Pamenu kaip vakar: prieš vos daugiau nei penkerius metus, 2018-ųjų vasarą, kartu su keliais bendražygiais ir bendražygėmis susirinkome Kaune, socialiniame centre „Emma“. Susirinkome pasikalbėti – ką daryti su tinklapiu „Gyvenimas per brangus“?
Praeitą žiemą streikavę ir palankią kolektyvinę sutartį sudarę savivaldybės valdomos bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ (VVT) darbuotojai kol kas vieninteliai gali džiaugtis pergalės vaisiais. Apie trečdalį sostinės maršrutų aptarnaujančių kitų dviejų privačių įmonių darbuotojai iki šiol neturi kolektyvinės sutarties – jie gauna minimalų atlyginimą ir yra verčiami dirbti dvigubai daugiau nei leidžia įstatymuose numatytos normos.
Pusę metų besitęsianti Vilniaus viešojo transporto darbuotojų kova – tai geriausias pavyzdys, kad susivienyti mes gebame, tik kovoti mums tenka ne tik prieš savo darbdavius, bet ir prieš valstybės biurokratinę sistemą. Atėjo metas pripažinti, kad Lietuvos profsąjungų pirmutinė problema – ne mitinis „darbuotojų pasyvumas“, o Europoje griežčiausi streikų įstatymai.
