Ar „Žalgirio“ direktorius atskaitingas kauniečiams?

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Kauno „Žalgiris“ pirmą kartą per lygos istoriją nežais LKL finale. Jei „Žalgiris“ būtų eilinis privatus klubas, niekam dėl to neskaudėtų. Tačiau visi, kurie yra buvę „Žalgirio“ rungtynėse, žino, kad tai nėra eilinis klubas. O Kaune vargu ar esama kokios nors labiau „darbo klasės“ veiklos, nei eiti į salą ir palaikyti mėgstamą komandą namų rungtynėse. Neteigiu, kad tai išskirtinis lietuviškos darbininkiškos tapatybės bruožas, bet teigiu, kad tarp dirbančių žmonių populiaru laisvalaikį leisti atsikimšus alaus ir sergant už mėgstamą sporto komandą (nebūtinai „Žalgirį“) . 

Nuo pensininkų iki anūkų, nuo šlipsuotų verslininkų iki treninguotų rajonų divų, nuo presuotojų gamyklose iki ofiso stachanoviečių – rungtynių dieną „Žalgirio“ arenoje susirenka beveik visa statistinė Lietuva, ne tik dirbantieji. Seniausias Lietuvos krepšinio klubas, kuris ne veltui namų rungtynes Eurolygoje pradeda 19:44 val., teisėtai gali būti vadinamas visų mūsų klubu. Dažnas su juo yra užaugęs, nuoširdžiai rūpinasi ir pergyvena dėl jo likimo. Vakarų šalyse taip jau susiklostė, kad darbo klasė savo malonumui išrado ir žaisti pradėjo futbolą. Mūsuose gi prigijo iš amerikonų parskraidintas krepšinis. 

Nėra tai suvis privatus klubas dar ir dėl to, kad didelę dalį jo biudžeto sudaro Kauno miesto parama. Kauniečiai suneša penktadalį Pauliaus Motiejūno klubo biudžeto – 2 mln. eurų. Situacija keista, nes, nors Kaunas prisideda prie „Žalgirio“ veiklos finansiškai, miestas neturi jokio balso priimant sprendimus. Visgi galbūt atėjo laikas ne tik tyliai „remti“, bet ir pareikalauti klubo vadovo atsakomybės už „istorinius“ šio sezono pasiekimus? 

Juolab, kad ne tik sirgaliams ir miestui reikia „Žalgirio“, bet ir, ką gerai žino pinigėlį skaičiuoti mokantis Motiejūnas, „Žalgiriui“ reikia finansų ir areną užpildančių sirgalių. Juk be jų komanda yra tik brangiai apmokamų sportininkų rinkinys. Ne jie kuria visą magiją, ne jie generuoja per kūną bėgančius šiurpuliukus, kai prieš rungtynes keliolika tūkstančių žaliai apsirengusių sirgalių ima skanduoti „Vi-si Kau-no Žal-gi-rio fa-nai“. 

Po auksinio sezono, kai prie komandos vairo stovėjo Šaras, atėjo nuopuolis. Nemaža dalis šį nuopolį gilinusių klaidų priklauso vienam asmeniui – klubo direktoriui Pauliui Motiejūnui.

Pradžioje pasirašyta sutartis su nauju treneriu Martinu Schilleriu, turėjusiu komandą treniruoti nauju, labiau NBA primenančiu stiliumi. Nuo visko, ką sukūrė Šaras, buvo nusisukta vienu ypu, paskelbtas naujas kursas. Vėliau buvęs treneris sukritikavo po jo išvykimo į Ispaniją atėjusius pokyčius. 

Antrojo savo sezono pradžioje, sužaidus vos kelias rungtynes, Schilleris išgirdo, kad jo darbo rezultatai Motiejūno netenkina. Treneriui buvo parodytos durys, pakviestas naujas treneris iš Slovėnijos Jure Zdovcas. 

Klubo rezultatai išliko prasti, balandį atsisveikinta buvo ir su Zdovcu, kurį prieš pat sezono pabaigą pakeitė Lietuvos rinktinės treneris Kazys Maksvytis. Taigi, per sezoną Motiejūnas pakeitė tris trenerius! Suformuluokime mintį dar kitaip – per sezoną komandos žaidėjai turėjo išmokti žaisti pagal trijų skirtingų trenerių sistemas. Tai beprotiška!

Dar blogiau su žaidėjų komplektacija. Šiam sezonui komandą komplektavo Schilleris, drauge su Motiejūnu. Kai kurios netikusios sutartys, žinoma, yra trenerio nuopelnas. Tačiau senelio Kalniečio ir Janio Strelnieko pakvietimas į komandą yra Motiejūno klaida. Norėta turėti „lietuvišką“ rūbinę? Gerai, bet kodėl ji turėjo būti sudaryta iš pensininkų (prisiminkime, kad Milaknis su Jankūnu taip pat nebe jaunuoliai)? Kokia nauda buvo už daug eurų pirkti traumų iškamuotą latvį? Potencialūs latvių krepšinio turistai, kuriuos taip būtų buvę galima privilioti į Kauną? Mintis gal ir nekvaila, nes, kai komandoje žaidė estas, yra tekę sutikti estų sirgalių. Tačiau gal buvo galima kviesti jauną ir perspektyvų žaidėją, o ne šlubą latvių šaulį (lat. strēlnieks).

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Atskiro aptarimo verti ir komandos žaidėjų kontraktai. Kaip paaiškinti tai, kad brangiausias komandos žaidėjas yra centras Joffrey Lauvergne’as, kai šių dienų krepšinyje viskas sukasi aplink gynėjus? Dabar atspėkite, kuri komandos grandis „Žalgiryje“ atrodo silpniausiai. 

Paulius Motiejūnas neabejotinai yra talentingas direktorius ir vadybininkas, padėjęs ištraukti „Žalgirį“ iš Romanovo palikto skolų liūno. Tačiau Paulius Motiejūnas neturėtų daryti to, ko jis neišmano – komplektuoti komandos ir kištis į jos veiklą, kai tik užsimano. 

Klausimas, ar klubą remianti savivaldybė neturėtų pagalvoti apie savo narį „Žalgirio“ valdyboje? Galbūt Kauno merą Visvaldą Matijošaitį ir Paulių Motiejūną sieja geri tarpusavio santykiai ir kada nors „prie čierkos“ Savivaldisvaldas pakalbės apie „Žalgirio“ reikalus su Motiejūnu. Tačiau kol pinigai į klubo kasą byra iš kauniečių kišenių, tol turime teisę svarstyti apie oficialius būdus užtikrinti, kad klubas bus valdomas atsakingai ir profesionaliai. 

Jei savivaldybės ar klubo sirgalių atstovui skirta kėdė klubo valdyboje nėra svarstytinas variantas, tuomet galbūt Motiejūnas sutiktų išleisti oficialią visiems pasiekiamą ataskaitą, kaip ir kodėl buvo naudojami miestiečių pinigai? Arba atsiskaityti už nuveiktus darbus viešame Kauno savivaldybės tarybos posėdyje? 

O jeigu taip nenutiks, tuomet Paulius Motiejūnas turėtų grįžtų atgal į klubo direktoriaus kabinetą, sulaukti, kol darbą pradės naujas sporto direktorius, ir ateityje susilaikyti nuo pagundų kištis į klubo komplektaciją ir žaidimą.

Karolis Dambrauskas yra sociologas, LSDP bei judėjimo „Momentum Kaunas“ narys.