Nevyniokime į vatą: 2022-ieji tikrai buvo labai blogi metai. Nors dvejus metus varginusi ir žudžiusi COVID pandemija atsitraukė į antrą planą, pasidžiaugti tuo nebuvo nei kada, nei kodėl.
Siaubinga Rusijos invazija į Ukrainą, tebesitęsiantys karai Jemene, Mianmare, Eritrėjoje, Afganistane, Somalyje, Irake, Sirijoje, Sudane. Dešimtys tūkstančių pabėgėlių, vieni sutikti svetingai, kiti palikti šalti miškuose, išstumti atgal į Baltarusiją arba įkalinti Rukloje, Pabradėje ir Kybartuose. Seniai regėta infliacijos banga, ypač stipriai smogusi Baltijos šalims. Gilėjanti klimato katastrofa, griaunanti vis daugiau žmonių gyvenimų ir verčianti juos prisijungti prie tų dešimčių tūkstančių.
Nelengvi metai buvo ir mums, GPB kūrėjams ir kūrėjoms, bei Lietuvos kairei apskritai. Karas Ukrainoje ne vieną privertė savaites ar net mėnesius praleisti lovoje, antklode užsiklojus galvą, susipykti su draugais, giminėmis ir bendražygiais. Vos ne per naktį stipriai išaugę pragyvenimo kaštai greitai ir efektyviai parodė, koks iš tikrųjų per brangus gali būti gyvenimas. Žadėti progresyvūs pokyčiai toliau buksavo Seimo kabinetuose ir salėse. Po truputį mokėmės ir tebesimokome gyventi naujos nevilties sąlygomis.
Taigi, dirbome prie visuotinio stygiaus – tiek finansinio, tiek socialinio, tiek motyvacinio. Per 2022-uosius paskelbėme 64 publikacijas – po 5-6 per mėnesį, maždaug po vieną kas šešias dienas. 14 iš jų perpublikavome iš kitų žiniasklaidos priemonių, 50 buvo originalios arba pirmą kartą lietuviškai pasirodantys vertimai. Keturias publikacijas paskelbėme anglų kalba. 59 tekstus įrašėme ir audio formatu, parengėme vieną audiodokumentikos seriją apie VVT vairuotojų streiką. Populiariausios temos – žinoma, karas Ukrainoje, bet taip pat ir profsąjungų veikla, energetika, įvykiai užsienyje, ekonomika, istorija bei psichikos sveikata.
Taip pat 2022-aisiais plėtėme „trumpo metro“ turinį – „TikTok“ ir „Facebook“ trumpuosius klipukus, kurie pasirodė netikėtai populiarūs. Vien feisbuke jie peržiūrėti arti milijono, tiktoke – apie 650 tūkst. kartų. Viena vertus, džiugu, kad daug kam tai tapo prieinamesne proga atrasti mūsų turinį. Kita vertus, supertrumpo formato populiarėjimas neabejotinai turi ir tamsiųjų pusių – bet jas išsiaiškinti dar bus laiko.
Tradiciškai metų pabaigoje pakvietėme redkolegijos narius ir nares (t. y. patys save) bei draugiškų organizacijų kūrėjus balsuoti, kurios publikacijos jiems kiekvieną 2022-ųjų mėnesį atrodė verčiausios dėmesio. Naujiena – šįmet taip pat pakvietėme balsuoti ir mūsų brangiuosius rėmėjus ir rėmėjas „Contribee“ ir „Patreon“ platformose.
Taigi – pristatome geriausias labai blogų metų publikacijas ir tikimės, kad tai bus gera proga prisiminti, kas vyko tais nelemtais 2022-aisiais politikos ir visuomenės padangėse. O gal net ir paskaityti ar paklausyti tai, ką praleidote, primiršote arba seniai žadėjote perskaityti, bet taip ir neprisiruošėte.
Pamenate 2022-ųjų sausį, kai prie Ukrainos sienos su Rusija grėsmingai augo įtampa, bet dauguma dar tikėjome, kad didžiausia ir baisiausia beprotybė ten neįvyks? Mes tikrai prisimename, nes viena didžiausių to mėnesio naujienų Lietuvoje buvo viena nepavykusi gerokai išgėrusios Editos Mildažytės kelionė. Apie ją ir ne tik apie ją mums rašė Tomas Marcinkevičius komentare „Pasmerkėme Mildažytę – pasmerkime ir „Farus“.
Taip pat mūsų skaitytojams patiko ir GPB bendradarbės iš Prahos, būsto politikos tyrėjos ir aktyvistės Julijos Moskvinos straipsnis „Kodėl Praha nekenčia AirBnB ir kaip su juo kovoti“. Jame – ne tik apie tai, kaip istorinę Čekijos sostinę niokoja trumpalaikės nuomos platformos, bet ir apie kraupiai įdomias jų taktikas, kai korporacijos imituoja „gyventojų organizacijas“. Nuoširdžiai rekomenduojame!
Tiems, kuriuos VVT vairuotojų streikas prieš Kalėdas nemaloniai nustebino, šimtąjį kartą primename, kad streikuoti „autobusistai“ ir „troleibusistai“ nesugalvojo pernakt. Dar vasario pradžioje Jurgis Valiukevičius rašė, kad „Nuo streiko Vilniaus viešąjį transportą saugo tik lietuviški įstatymai“. Straipsnyje – ne tik lietuviškojo streiko ypatumų analizė, bet ir pokalbiai su profsąjungos pirmininku Algirdu Markevičiumi bei ilgus metus „baranką sukiojančiu“ autobuso vairuotoju Egidijumi Širka.
Svetingas pabėgėlių iš Ukrainos priėmimas, prasidėjęs praeitą kovą, dažną ne tik maloniai nustebino, bet ir privertė klausti – o kodėl tik iš Ukrainos? Šios temos ėmėsi Agnė Rimkutė: „Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija“. Pasirodo, kai norime, priimti pabėgėlius ir suteikti jiems kuo panašesnius į žmogiškus gyvenimus mes mokame. Ką daryti, kad šis sugebėjimas skleistųsi kuo plačiau?
Tarp karų, migracijos ir streikų kasdienės problemos ir dilemos niekur nepranyko – netgi, tam tikra prasme, tapo dar svarbesnės. Pasaulyje, kurį jaučiamės vis mažiau kontroliuojantys, labai naudinga suvaldyti bent tai, ką galime suvaldyti. Pavyzdžiui – mūsų darbo ir poilsio režimus. Apie juos iš darbo teisės pusės balandį rašė Gegužės 1-osios profesinės sąjungos narė, teisininkė Emilija Švobaitė: Kiek dirbti ir kiek ilsėtis? Darbo teisė Lietuvoje. Straipsnis pažymėtas lotynišku skaičiumi I, tad vis dar neprarandame vilties, kad Emilija šią puikiai prasidėjusią seriją mūsų portale kada nors pratęs.
„Nesibaigianti kairės agonija“ – taip vadinosi populiariausias GPB.lt gegužės ir vienas populiariausių visų metų straipsnių. Kaip visada aštri Linarto Tuomo plunksna tąkart pasiryžo (palyginti) trumpai išanalizuoti visas šiuolaikinės kairės nuodėmes. Publikacija sukėlė diskusijų vėtras ir tarp redkolegijos narių, ir tarp portalo skaitytojų. Vieni straipsniu pasipiktino ir nubraukė finansinę paramą, kiti, atvirkščiai, parėmė mus su prierašu, kad juos paskatino būtent ši publikacija. O redkolegija džiaugėsi, kad bent abejingų straipsnis nepaliko.
Birželį GPB ir draugai geriausiomis rinko dvi perpublikuotas publikacijas – LPSK.lt pasirodžiusią LNOBT bibliotekininko Kristupo darbo istoriją ir Monikos Višnevskos straipsnį „Smurtauja ir su aukštuoju: Lytinis švietimas Lietuvos universitetuose“ iš studentų judėjimo „Šauksmas“ žurnalo. Nors straipsnių temos bei nuotaika – labai skirtingos, mūsų tvirtu įsitikinimu, kairioji spauda turi būti marga kaip tėviškės pievos birželio mėnesį.
Geriausiu liepos straipsniu beveik vienbalsiai skaitytojai išrinko ironijos ir sarkazmo pilną Ukrainos kairiųjų portalo „Спільне / Commons“ redaktorės Oksanos Dutčak komentarą „10 nevykusių kairiųjų argumentų prieš Ukrainos pasipriešinimą“. Abejingų ir vėl nebuvo – vieni dėkojo už „labai svarbų straipsnį“, kiti peikė „dar vieną“ straipsnį apie Ukrainą, kuris dar ir atkartojo, pasak jų, jau spėjusį pavargti „vestspleiningo“ tropą. Kaip yra iš tikrųjų – iki galo nesutariame ir mes, bet kad straipsnis buvo vienaip ar kitaip svarbus, nesiginčysime.
„Galiu teigti, kad Jonas Čeika tikriausiai yra žinomiausias gyvas lietuvis kairysis pasaulyje“, – taip Čeikos knygos recenzijoje „Nietzschė ir Marxas, kūjis ir pjautuvas. O kur keptuvė?“ teigia Tomas Marcinkevičius. Nežinote, kas tas žinomiausias kairysis tautietis? Galite arba užsukti į kairiąją „YouTube“ pusę, arba paskaityti recenziją (ir knygą). Rugpjūtį mūsų skaitytojų dėmesį jis taip pat pagavo labiausiai.
Koks blogis yra karas, įsitikiname vis labiau ir artimiau. Tačiau ką reiškia karo antonimas „taika“ ir kokia jos kaina? Geriausia rugsėjo GPB.lt publikacija – Agnės Rimkutės verstas interviu su marksistu iš Kosovo Agonu Hamza „Agresoriui visada reikia taikos, priespaudą kenčiantiems visada reikia išlaisvinimo“. Anglišką bei rusišką šio straipsnio versijas galite skaityti ir portale „Posle“ („После“), skirtam karo Ukrainoje bei esamų ir būsimų jo pasekmių temoms.
Pamenate juokingąjį projektą „Idėja Lietuvai“? Nagi tą, kur liaudis norėjo marichuanos legalizavimo, bet gavo „biurokratijos mažinimą skaitmenizuojant valstybės paslaugas“? Mes pamename puikiai. O spalį Karolis Dambrauskas ir Nojus Kristė pasiūlė idėją Lietuvai, kurios šešėlyje visos kitos nublanksta: „Idėja Lietuvai – Didžioji žalioji Lietuvos siena“. Vienas iš labai retų satyrinių GPB tekstų, tiesa, liko kiek ir nesuprastas. Pasirodo, autoriai sėdmaišinio patriotizmo burtažodžius atitaikė taip gerai, kad dalis skaitytojų ėmė nuoširdžiai piktintis naujausiu valdžios išmislu. Tikrai nesiekėme nieko apgauti – tiesiog kartokai pasijuokti.
Kaip vasarį, taip ir lapkritį VVT streiko tema išliko itin aktuali. Tuomet jis dar tik artėjo, nebuvo iki galo aišku, ar apskritai įvyks – tad paleidome audio dokumentiką „Kol kas neįvykęs VVT streikas“. Susitikęs su VVT darbuotojų profsąjungos pirmininku ir pasivažinėjęs su autobuso vairuotoju po Vilnių, Jurgis Valiukevičius su Tado Janušausko pagalba sukalė klausytojams patikusį 45 minučių pasakojimą apie vairuotojų (ne)kasdienybę. Beje, streikui vis dėlto įvykus, šis duetas papasakojo ir apie jo eigą iš pirmųjų lūpų. Tik jau šiais metais: „Važiuojam į priekį“ – pasakojimas apie sustojusį viešąjį transportą“.
Metai ėjo į pabaigą, o karas Ukrainoje, deja, ne. Kaip karui priešinasi Rusijos gyventojai? Tokį klausimą gruodį Justas Korsakovas uždavė „Feministinio antikarinio pasipriešinimo“ judėjimo Rusijoje koordinatorei Loljai Nordic iš Sankt Peterburgo. Nors apie antikarinius protestus šalyje agresorėje buvo rašyta nemažai, tai – reta proga apie juos išgirsti iš žmonių, kurie juos organizuoja. O pasipriešinimo formų, kaip papasakojo Lolja, esama nemažai – ne tik išeiti į gatves ir būti sutalžytam OMONo.
Tokie buvo GPB 2022-ieji. Tikimės, kad per juos radote ką paskaityti ir ko paklausyti mūsų portale bei dar kartą linkime, kad jau prasidėję 2023-ieji būtų kur kas geresni. Jei norite prisidėti prie mūsų gyvavimo ir aktualumo – įdomiausiomis publikacijomis pasidalinkite su draugais ir giminaičiais. Arba paremkite mus per „Contribee“ štai čia bei kitais čia išvardintais būdais. Kovą prasidės ir 1,2 proc. nuo mūsų sumokėto GPMo dalybos – ten taip pat lauksime jūsų dėmesio.
Skaitykite, klausykite, ir nepasiduokite
GPB redkolegija