Lietuva vėluoja atsakyti į jau dešimtmečius trunkančią labai ūmią situaciją – savižudybių epidemiją. Dar bandome atsakyti į klausimą, kodėl Lietuva šiuo atžvilgiu yra tokia ypatinga, tačiau manau, kad pagalba ir tyrimas gali eiti paraleliai. Reikia kurti inovatyvius sprendimus. Ši iniciatyva gimė iš noro priartinti terapiją prie žmonių.
„Negalėjau pradėti nuo šalto nuasmenintų simptomų sąrašo. Privalėjau pasiimti jus už rankos ir lėtai vestis paskui save, rodydama šios būklės žmogiškumą, situacijos individualumą ir, galiausiai, savo pačios sveiką protą ir sąmoningumą. Juk jūs vis tiek gūglinsit, ir susigūglinsit nemažai mano sutrikimą stigmatizuojančios informacijos – manipuliacijos, psichologinis teroras, nepakeliamos dramos, nestabilumas, t. t.“
Tai išties aktualus ir vertingas veikalas, kuris jau nuo 2009 m. kelia bangas pasauliniu mastu ir vis dar yra gausiai aptarinėjamas, nes užduoda sunkiasvorį klausimą – nejau alternatyva kapitalizmui neegzistuoja? Žinant knygos pasisekimą ir neblėstantį populiarumą, lietuviškai ji būtų galėjusi pasirodyti ir gerokai anksčiau, bet tai nieko pernelyg nekeičia – prabėgus dvylikai metų leidinio pavadinime užduodamas klausimas vis dar meta ilgą šešėlį, o per šį laiką padėtis pakito toli gražu ne taip, kaip mums norėtųsi.
