
Pasaulis pagal profsąjungos pirmininką
Labas, aš Tomas, aš esu profsąjungos pirmininkas, o čia – mano blògas. Tiksliau – aš esu Tomas Marcinkevičius-Baronas, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS) pirmininkas, o čia – mano tinklaraštis.
Labas, aš Tomas, aš esu profsąjungos pirmininkas, o čia – mano blògas. Tiksliau – aš esu Tomas Marcinkevičius-Baronas, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS) pirmininkas, o čia – mano tinklaraštis.
Taip, mes irgi nykesnių rinkimų, nei šie, neprisimename. Bet, kad jau Dievo tarnai sako, jog nebalsuoti – nuodėmė, tai į prezidento rinkimus eis ir „Chat GPB“ ekspertai. Vienas balsuos už Katiną Mausėdą (nes jis ilgas ir gražus!), kitas – už ukrainiečių anarchistą Nestorą Machno. Ir jums rekomenduojame!
„Džiaugsmo žudikės“ nevyniodamos į vatą feministiniais peiliais išpreparuoja dviejų serialų – „Tikras detektyvas“ (True Detective) ir „Fargo“ – paskutinius (naujausius) sezonus.
„Dirbu kultūros srityje, į kurią po truputį prasismelkia visa, ką švelniai būtų galima įvardinti kaip turtingų rėksnių vertybės. Dirbu Kaune, kuriame kaip didžiausia valdymo vertybė viešpatauja naglumas, o mieste be jokios konkurencijos perrenkamas žymusis naglumo įsikūnijimas, tiek daug linksniuotas GPB portale. Ir tai, žinoma, nėra išskirtinis fenomenas. Uostamiestyje išrinktas buvęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius taip pat, rodos, seka Kauno pavyzdžiu. Vos įžengęs į savivaldybės ložę verslininkas ir inžinierius nusprendė, kad bus ir kultūros ekspertas. Būtent jis nustatė, kad geriausias Klaipėdos kultūrą atspindintis renginys yra „Jūros šventė“ ir tik ji verta tiesioginio finansavimo.“
Šis straipsnis – atsakymas Pauliaus Gritėno straipsniui „Populizmo žinynas“, prieš porą dienų pasirodžiusiam LRT portale. Beigi – bandymas problemiškai pažvelgti į populizmą, kurį pagrindinės „kalbančios galvos“ aptaria pernelyg supaprastintai.
Šis tekstas – moralinės kapitalizmo kritikos kritika, apibrėžianti ekonominės kapitalo galios vaidmenį, pristatanti marksistinę realios abstrakcijos sąvoką, pažyminti prieštaras tarp kapitalizmo ir žmonijos, siūlanti atsigręžti į kapitalistinį socialinį santykį ir siekianti reabilituoti godumą. Struktūrinė godumo būtinybė bus mąstoma dvejopai: ir kaip kapitalo logikos neišvengiamybė, ir kaip politinio išsilaisvinimo strategija.
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
Mačiusieji Wimo Wenderso trumpametražį filmą „Skrydis“ (The Flight, 2010), Mimmo Lucano vardą bus girdėję. 2004-aisiais Domenico, sutrumpintai Mimmo, laimėjo Riačės, mažo, nė 2 000 gyventojų nesiekiančio Kalabrijos miestelio mero rinkimus. Jis ėmėsi įgyvendinti solidaraus bendruomeniškumo idėją, pasaulyje išgarsėjusią kaip „Riačės modelis“. Riačei anuomet grėsė daugelio senųjų Italijos miestelių likimas: sunykęs agrarinės bendruomenės audinys, didmiesčiams susiurbus visą darbo jėgą ir jaunimą, emigracija ir, galop, ištuštėjimas.
Nors Rytų Europoje neturime panašių įstatymų, LGBTQ+ istorija yra tyrinėjama ir žinios yra kaupiamos, todėl šiame tekste pristatau keletą Rytų ir Centrinėje Europoje veikiančių queer archyvų. Jie visi skiriasi savo forma, bet iš esmės liudija tą patį: iškeliant LGBTQ+ žmonių istorijas, parodomas mūsų egzistavimas visur ir visada. Parodoma, kad problema ne mumyse, o tame, kas ir kaip kuria žinojimą apie mus.
Šie parlamento rinkimai Vokietijoje žymi 16 metų trukusio Angelos Merkel valdymo pabaigą. Yanis Varoufakis tinklalapiui „Jacobin“ rašo apie tai, kaip ji tapo dominuojančia taikos meto lydere Europoje – pačios Europos sąskaita.