Tas klausimas buvo be galo taiklus, nes sprendžiant iš tekstų atrodo, kad didžioji dauguma kritikų (tyčia) nepastebėjo antikapitalistinio motyvo. Man jis – viena svarbiausių filmo sudėtinių dalių, bet prie to sugrįšiu vėliau, nes dabar norėčiau trumpai atkreipti dėmesį į kraštutinės dešinės ir vadinamųjų incelių (nesavanoriškų viengungių) teroro baimę. JAV buvo nerimaujama, kad smurtas, matomas filme, įkvėps ir taip į Džokerį neva panašius jaunikaičius padidinti tik Amerikai būdingo masinių šaudynių žanro statistiką. Laukdama filmo jau įsivaizdavau, kaip Holivudas pakylėja smurto ir kankinimų pornografiją į (deja) aukštesnį lygį. Ir? Nieko panašaus! Kas antras Holivudo filmas pilnas įvairiausių smurto formų, tad jei reikėtų vertinti pagal sunkumą, „Džokerio“ smurto scenos ne tik kad nestebino, jos apskritai buvo šiek tiek dezinfekuotos, apvalytos ir absoliučiai nešokiruojančios.
Rašydama apžvalgą angliškai prieš porą savaičių dar nebuvau atsakiusi sau į šį klausimą: kodėl kyla (ar yra keliama) masinė psichozė dėl filmo, kuriame smurtas, geriausiu atveju, yra vidutiniškas? Atsakymo sulaukiau vakar iš Graikijos. Neseniai rinkimuose daugiausiai balsų sulaukusi (į kraštutinumus krypstanti) dešinioji Naujosios Demokratijos partija Atėnuose sankcionavo policijos įsiveržimus į kino teatrus, kuriuose buvo rodomas „Džokeris“, argumentuodama noru apsaugoti nepilnamečius (kurie į filmą atėjo su tėvais) nuo neigiamo filmo poveikio.
Žiemą advokatei iš Moldovos, atstovaujančiai į sekso vergiją papuolusių mažamečių teises, pagaliau pavyko iki teismo atitempti Nikosą Geordiadį (artimiausią politinį naujojo premjero Kyriakoso Mitsotakio draugą). Tie patys vaikų morale ir gerove taip besirūpinantys dešinieji įvairiais būdais beveik aštuonerius metus saugojo ir gynė savo partijos narį Georgiadį, kuris, dirbdamas Moldovos ekonomikos ministro patarėju, pakartotinai naudojosi į sekso vergiją patekusių vaikų/paauglių „paslaugomis“. Ak, toji veidmainystės grožė…
Keli apžvalgininkai teigė, jog „Džokerį“ reikėtų atskirti nuo visos Betmeno sagos, nes šis filmas prie kitų tiesiog nepritampa. Betmeno istorija yra gana bjauriai konservatyvi ir prokapitalistinė. Joje pagrindinis vaidmuo atitenka iš tėvo turtus paveldėjusiam vyrukui, kuris savo gyvenimą paskyrė kovai su nusikalstamumu. Juk toks tas gyvenimas! Egzistuoja geri (turtingi) ir blogi (nepasiturintys) žmonės. Visuose iki šiol sukurtuose Betmeno filmuose asmens tapsmo piktadariu istorija ar krečiamų niekšybių priežastis niekuomet nebuvo iki galo paaiškinama: jie tiesiog blogi, kerštingi ir, pasak Alfredo: „Tiesiog nori stebėti, kaip griūva pasaulis.“ Visai kaip žiniasklaidos dažnai aprašomi protestuotojai. Jiems nerūpi „revoliucija“ ar pokyčiai, jie tik nori viską suniokoti ir apiplėšti parduotuves.
Šis filmas, kurį tokia gausybė apžvalgininkų pakrikštijo paviršutinišku, atvirkščiai, įneša šiek tiek svorio į šiaip jau tikrai gana tuščią ir paviršutinišką Betmeno sagą, nes tikrai nėra nieko banaliau nei visiškai neargumentuotas gėris, kovojantis su tokiu pat nepagrįstu blogiu.
Pasirodo, kai kuriems apžvalgininkams „Džokeris“ pasirodė „pernelyg tikroviškas“. Grįžę namo po aštuonių valandų darbe, nenorime matyti savo apgailėtinos egzistencijos atspindžio televizoriaus ekrane (juolab mums nerūpi raginimai būti aktyviems ir kažką keisti). Patogiai suglebę ant sofos norime, kad patiektų niekalą, kuriame tikrieji herojai yra mūsų viršininkai – jie juk rizikuoja savo kapitalu, kad sukurtų daugiau darbo vietų!
Trumpai tariant, „Džokeris“ yra filmas apie žemesniosios klasės, prekarišką darbą dirbančių žmonių sukilimą. Ar gali kairiosios ideologijos požymiai būti dar ryškesni? Filme vaizduojamų laikraščių šriftas vis didėja, pro akis nepraslysta tokios antraštės kaip „Jei manote, kad godumas yra blogai, palaukite, kol išgirsite apie kapitalizmą“, tačiau žymiausi internetinės spaudos vardai apie pagrindinę filmo temą užsiminė vos keliais sakiniais. Kodėl? Nes nesugeba pažvelgti už savo klasės ribų? Veikiausiai.
Kai kuriems nepatiko, kad pats Arthuras (Džokeris) buvo, galima sakyti, beveik apolitiškas. O aš pasakyčiau, kad jis ir neprivalo būti politiškas (kad ištransliuotų reikiamą žinutę). Asmeninį kerštą ir politinę kovą skiria labai plona linija todėl, kad net patys asmeniškiausi dalykai dažnai yra politiški. Filme šių dviejų sąvokų persipynimas buvo perteiktas puikiai. Arthuras, panašiai kaip ir daugelis žmonių, kurie mėgsta deklaruoti, kad nėra politiški, vis dėlto toks yra – juk priežastys, paskatinusios jo nugrimzdimą į „beprotybę ir smurtą“, yra būtent politinės.
Beprotybę ir smurtą įdėjau į kabutes ne todėl, kad manyčiau, jog smurtas – santykinis terminas, o žmogžudystė – ne smurtas. Juos įspraudžiau ten todėl, kad šie žodžiai dažnai vartojami (be abejo, dešiniųjų politinių jėgų) protestų ar demonstracijų kontekste, siekiant prilyginti nepasitenkinimo ir maišto sąvokas beprotybei ir smurtui. Sveiko proto žmonės – normalūs, nesmurtaujantys – sėdi namuose ir žiūri televizorių. Tai bepročiai, kurie eina į gatves! Na o policija – ji niekuomet nesmurtauja, ji, pavyzdžiui, „palaiko tvarką“. Kažkas tampa smurtu, beprotybe ir nepateisinamu veiksmu tik tuomet, kai tai nukreipiama į valdančiąją klasę, į despotišką sistemą.
Filme yra be galo daug svarbių nuorodų į tikrąsias amerikietiškojo neoliberalizmo blogybes ir šios ideologijos propaguojamą neakivaizdų smurtą, tačiau nei viena iš jų – nors pavaizduotos kuo aiškiausiai – daugelio nebuvo ir nebus pastebėtos. Kad ir reveransas JAV ginklų (ne)kontrolės problemai, kai filme žmogui, turinčiam psichikos sutrikimų, tikrąja to žodžio prasme yra kišamas ginklas, o kai pasako, kad jam ginklo turėti nevalia, jį kišantis asmuo patapšnoja per petį ir pataria nesijaudinti.
Kitas svarbus dalykas, paliečiamas filme – sveikatos apsauga ir socialinis darbas. Filme vaizduojama situacija atspindi ne tik šių dienų realijas, kai sveikatos apsauga yra prieinama tik pasiturintiems (JAV ir kai kur kitur), o skurstantys priklauso nuo laikinų, pagal projektus dirbančių NVO, bet ir senesnius, su filmo laikotarpiu sutampančius įvykius – 1981 m. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas atšaukė buvusio prezidento Jimmy’io Carterio išleistą Psichikos sveikatos sistemų aktą (Mental Health Systems Act), kuris turėjo užtikrinti bendruomenės psichikos sveikatos centrų finansavimą. Reaganas psichiatrijos mokslo nesuprato ir apskritai laikė jį komunizmo išmislu. Jo „dėka“ daugybė žmonių tapo benamiais, pradėjo kilti nusikalstamumo lygis ir nemažai psichikos sutrikimų kamuojamų žmonių atsidūrė už grotų.
Kai kurie kairieji taip pat buvo nepatenkinti „Džokerio“ „leftizmu“: socialinė darbuotoja, nors savo priklausomybę tam tikrai klasei ir suvokianti, nespinduliavo empatija Arthurui; riaušėse dalyvaujantys protestuotojai nebuvo vaizduojami kaip „geriečiai“, o pasipriešinimas buvo per mažai maištingas. Ir nieko keisto, juk šis filmas – tai ne fantastinis Stalino užsakytas darbo žmonių miuziklas, kuriame raumeningi jaunuoliai nuiminėja šlovingos gimtinės derlių „pastačius“ komunizmą. Tai labai niūrios tikrovės veidrodis, kuriame atsispindi (kapitalistinės) sistemos nustekenti žmonės. O kaip dėl fakto, kad protestuotojai nevaizduojami teigiamai? O ar susimąstėte, kad šioje realybėje tai įprasta? Juk nuo jūsų (politinių pažiūrų) priklauso, ar suprasite, kodėl taip daroma. Jūsų atsakomybė taip pat pamatyti juos ne kaip „pamišusią ir smurtaujančią“ minią, bet kaip nepatenkintus žmones, kurie pavargo nuo esamos situacijos ir nori permainų.
Pradžioje, svarstydama apie šią apžvalgą, autoironiškai mąsčiau pasitelkti „rožinių akinių“ frazę, bet dabar galvoju, kad nesu pernelyg optimistiška naivuolė vertindama šį filmą kaip antikapitalistinį. Taip – tai tikrai nėra išsipildžiusi anarchokomunistų svajonė, tai filmas apie išnaudotojišką sistemą, kurioje nėra vietos empatijai ir kiekvienas yra už save (sic! Liberalizmas). Filmas puikiai perteikia turtingųjų cinizmą – Betmeno tėvas Thomas Wayne’as nėra vienintelis, pavadinęs nepasiturinčius žmones klounais. Yra gausybė realių žmonių, kurie dažnai mėtosi tokiomis frazėmis, pačiai teko girdėti ne kartą.
Tam tikra prasme, „Džokeris“ tikrai nepritampa prie ankstesnių Betmeno istorijos ekranizacijų. Šis filmas per mažai pramoginis; jis iš tiesų paliečia svarbius klausimus: psichikos sveikatą, apsimestinių šypsenų kultūrą, skurdą ir iš jo gimstantį smurtą ir, be abejo, kapitalizmą, kuris gilina socialinę ir ekonominę atskirtį. Visos minimos problemos yra apčiuopiamos, šios socioekonominės sistemos blogis – materialus. Filme nėra jokių fantastiškų ir Betmeno sagai būdingų paviršutiniškų triukų ar įprasto pasakojimo, kuriame mūsų turtais aptekęs, bet kuklus pramonininkas, tarnaujantis žmonėms, kovotų su nusikalstamumu išgalvotame pasaulyje, kuriame viskas taip maloniai paprasta; kur egzistuoja geri ir blogi žmonės, kur viskas, ką reikia padaryti norint susitvarkyti su blogiukais – tai dažnai lankytis sporto salėje ir turėti labai šaunų kostiumą ir automobilį. Juk tai kur kas paprasčiau, nei spręsti paties sukurtas problemas, ar ne?