Radikalizuojantis turinys internete nėra naujiena, tačiau jo cirkuliacija įprastai išlieka nišinė. Visgi per pastaruosius kelis metus internetas susidūrė su staigiu ir plačiu manosphere turinio išpopuliarėjimu. Reikšminga jo dalis pasižymi radikalizuojančiomis tendencijomis.
Apie gilėjančią psichikos sveikatos krizę žinome jau seniai, o žodis „pandemija“ gana tiksliai apibūdina psichikos ligų plitimą. Jau imame atviriau kalbėti apie asmeninę psichikos sveikatą – tačiau net ir socialinių judėjimų „Extinction Rebellion“ ar „Black Lives Matter“ laikais vis dar nesubūrėme jokio kolektyvinio judėjimo šiai problemai spręsti. Kodėl nėra politinio aktyvizmo psichikos sveikatai gerinti? Ką galime padaryti, kad toks judėjimas atsirastų?
Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
Rugsėjo 4 dieną įvykusios LGBT bendruomenės eitynės „Kaunas Pride“ tapo dar viena pandemijos ir migrantų krizės įaudrintos visuomenės aptarinėjama tema. Praėjus mėnesiui nuo įvykių datos, svarbu įvertinti, kuo buvo reikšmingas šis protestas.
„Mažiau kaip minimumą uždirbantys ir didžiausius atlyginimus bei geriausias darbo sąlygas turintys darbuotojai dirba tuose pačiuose pastatuose Silicio slėnyje. Sukurti jau keli dokumentiniai filmai apie automobiliuose gyvenančius ir minėtose įmonėse dirbančius valytojus, sargus ir jų kasdienus vargus. Silicio slėnio pasaulio vizija nesiskiria nuo neoliberaliosios: komunizmas išrinktiesiems, kapitalizmas visiems kitiems.“
„Man pikta, kad universitetai neparodo nė krislo dėmesio savo bendruomenėms, nors puikiai žino, kaip atrodo bendrabučiai, kiek „Erasmus“ studentų užstrigo Lietuvoje, bei kad toli gražu ne kiekvieni namai Lietuvoje saugūs. Universitetas turėtų puikiai žinoti, kad studentų šeimos nariai dirba iš tų pačių namų; arba gal kai kurie netgi per pandemiją neteko darbo.“
