Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo populiaru šaipytis iš vadybos mokslo. Vokietijoje teisininkai vairuoja taksi, juokaudavo tariami Vokietijos žinovai, o štai Lietuvoje vadybininkai tuoj turės stovėti parduotuvių kasose – toks jų perteklius. Kaip sovietiniais laikais prie įvairių profesijų būdavo pridedamas titulas „inžinierius (-ė)“, taip nepriklausomybės pradžioje darbai aplipo „vadybininko (-ės)“ etiketėmis. „Netrukus valytoja bus pervadinta šluotos vadybininke“, – užaugau klausydamasi tokio sarkazmo. O kas, jeigu jų kritikos objektai pataikė į dešimtuką ir vadyba iš tiesų yra vienintelis rinkos vertinamas gebėjimas?
Paimkime homofobišką peticiją, sumaišykime ją su šimtamete pranašyste apie Rusiją, pašlakstykime konservatyvaus šeimyninio aljanso fondais iš Lenkijos ir panašiai mąstančių kolegų – ir ką gausime? Krikščioniškosios kultūros institutą.
