fbpx

Hannah Arendt

Tai gali būti paskutinis, bet gali būti ir pirmas kartas: kelios pastabos apie demokratiją Lietuvoje ir kitur
Komentarai/Politika

Tai gali būti paskutinis, bet gali būti ir pirmas kartas: kelios pastabos apie demokratiją Lietuvoje ir kitur

By Noah Brehmer / 13 sausio, 2026

Kultūros bendruomenės judėjimas Lietuvoje prasidėjo spalį kaip atsakas į tai, kad Lietuvos kultūros ministro postą gavo dešiniųjų pažiūrų politikas. Nors jis vėliau buvo pašalintas, tačiau radosi naujų nerimą keliančių įvykių, kai jo partija „Nemuno aušra“ nusitaikė į nacionalinį transliuotoją – LRT. Parlamento pagalba bandyta pakeisti teisinį reglamentavimą siekiant atleisti dabartinę generalinę direktorę, taip sukuriant vakuumą, kuriame ši politinė jėga galimai primestų savo politinę liniją. Palaikyti LRT visuomenė susibūrė kaip niekada anksčiau gausiai – šiam judėjimui ant kortos statoma ne kas ką kita, o Lietuvos demokratijos ateitis. 

Ilja Budraitskis: „Žiūrėkime į Putino fašizmą ne kaip į kai ką išskirtinio, bet kaip į kai ką akivaizdaus“
Politika/Užsienyje

Ilja Budraitskis: „Žiūrėkime į Putino fašizmą ne kaip į kai ką išskirtinio, bet kaip į kai ką akivaizdaus“

By Ilja Budraitskis / 25 spalio, 2022

„Aš, kaip ir daugelis kitų fašizmo tyrėjų, tokių kaip Levas Trockis, Karlas Polanyi ar Hannah Arendt, suvokiu fašizmą visiškai kitu požiūriu. Šie autoriai matė fašizmą ne kaip visuomenės mobilizacijos, o kaip visuomenės atomizacijos rezultatą, jos susiskaidymą į privatų ekonominį gyvenimą. Būtent taip putinizmas, jeigu jį galime apibrėžti kaip naują fašizmo formą, išnyra iš neoliberalios socialinės transformacijos, kuri įvyko per pastaruosius dešimtmečius.“

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves
Istorija/Komentarai/Lietuvoje

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

By Karolis Dambrauskas / 10 balandžio, 2022

Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku. Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis?