Kas šiuo metu vyksta Prancūzijoje? Kaip įprasta – masiniai streikai, dienomis demonstrantų užtvindytos gatvės, naktimis – degančios šiukšliadėžės. Daugybė sužeistų – tūkstančiai demonstrantų, šimtai policininkų. Tūkstančiai areštuotų ir be perstojo internete cirkuliuojantys protu nesuvokiamo policijos žiaurumo vaizdo įrašai, ir t. t. ir pan.
Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti.
Paskutinioji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Joje daugiau dėmesio, kaip ir kritikos, skiriama filosofui Markui Fisheriui bei jo pernelyg naiviam požiūriui į reivą. Aptariamas ir mąstytojo pasiūlytas „rūgšties komunizmo“ konceptas, toliau svarstomas malonumo ir politikos santykis, nuvedantis prie „Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubo“ leidinio „Viskas bendra“, su kurio turiniu polemizuojama. Tai leidžia iškelti klasinius klausimus, įsitaisančius tarp kairėje plintančių „prabangos komunizmo“ idėjų ir poreikio turėti tvirtą bei koordinuotą kairiąją organizaciją vietoje dažnai abejotinų anarchistinių ir horizontalistinių iniciatyvų.
Yra daugybė būdų interpretuoti Marksą. Su daugeliu iš jų galima sutikti, tačiau daugybė kitų interpretacijų yra viso labo siekis delegitimuoti Marksą atkartojant seną antikomunistinę retoriką. Marksas pajuokiamas kaip sterilaus ekonominio determinizmo propaguotojas, o jo analizės, prognozės bei spėjimai kritikuojami dėl jų baisaus nepagrįstumo.
