Atrodo, Lietuvos politinis diskursas reikšmingai keičiasi, Lietuvoje pagaliau pasirodo tikri kairieji, tad nebereikės sukti galvos, už ką balsuoti rinkimuose, ir pavydėti adekvataus pasirinkimo galimybę turinčioms užsienio šalims. Vis dėlto, ar ne per anksti džiaugtis?
Kai save stabiliu genijumi vadinantis Donaldas Trumpas 2016 metais buvo išrinktas prezidentu, demokratai prižadėjo padarysiantys viską, kad Baltieji rūmai grįžtų į jų rankas, o šalis susigrąžintų stabilumą. Lemiama kova dėl prezidento posto jau šį lapkritį, o iki to laiko demokratams reikia nuspręsti, kas jiems atstovaus.
Politinės kairės ir dešinės terminas atsirado dar 1789 m., prasidėjus Prancūzijos Revoliucijai. Tam, kad būtų išvengta peštynių, tie, kurie palaikė karaliaus valdžią ir svarų religijos vaidmenį valstybės valdyme susėdo asamblėjos prezidento dešinėje, o revoliucijos rėmėjai – kairėje. Ilgainiui toks politinių ideologijų skirstymas paplito visame pasaulyje ir iki šių dienų politinei dešinei būdingas rėmimasis religinėmis dogmomis, valdančiosios klasės iškėlimas, status quo išlaikymas. Atitinkamai kairė istoriškai buvo revoliucinga ir būtent kairiųjų idėjos pradiniame jų pasiūlymo taške dažnai būdavo atmetamos kaip absurdiškos.
2020-aisiais vyksiantys Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai bus istoriniai – ne tik dėl būtinybės įveikti Donaldą Trumpą, bet ir dėl to, kokią ideologinę kryptį pasirinks demokratai.
