai yra. T. y., į juos beveik neįmanoma nereaguoti. Viešuosius tornadus, beje, suka ne tik žurnalistę smerkiantieji, bet ir ją ginantieji – ir netgi tie, kurie griežtai nuo viso furoro atsiriboja.

Bandymas ginti(s) šventąja asmens teise į privatumą čia visiškai nelogiškas. Abu veiksmai atlikti ne už uždarų durų ar draugų vakarėlyje, o labai viešose erdvėse – kelyje ir internetinėje televizijoje. Be to, bet kas, ėmęs vaidentis televizijoje, radijuje, internete, ar tuo labiau sumanęs kelti sparnus į politiką, tampa viešuoju asmeniu.

Viešasis asmuo turėtų būti gerai informuotas ir puikiai suvokti, kad visi jo matomi veiksmai kels visuomenės reakcijas, emocijas ir nuomones. Taip pat įsisąmoninti žemaitišką išmintį, kad nuomonė iš tikrųjų panaši į anusą tuo, kad visi turime bent po vieną. Be to – kad visa, kas padaryta, pasakyta ar pagalvota, išliks arba kolektyvinėje atmintyje, arba interneto archyvuose ne metus ir ne dvejus.

Kad to nesuprastų virš 30 metų televizijoje dirbanti žurnalistė – nelabai tikėtina. O jei nebesupranta, belieka palinkėti, kad draugai ir artimieji laiku sulaikytų nuo dar kvailesnių poelgių. Tuo visiškai nenoriu pasakyti, kad tokia sistema yra savaime gera, ar kad viešiesiems asmenims dėl to nekyla psichikos ir emocinių problemų, ar kad jie nenusipelno pagalbos ir paramos sunkiomis akimirkomis. Tik tai, kad esantys aukštybėse neturėtų sukti uodegos, kai jų padėtis visuomenėje ir, pvz., arogantiškas elgesys, atsisuka prieš juos.

„Svečiuose pas Editą“  laidos stop kadras

Būtent apie tokią aroganciją bei uodegos sukimą šioje situacijoje ir norisi kalbėti. Ir, gretinant su Mildažytės elgesiu, pažvelgti į kitas viršuje esančiųjų arogancijos apraiškas mūsų televizijoje. Pora feminisčių, kurių požiūrius ir nuomones gerbiu, pastebėjo, kad Tiškevič atžvilgiu Mildažytė užsiėmė kone bullinimu. Sunku šį žodį tiksliai išversti, nes oficialusis vertimas „patyčios“ nėra pakankamas. Geriausiai, nors taip pat ne iki galo tiksliai, tiktų svetimybė dūchinimas. Apie jį – kiek vėliau.

Pirmiausia – apie aroganciją. Geriausias jos pavyzdys – išskirtinis Mildažytės interviu LRT portalui praėjus beveik mėnesiui po to, kai buvo pagauta girta prie vairo. Mėnuo – ne pora dienų ir ne savaitė. Nors stresas dėl įvykio bei jo pasekmių vis dar didžiulis ir normalus, šokas jau turėjo būti praėjęs. Tačiau bendras Mildažytės tonas ir pozicija – gailėti savęs, kuo daugiau kalbėti apie bet ką, išskyrus savo pačios atsakomybę, ir išlaikyti neregėtą aroganciją. Šiuo sąrašu pamėginsiu mums visiems sutaupyti geras 20 minučių:

• „Kad ir kas būtų, gero ar blogo, galiausiai vis tiek išeina neigiamai“, – sako Mildažytė. „Dabar bent žinau, už ką gaunu.“ Kitaip tariant, šis nusikaltimas – tik vienas iš gausybės epizodų jos gyvenime, apie kurį ji kalbėti nelabai nori, norėtų kalbėti apie tai, kiek yra nuveikusi gero.
• Mildažytė nuėjo pas psichoterapeutą, bet neketina tvarkytis su priklausomybe nuo alkoholio, nes tokios, pasak jos, neturi. Pas terapeutą irgi vaikščios tik tada, jei jai bus įdomu. „Ne, neturiu problemų“, – sako Mildažytė.
• Mildažytė nori atsiprašyti labiausiai visų, kurie neteko artimųjų avarijose, sukeltose girtų vairuotojų. Bet šis atsiprašymas tuoj pat pasaldinamas istorija apie jos kaimyną, taip netekusį dukros. Jis Mildažytei atleido ir sakė, kad „visiems visko būna“. Be to, gatvėje ją stabdo gausybė žmonių ir reiškia palaikymą. Kitaip tariant, jos galvoje jai atleido jau ir nukentėjusieji, ir plačioji liaudis.
• Problemų su priklausomybe Mildažytė negali turėti ir todėl, kad yra labai produktyvi. Per karantiną nufilmavo gausybę laidų, pabaigė pora dokumentinių filmų. Taip toliau išlaikomas mitas, kad problemų su priklausomybėmis turi tik asocialūs, neproduktyvūs, skurde paskendę žmonės. Gerai funkcionuojantys, netgi socialiai sėkmingi alkoholikai šioje vaizduotėje apskritai neegzistuoja.
• „Tokių kaip aš, pagautų, Lietuvoje yra trys tūkstančiai ir keli šimtai“, – sako Mildažytė. Dėl to, pasak jos, kalta įsigalėjusi alkoholio kultūra. Mildažytė, 2021-ųjų „Delfi“ įtakingiausių Lietuvos popkultūros asmenybių rinkimuose liaudies išrinkta į 9-ąją vietą, panašu, tai kultūrai negali turėti įtakos. Arba mano, kad turi jos tiek pat, kaip ir kiekvienas iš tų trijų tūkstančių ir kelių šimtų.
• „Yra ne tik alkoholizmas, yra ir narkomanija. Jaunesni už mus apskritai yra išreikšta narkomanų karta“, – sako Mildažytė. Tokiam teiginiui nereikia jokių argumentų, nes jis kliaunasi visuomenėje paplitusia visų nelegalių narkotikų, t. y. visų, išskyrus alkoholį, kofeiną, nikotiną ir receptinius vaistus, baime. Į nieką nereikia gilintis, nereikia skirti nei medžiagų, nei jų vartojimo būdų. Esame narkomanų karta, ir tiek.
• Kol kas Mildažytė naudojasi taksi ir pavežėjų paslaugomis, ateityje planuoja samdyti vairuotoją. Reiktų pastebėti, kad čia lygybė su „trimis tūkstančiais ir keliais šimtais“ greitai baigiasi. Retas jų galėtų susimokėti 17 480 eurų baudą ir galvoti apie vairuotojo samdymą. Nedaug kam tai pavyktų ir iš „narkomanų kartos“.

Apskritai paėmus, iš interviu negavome jokios naujos informacijos apie įvykį ar galimus problemos sprendimo būdus, netgi pačią problemą, išskyrus aptakų pasakojimą apie „alkoholio kultūrą“. Bet sužinojome, kad Mildažytė yra turtinga (gali sau leisti vairuotoją, milžiniškas baudas, gerą psichoterapeutą), iš „teisingos“ (ne narkomanų) kartos, įtakinga bei mėgiama Lietuvos žmonių.

Kitaip tariant, Mildažytė turi daug galios, mūsų visuomenėje yra galinga. Iš čia kyla ir noras bei gebėjimas ką nors, kas jai nepatiko ar tiesiog pasitaikė po ranka, padūchinti. Šįkart, t. y. pernai rugpjūtį, dar prieš garsųjį „nuotykį“, po ranka pasitaikė Tiškevič. Pasakyti, kad neprisimena laidos, kurią pašnekovė vedė, paklausti, ar kas ją skriaudė vaikystėje, kad tapo feministe, kiek kartų per savaitę mylisi – tokią aroganciją sau gali leisti tik daug galios turintis žmogus. Bet kuris kitas už tokius bajerius tuoj gautų per snapą ir arba greitai pasimokytų, arba būtų nusodintas priverstinai.

Galia nėra blogai savaime, ji gali ne tik dūchinti, bet ir kurti. Tuo labiau – vyresnės moters, patyrusios žurnalistės, kuriančios liaudžiai patinkančias laidas, rankose. Blogai, kai ji ima leistis iš viršaus į apačią, kai, pajutusi skirtumą, ne solidarizuojasi su silpnesniu, o ima jį pulti. Tiškevič iš tikrųjų buvo silpnesnėje pozicijoje, net ir pati taip teigė, kai buvo paklausta, kodėl neatsistojo ir neišėjo – iš pagarbos vyresnei žurnalistei. Galiausiai – nesitikėjo tokių klausimų ir tokio galios žaidimo, tad, nors ir atsakinėjo gan ramiai bei nuosekliai, liko kiek nustebinta.

Beata Tiškevič / 2015 m. Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų rengėjų nuotrauka

Vis dėlto galios santykis tarp Mildažytės ir Tiškevič yra gan priklausomas nuo susiklosčiusios situacijos. Nesupraskite neteisingai – tuo visiškai nenoriu nuvertinti laidoje išreikštos nepagarbos ir durnumo. Tačiau, kita vertus, iš pašnekovės galia buvo atimta tik labai laikinai – dėl šio interviu ji neprarado verslo, žinomumo, finansinio stabilumo, reputacijos, sveikatos. Galima įsivaizduoti netgi apverstą situaciją. Tiškevič pasikviečia Mildažytę į savo tinklalaidę ir, pastarajai nė neįtariant, ima ją pulti nepatogiai kvailais klausimais, tyčiojasi iš jos amžiaus ir senamadiškų pažiūrų. Taip, žinoma, nebus – bet, jei Tiškevič būtų piktesnė, galėtų būti.

Lietuvos televizijose yra buvę ir tebėra laidų, kuriose labai nelygūs galios santykiai reiškiasi ir stipriau bei žiauriau. Galios santykiai tarp klausiančiojo ir atsakančiojo; tarp filmuojančiojo ir filmuojamojo; tarp veikėjo ir žiūrovų. Be to, jose galios santykiai ir negali taip greitai „apsiversti“, o laidos jų dalyviams sukelia labai tikrą psichologinę, fizinę ir finansinę žalą. 

Vos pagalvojęs iš karto galiu išvardinti bent kelias – „TV Pagalba“ (jau kurį laiką neberodoma, ačiūdie), „24 valandos“, iš dalies – „Kakadu“, kartais – ir tokios laidos, kaip „Valanda su Rūta“ ar „Klausimėlis“. Dažniausiai galios skirtumas čia kyla iš socialinės ir ekonominės padėties skirtumo – paprasčiau tariant, klasinių reikalų. Dažnai tai nutinka ir dėl lytinių visuomenės normų neatitikimo – lytinės orientacijos, tapatybės ar jos raiškos. Pasitaiko ir gana atviro rasizmo tiek „egzotiškųjų“ nebaltaodžių, tiek, ir dažnai itin skaudžiai – vietinių romų atžvilgiu.Apskritai, dažniausiai viskas susiplaka į vientisą šlykštų kokteilį.

Bet laida, kurios norėčiau imtis pirmiausia ir kurią, tiesą pasakius, galėčiau sulyginti su pastarojo meto Mildažytės elgesiu, yra „Farai“. Įsivaizduokite, kad pakliuvote į labai nemalonią situaciją. Patyrėte fizinį ar seksualinį smurtą, ūmiai pasireiškė psichikos sutrikimas, galiausiai – nesugebėjote susitvarkyti su kokia nors psichotropine medžiaga ar priklausomybe nuo jos. Pastaruoju atveju, beje, „Faruose“ mėgaujamasi kone gardžiausiai.

O dabar dar įsivaizduokite, kad į visą šią krizinę situaciją įsiveržė pareigūnų būrelis su TV operatoriumi, o po kurio laiko ją dar kartą išvysite per TV3, „šmaikščiai“ įgarsintą užkadrinio balso. Sakote, galite nesutikti, kad jus filmuotų? Bet, pirma, jei Tiškevič vien iš pagarbos neatsistojo ir neišėjo iš Mildažytės namų, tai ar „Farų“ herojus/ė (ne savo noru) turės pakankamai drąsos tokioje situacijoje pareikšti savo teises? O jei turės, ar reikš jas taip, kad nebūtų už tai suimtas ir apkaltintas nepaklusimu pareigūnams?

laidos „Farai“ stop kadras

Prieš „Farus“ yra iškelta ir bylų – tiesa, pačiam pavyko aptikti vos dvi. 2019-ųjų lapkritį Vilniaus apygardos teismas patvirtino apylinkės teismo sprendimą priteisti dviem moterims, vienai iš jų – nepilnametei, 4 tūkstančius eurų neturtinės žalos. „Farai“ be ieškovių sutikimo parodė jų šeiminį konfliktą, pažeidė teisę į privatumą, dėl to pablogėjo jų sveikata, nepilnametė mokykloje sulaukė patyčių.

2020-ųjų spalį Lietuvos aukščiausiasis teismas (LAT) nustatė, kad neteisėtą Pauliaus A. poelgį nufilmavę ir ištransliavę „Farai“ pasielgė netinkamai. Nepaisant to, kad nukentėjusysis aktyviai nesipriešino filmavimui, o veiksmas vyko viešoje vietoje, jis nedavė sutikimo įvykį rodyti. Todėl LAT grąžino Pauliaus A., kuris iš „Farų“ nori prisiteisti 500 tūkstančių eurų neturtinės žalos, bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kad (žymesnės) bylos tik dvi – nenuostabu. „Farai“ retai rodo nusikaltimus prabangiame vakarėlyje, PVM grobstytojus ar aukšto rango politiką, pagautą su degtinės dėžute rankose. Daugiausiai jie užsiima tos pačios degtinės ar kitų medžiagų padauginusiais piliečiais, smulkiomis vagystėmis, įsilaužimais, buitiniais konfliktais ir muštynėmis prie baro. O tokie prasižengėliai retai turi pakankamai pinigų, žinių, ryšių, laiko ir jėgų eiti į teismus. Tuo labiau, kad dažnas gali ir nenorėti iš naujo išgyventi nemalonaus, gal net trauminio įvykio.

Vadinasi, „Farai“ sąmoningai pasirenka tuos, kurie turi mažiau galimybių pasipriešinti, ir, nevyniojant žodžių į vatą, ima juos dūchinti. O jų aroganciją puikiai išduoda policijos generalinio komisaro Renato Požėlos komentaras po minėto 2019 m. teismo sprendimo. Nors ir tvirtino, kad policija atsižvelgs į šį atvejį, Požėla teigė, kad „Farai“ reikalinga kaip „šviečiamoji laida, kuri parodo tą kitą visuomenės pusę ir policijos profesijos kartais pavojingumą“. Be to, pridūrė jis, „kalbėjimas, rodymas apie tuos dalykus daugiau naudos atneša, negu tų negatyvių dalykų“.

Kitaip sakant, LRT – ne vienintelė valstybinė institucija, kuri už mūsų pinigus nori parodyti, kaip vyksta dūchinimas. Taip pat ir ne vienintelė, kuri mano, kad „sukeltos diskusijos“ parodo tą „kitą visuomenės pusę“ ir atneša daugiau naudos nei žalos.

Čia turėtų baigtis ir tvirtinimas, kad „privatūs kanalai gali elgtis kaip nori“. Na, pirmiausia, ne, jei laida kuriama kartu su valstybine institucija. Ir, antra, ne, nes šiais laikais, kai žiniasklaida ir medijos apskritai yra neregėtai įtakingos, palikti jas „privačių vienetų“ koordinavimuisi yra tiesiog savižudybė. Labai keista, kaip, pvz., valstybinės institucijos gali rėkti apie „hibridinį karą“ ir riboti žiniasklaidos patekimą į pasienio zoną, bet stabteli lyg įbestos prie privataus verslo slenksčio.

Jokiu būdu nesakau „taip, bet“ – neva „Farai“ ar „TV Pagalba“ atperka Mildažytės ekscesus. Labiau noriu sakyti „taip, ir“. Puiku, kad žinomos žurnalistės nesąmonės sukėlė diskusiją apie galios santykius televizijoje bei viešų asmenų atsakomybę prieš visuomenę. Tad kviečiu ją ir tęsti. Imtis ir lyties, ir klasės, ir rasės, ir priklausomybių, ir psichikos sveikatos. Persvarstyti tiek valstybinių, tiek privačių žiniasklaidos ir teisėsaugos institucijų pareigas.

Kai žiūrime televizorių, žiūrėkime į jį atidžiau. Nes „alkoholio kultūra“ ir dūchinimo kultūra, mano galva, yra labai glaudžiai susijusios. Ar ne taip, Edita?