„Ateis rudenėlis ir tos pilkos dienos / Liūdnas piemenėlis dūdele skardens“ – dainuoja lietuvių liaudis trumpėjant dienai ir šąlant orams. Šią Rugsėjo 1-ąją, mokslo ir žinių, o kai kuriems – gedulo ir vilties dieną, jus sveikina ir kiek pavėlavusi proginė „Chat GPB“ serija.
Kaip socialistas ir internacionalistas, aš nekenčiu karo. Tačiau pagrindinė tautų apsisprendimo teisės prielaida pateisina eilinių ukrainiečių pasipriešinimą žiauriai Vladimiro Putino invazijai į mūsų šalį.
Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.
Toliau tęsiantis Rusijos invazijai į Ukrainą, dažnas nenustojame svarstyti: kaip dar galime padėti šiai šaliai ir jo žmonėms tokio siaubo akivaizdoje? Šalia ginkluotės tiekimo, humanitarinės pagalbos, pabėgėlių priėmimo ir palaikymo akcijų yra ir dar vienas paramos būdas. Turime spausti Europos Sąjungos šalių vyriausybes, kad ES imtųsi spręsti Ukrainos skolų problemą.
