„Tyrimai psichologijos moksle vis dar dažniausiai yra kiekybiniai. Jie redukuoja asmenis į skaičius, operuoja jais eksperimentuose ir išveda bendrus teiginius apie žmogaus elgesį ir mąstymą. Tokia psichologija netiria išgyvenamos patirties ir to, kokias reikšmes jai žmonės priskiria; jai nerūpi individualūs žmonių gyvenimai.“ Interviu su Ian Parker – vienu svarbiausių šiuolaikinių psichologijos disciplinos kritikų.
Apie gilėjančią psichikos sveikatos krizę žinome jau seniai, o žodis „pandemija“ gana tiksliai apibūdina psichikos ligų plitimą. Jau imame atviriau kalbėti apie asmeninę psichikos sveikatą – tačiau net ir socialinių judėjimų „Extinction Rebellion“ ar „Black Lives Matter“ laikais vis dar nesubūrėme jokio kolektyvinio judėjimo šiai problemai spręsti. Kodėl nėra politinio aktyvizmo psichikos sveikatai gerinti? Ką galime padaryti, kad toks judėjimas atsirastų?
Mūsų kūnai ir protai yra ne tik vieta, kur esame labiausiai už save atsakingi, bet ir vieta, kur tiesiogiai patiriame sistemines problemas. Jos mus, kaip žmones, jungia ne ką mažiau nei kolektyviniai džiaugsmai. Apie psichikos sveikatą kalbėti būtina, bet jei norime apie ją kalbėti, turime prasikasti pro diagnostinį paviršių ir varginantį optimistinį individualizmą.
Kas bendro tarp opėjančių psichikos sveikatos problemų ir savigalbos kultūros plitimo visuomenėje? Tai tradicinis psichologinis diskursas, kuriame žmogaus išgyvenimai, emocijos ir elgesys išplėšiami iš aplinkos audinio ir narstomi pavieniui, visą atsakomybę už „netinkamas“ būsenas užkraunant individui.
