Savo ruožtu kapitalistinė ideologija visais laikais galėjo sau leisti tam tikrą politinį liberalumą tol, kol nekvestionuojamas pagrindinis jos elementas: kad kolektyviniu žmonių darbu sukurtas turtas turi virsti privačiu, atitekti vienam asmeniui, o ne sugrįžti atgal į bendruomenę, kuri jį sukūrė.
Naujieji 2020 m. prasidėjo neįprastai – spėlionėmis, jog galbūt atėjo metas Trečiajam Pasauliniam karui. Globalų šurmulį sukėlė sausio 3 d. JAV įvykdytas Irano Quds pajėgų vado Qassemo Soleimani nužudymas. Nors Donaldas Trumpas nužudymą vainikavo kaip kovos su teroru pergalę, daugelis Europos Sąjungos vadovų šią naujieną priėmė kritiškai, teigdami, jog tai tik dar labiau apsunkins regiono stabilizacijos procesą.
Pastaruoju metu suintensyvėjus labai sveikintinam ir gyvybiškai reikalingam sąmoningumui dėl mūsų planetos ateities, vienas aplinkosaugos aspektas vis dar atsiduria už tylos širmos, nors jo vieta turėtų būti pačiame scenos centre. Kalbame apie karo pramonės vykdomą milžinišką gamtos niokojimą, kuris, nors įnirtingai vyksta kasdien, nesulaukia tokio visuomenės dėmesio kaip nuodėmingieji plastikiniai šiaudeliai ar nesukonkretinti reikalavimai valdančiajai politinei klasei „imtis veiksmų“ ir „ką nors daryti“ klimato krizės atžvilgiu.
2020-aisiais vyksiantys Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai bus istoriniai – ne tik dėl būtinybės įveikti Donaldą Trumpą, bet ir dėl to, kokią ideologinę kryptį pasirinks demokratai.
