fbpx
Teatro bibliotekininkas stovi prie sienos su spektaklių plakatais

Teatro bibliotekininkas Kristupas: mano darbui reikia sveiko fanatizmo

„Teatro biblioteka iš esmės yra visas muzikinis gyvenimas. Pvz., rugsėjį rengiamės pastatyti premjerą, tai dar prieš repertuaro tvirtinimą pirmasis skambutis būna man – ar mes turime natų, jeigu ne, ar yra iš kur išsinuomoti ar nusipirkti, kokios yra sąlygos, ir tik atsakius į šiuos klausimus, priimamas sprendimas.“

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Darbo istorijos – dalykas geras ir svarbus. Ir patiems pasipasakoti, ir kitų paskaityti. Dalindamiesi darbadienių kasdienybe, daugiau sužinome apie tuos, kurie suka pasaulį aplink mus. O kartais ir vieną kitą darbinę problemą galime išspręsti ar bent jau iškelti į šviesesnę dienos šviesą.

Ir kas gi galėtų žinoti daugiau apie darbuotojų kasdienybę, nei jie patys bei juos vienijančios profsąjungos? GPB portalas ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) pristato naują ciklą – istorijas iš įvairiausių ir margiausių darboviečių, kuriose veikia LPSK priklausančios profsąjungos. Tiesa, naujas jis tik GPB – LPSK puslapyje šių istorijų jau gausybė.

Pirmasis pašnekovas – itin įdomios ir išskirtinės profesijos. Tai – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) bibliotekininkas Kristupas Antanaitis.


Teatre – biblioteka? Rimtai? Kam ji ten?

Nes viskas, kas šiame teatre yra susiję su muzika, prasideda čia. Čia saugomos visos natos: tiek koncertai, tiek spektaklių partitūros, tiek klavyrai (instrumentinio arba vokalinio instrumentinio muzikos kūrinio transkripcija), su kuriais dirba solistai. Įdomus faktas: kai teatras buvo įkurtas 1920 m. Kaune, 8 metus nebuvo bibliotekos, tad visi teatro žmonės natas nešdavosi namo. Galima įsivaizduoti, kokia vyravo netvarka, todėl ir buvo nuspręsta įkurti biblioteką.

Teatro biblioteka iš esmės yra visas muzikinis gyvenimas. Pvz., rugsėjį rengiamės pastatyti premjerą, tai dar prieš repertuaro tvirtinimą pirmasis skambutis būna man – ar mes turime natų, jeigu ne, ar yra iš kur išsinuomoti ar nusipirkti, kokios yra sąlygos, ir tik atsakius į šiuos klausimus, priimamas sprendimas. Su spektakliais – baletais, operomis – būna gana paprasta, tačiau bet kuriam muzikinio pasaulio bibliotekininkui baisiausias dalykas yra koncertas.

Kovo 11 d. turėjome Ukrainos palaikymo koncertą, kuris buvo suorganizuotas per savaitę, nors paprastai koncertą „darome“ mėnesį. Man, pvz., atsiunčia programą, kurioje yra 12 skirtingų numerių, tad kiekvienam orkestrantui reikia surasti kiekvieno numerio natas būtent jo partijai, atrinkti, nukopijuoti, sukarpyti, jeigu nėra mūsų bibliotekoje – iš kažkur skolintis. Koncerte groja apie 50-60 žmonių, kiekvienam iš jų bibliotekininkas paruošia segtuvą, kur visa jo atliekama dalis iš eilės sudėta po lapelį. Aišku, pasitaiko, kad pradėjus repetuoti paaiškėja, kad ko nors nėra, arba kažkas atvirkščiai įdėta, orkestrantams gal ir smagu tuo metu būna, man tai nelabai (šypsosi).

Operos ir baleto teatro biblioteka: lentynos, knygos, popieriai

Anksčiau koncertų mūsų teatre nebūdavo, o pastaraisiais metais atsirado praktika, kad per sezoną būna 5-6 koncertai. Rugpjūčio mėnesį, pvz., su LRT turėjom projektą „Maestro“, tad buvo šešios laidos, šeši pirmadieniai, kas savaitę – po 6-7 naujus kūrinius, tikrai buvo ką veikti.

 

Kokio išsilavinimo reikia tokiam darbui?

Visų pirma, bent jau reikėtų mokėti skaityti natas, būti baigus elementariai vaikų muzikos mokyklą. Aš pagal profesiją esu muzikologas, tai man, aišku, lengviau, o dar šiam darbui reikia domėjimosi muzika. Kadangi prieš mane dirbę žmonės buvo iš teatro ar muzikos srities, tai visi, pvz., operų pavadinimai buvo užrašomi originalo kalba. Kadangi aš opera, kaip žanru, sergu nuo kokios penktos klasės, tai kai atėjau dirbti ir radau natas, kur parašyta ne Sevilijos kirpėjas, o Il barbiere di Siviglia, jau iš karto žinojau, kas čia yra.

Pradėjęs dirbti bibliotekoje, čia radau visas per šimtą metų sukauptas knygas, sudėtas tiesiog kaip pakliuvo, daug kas suplyšę, aptriušę. Buvusių bibliotekininkų tik buvo įkišti lapeliai, pvz., Pilėnai. Šios operos yra 4 raudonos knygos, o pradėjus atidžiau žiūrėti, paaiškėjo, kad trys – iš Pilėnų, o ketvirta – iš Gražinos. Tad mano pirmasis sezonas, pirmi metai buvo kasdienis darbas su šiomis knygomis: rašiausi pavadinimus, sukūriau tam tikrą sistemą, susivedžiau į kompiuterį, kad būtų lengviau viską rasti. Tada užsiklijavau numeriukus ant lentynų, po pusės metų nusipirkau dėžes, galiausiai – stumdomas archyvų lentynas. Viso to galima buvo nedaryti, niekas juk neliepė, bet taip yra lengviau ir man pačiam, žinoma, tai darau ir dėl teatro: manęs nebus šiose pareigose, bet biblioteka – ji išliks.

 

Galima sakyti, kad bet kuris LNOBT spektaklis ar koncertas prasideda šiame rūsyje?

Tikrai taip! Per šimtą metų daug spektaklių pastatyta, dauguma jų natų rašytos ranka, kas, pvz., prieš keturiasdešimt metų tikdavo, tačiau dabar yra ir autorinių teisių, ir kitų dalykų. Štai po metų planuojama premjera – Jacques’o Offenbacho Hofmano pasakos, ir nors turime visą šios operos natų rinkinį, bet teatro meno vadovas pageidauja, jog gaidos būtų kitos redakcijos, tad jas reikia išsinuomoti iš leidyklos.

Problema ta, kad dauguma spektaklių turi atlikimo licencijas. Todėl teatro bibliotekininkas rūpinasi ne tik natų nuoma, bet didžioji jo darbo dalis – derybos su leidyklomis (užsienio kalba, žinoma) dėl kainos, datų, daugybės kitų detalių. Nes, pvz., 70 metų po autoriaus mirties dar galioja autorinės teisės. Kokiam Verdžiui, Mozartui, nebeaktualu, tačiau dauguma kūrinių dar yra saugomi autorinių teisių. Todėl leidyklai reikia pateikti sąmatą, kiek teatras planuoja gauti už bilietų pardavimą, kas dainuos, diriguos, režisuos. Jeigu, tarkime, spektaklyje dainuos Asmik Girgorjan arba Violeta Urmana, kurias žino visa Europa, leidykla iš karto duoda kitokias sąlygas. Jeigu parašai, kad jokių kviestinių išskirtinių nei solistų, nei dirigentų nebus, tada pasiūloma kita kaina. Derybos vyksta beprotiškai ilgai, pvz., mes nuo gruodžio deramės dėl baletų, kurie vyks gegužę, o derybos dar net nekvepia pabaiga, nors iki premjeros likę tik du mėnesiai.

Teatro bibliotekininkas prie bibliotekos lentynųGaliausiai, kai po derybų gaunu reikalingas natas, tuomet reikia patikrinti, ar yra viskas, ko reikėjo, ar viskas yra taip, kaip turi būti. Štai prieš dvejus metus turėjome spektaklį Kandidas, kurio režisierius sugalvojo, kad jam reikia visiškai kito kūrinių eiliškumo: tarkim, kad choras skambėtų ne pirmame veiksme, kaip sumanyta autoriaus, o finale. Tuo tarpu bibliotekininkui natas po spektaklio reiks grąžinti tokias, kokias gavo, o po metų, kai rodysime spektaklį, – vėl atsisiųsti. Todėl reikia pagalvoti, kaip padaryti, kad orkestrantas spektaklio metu galėtų perversti tuos 20 psl., po to vėl grįžti į pradžią.

Na, ir dar yra ta kasdienė „buitis“, kai tenka padėti solistams ir muzikantams suplyšus natoms, nebesivartant lapams ir pan.

Mano darbui išties reikia tokio sveiko fanatizmo, meilės teatrui, meilės darbui. Prieš mane dirbo dvi kolegės, kurios teišbuvo po vieną sezoną, o aš jau čia – ketvirti metai. Dar anksčiau viena bibliotekininkė išdirbo 15, o dar prieš tai, berods, – 47 metus.

 

Koks buvo Jūsų kelias iki čia?

Aš esu klaipėdietis ir užaugau dramos teatre, nes tiek tėvai vesdavo į vaikiškus spektaklius kiekvieną savaitgalį, tiek ir aktorių turėjom pažįstamų. Iki kokios 5 ar 6 klasės man atrodė, kad mano stichija yra dramos teatras. Kadangi nuo pat mažens lankiau muzikos mokyklą, pamažu pradėjo rastis meilė muzikai. Po mokyklos, padarę pamokas visi vaikai eidavo į kiemą žaisti, o aš sėdėdavau prie kompiuterio ir ieškodavau muzikinių kūrinių, kuriuos buvau girdėjęs per pamokas.

Baigus muzikos mokyklą mano didžiausia svajonė buvo stoti į simfoninį dirigavimą, tačiau abejojau, ar man pavyks. Nusipirkau batutą – dirigento lazdelę ir vienas namuose diriguodavau prieš tuščią kambarį. Tada ir pradėjau tikėti, kad galbūt man pavyks tapti dirigentu. Bet „įsijungė“ toks gal tėvų faktorius, kad iš muzikos nepragyvensi, reikia rimtos specialybės, šalis maža – konkurencija didelė, gal ir tikrai nevykęs pasirinkimas.


Kad galėtume toliau veikti, mums reikia jūsų paramos! Paremkite GPB čia:


Šalia muzikos aš dar labai sirgau detektyvais: žiūrėdavau, skaitydavau, pats „į stalčių“ esu parašęs dvi knygas. Tad nusprendžiau, kad kriminalistika, teisė – mano sfera, ir po mokyklos įstojau į teisę Vilniaus universitete. Tačiau po pirmo kurso supratau, kad tai – visiškai ne mano sritis.

Tik atvažiavęs į Vilnių gyventi įsidarbinau Kongresų rūmuose rūbinėje. Mano visi kolegos buvo studentai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, ir jie man sakydavo, kad turėčiau studijuoti akademijoje. Po pirmo kurso mečiau  teisės studijas ir nuėjau į atvirų durų dienas pas Modestą Pitrėną, kuris tuo metu akademijoje buvo Dirigavimo katedros vedėjas. Na, jis man vietoj surengė mažą egzaminą, kurio aš neišlaikiau, nes jau ketverius metus nebuvau nieko bendro su muzika turėjęs. Tačiau jis vis dėlto rekomendavo man stoti į akademiją pasirinkus kokią nors patikusią ir pagal jėgas specialybę, o magistro studijoms, galbūt, jau būsiu pribrendęs ir dirigavimui.

Pasirinkau muzikologiją, o pas maestro Pitrėną įsiprašydavau į paskaitas jo pasiklausyti. Po kelių mėnesių jis man pasiūlė nueiti į Operos ir baleto teatrą, kuris tuo metu ieškojo suflerio. Nedėdamas daug vilčių (nes juk Operos teatras – šventovė!) nuėjau į darbo pokalbį, o jie mane priėmė jau beveik kaip ten dirbantį. Būdamas šoke sutikau dirbti sufleriu nesuprasdamas, kas manęs laukia. Ryte – vieno veikalo repeticija, vakare – ir repeticija, ir spektaklis, lakstai su klavyru, sėdi tam scenos namuke, streso beprotiškai daug, baisu, nepataikai sufleruoti, solistai pyksta… Tai buvo basiausi mano gyvenimo metai, tiesiog nenorėdavau ryte keltis į darbą, nes praktiškai nesuprasdavau, kas jame vyksta.

Po metų išėjau iš teatro (nors sakoma, kad iš teatro neišeinama: arba išmeta, arba išneša). Bet po trijų mėnesių supratau, kad be teatro negaliu gyventi, ir grįžau dirbti į žiūrovų tarnybą: jos darbuotojai plėšo bilietus, palydi žiūrovus, dirba rūbinėje. Po vienerių metų atėjau dirbti į biblioteką, ir štai jau – šeštasis mano sezonas teatre. Taigi teatras 101 proc. yra mano sritis.

 

Teatro bibliotekininkas prie stalo su partitūromisGal kokių juokingų ar kuriozinių situacijų atsimenate iš savo darbo?

Nelabai tokių pasitaiko… Nors nežinau, kiek situaciją galima vadinti kuriozine. Štai vienų kraustynių metu (beje, kraustynės bibliotekininkams yra baisiau nei košmaras) dingo kelios natų knygos. Aš tąsyk labai pykau, kad tarp savų radosi vagių. O paaiškėjo, jog kažkas iš kolegų ėjo pro šalį, pamatė gulinčias knygas ir pasiėmė. Po to aš jas atgavau, bet nuo tada žinau: jeigu nori, jog visiems būtų aišku, kad kažko negalima daryti, tai taip reikia ir pasakyti (ar parašyti).

Iš tikrųjų bibliotekoje turėtų dirbti mažiausiai 2-3 žmonės. Aš dar turiu kolegą, kuris muzikantams ant pultų dėlioja natas. Jis pats groja orkestre, o prieš spektaklį viską sudeda, po jo – nurenka.  Tas pats žmogus dar dirba natografu – perrašinėja natas. Tai jeigu jo nebūtų, aš tiesiog fiziškai nespėčiau visko padaryti. O ir tai, ką dabar darau, tai galėčiau drąsiai su dar vienu žmogumi pasidalinti. Kiek esu buvęs užsienio teatruose, tai absoliuti norma yra 3-4 žmonės, dirbantys bibliotekoje.

 

Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms?

Šiuo laiku tai, turbūt, ramybės, taikos, dar – kantrybės, nes jos teatro pasaulyje labai reikia. Ir, be abejo, – kūrybiškumo ir gebėjimo išsisukti iš sudėtingų situacijų.


Kristupas Antanaitis yra Nacionalinio operos ir baleto teatro profesinės sąjungos (priklauso Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojų profesinių sąjungų federacijai) narys.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas LPSK tinklapyje.

Nuotraukos autorės ir iš pašnekovo asmeninio archyvo.

1 thought on “Teatro bibliotekininkas Kristupas: mano darbui reikia sveiko fanatizmo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *