Kuo mums svarbios svajonės bei utopijos? Kas ta Ieva Koncevičiūtė ir kas ta „viešoji komunikacija“, t. y., „ryšiai su visuomene“, t. y., „viešieji ryšiai“? Ar gerovės valstybė reiškia ir vidutinybių visuomenę – ir jei taip, tai gerai tai ar blogai? Traumos ir alkis – skausmas ar kelias į didybę? Kaip nepasiduoti socialiniam darvinizmui, būti tiesiog „pakankamai geram“ ir džiaugtis gyvenimu?
Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.
