Gegužės 1-osios profsąjungos narė Justina Miliauskaitė: „šiandien lygybė ir teisės yra atsietos nuo socialinės gerovės”
Pirmiausia norėčiau tarti žodį nuo savęs. Šiandien daug girdime apie įvairiausias galimybes dirbti ir studijuoti, dirbti ir auginti vaikus, dirbti du darbus vienu metu. Šiomis galimybėmis esą labiausiai mėgaujasi jauni žmonės. Net priiminėjant naują darbo kodeksą buvo teigta, kad lanksčių darbo santykių labiausiai trokšta jaunimas – tokie kaip aš.
Mes iš tikrųjų turime galimybę dirbti – vieną, du, o gal net tris darbus. Bet ar tai galimybės? Gal verčiau klausti, ar mes turime galimybę nedirbti? Ar turime galimybę mokytis nesijaudinant, kaip tuo metu išgyventi? Ar mes turime galimybę susirgus ilsėtis ir neiti į darbą? Ar mes turime galimybę ne tik dirbti, bet ir užsidirbti daugiau nei to pakanka susimokėti už nuomą, mokesčius ir už likusius centus pavalgyti?
Mūsų, jaunų žmonių, realybė yra tokia: net ir baigus aukštąjį mokslą daugelis su diplomais šluostys prakaitą dirbdami padavėjais, kasininkais, sandėlininkėmis, valytojais, salės darbuotojais, taksistėmis. Visi pažįstame tą padavėją su bakalauru, kuri šluosto jūsų išlietą alų savaitgalio naktimis. Talentingą tapytoją, kuri po akademijos atsisėdo į kasininkės kėdę. Arba triname institucijų koridorius – beveik kas šeštas darbo biržos klientas yra jaunesnis nei 30ies metų amžiaus bedarbis! Ir pagrindinė problema ne ta, kad dirbama ne pagal profesiją ar kad šie darbai yra nepagarbūs. Problema yra ta, kad už šiuos darbus galima mokėti vos minimaliausius poreikius patenkinančius atlyginimus. Ką jau kalbėti apie pensijas – mūsų ateities galimybės, tai dirbti iki grabo lentos.
Kol monopolio žaidėjai lobsta, paprastas žmogus su siaubu stebi kylančias kainas ir stagnacijoje užstrigusius atlyginimus. Tiesa tokia, kad kiekvienas žmogus nusipelno gyventi oriai – vienišai mamai dirbant pilnu etatu turėtų užtekti pinigų šeimos išlaikymui; pusę etato dirbančiam studentui turėtų pakakti savo reikmėms ir dar laiko mokslams; ribotas įsidarbinimo galimybes turintiems neįgaliesiems – užtekti socialinių išmokų, o darbas turėtų būti tik gerovės didinimui.
Bet tam pasiekti mums reikia solidarumo. Aš manau, kad profsąjungos yra puikus solidarumo šaltinis ir politinė jėga, kuri gali būti akstinas realiems socialiniams ir ekonominiams pokyčiams. Bet kas yra solidarumas šiandien? Ar nėra taip, kad dažnai solidarumą mes suvokiam tik siauru, profesiniu požiūriu?
O kaip dėl solidarumo su kitomis visuomenės grupėmis? Su atvykstančiais užsieniečiais, homoseksualiais asmenimis? Žinau, kad daugelis profsąjungų nepalaiko šių teisių; kad ne vienam dirbančiam žmogui atrodo, jog tokios teisės kenkia jų sąlygoms; kad kai kalbame apie pažeidžiamas grupes – daugiau teisių jiems, reiškia mažiau teisių dirbantiesiems.
Bet taip atrodo tik dėl to, kad šiandien lygybė ir teisės yra atsietos nuo socialinės gerovės. Žmogaus teisės yra pateikiamos kartu su laisva rinka, o lygybė reiškia lygų visų konkuravimą ir lygesnį visų skurdą. Nesvarbu ar tu homoseksualus, užsienietis, moteris, vyras – tokios teisės yra garantuotos tik tada, kai turi pakankamai pinigų ir turto.
Turime išeiti iš užburto rato, kai renkamės tik tarp atmetimo arba tolerancijos kitam. Turime ieškoti, kas tarp mūsų yra bendra. Juk kaip ir dirbantieji nėra vienalytė masė, tarp mūsų yra tiek LGBT bendruomenės narių, tiek užsieniečių, tiek neįgaliųjų ir kitų pažeidžiamų grupių.
Būtent pasipriešinimas išnaudojimui yra mūsų bendras siekis, o solidarumas – peržengiantis mūsų individualius skirtumus – yra pagrindinis ginklas. Užbaigdama kalbą norėčiau palinkėti, kad Gegužės 1-oji ir taptų tokio plataus solidarumo diena.
Prekybos centrų darbuotojų lygos atstovas Edgaras Marcinkus: „Susivieniję prekybos centrų darbuotojai niekada nepralaimės!”
Lietuvos elitas nepaliaujamai trimituoja apie augančią Lietuvos ekonomiką, apie didėjančias algas ir apie sparčiai gerėjantį gyvenimą. Bet jis niekada nepaklausia KAM auga ekonomika, KAM auga algos, KAM gerėja gyvenimas.
Lietuvos elitas to neklausia, nes jis yra taip atitrūkę nuo realybės, kad eilinio darbo žmogaus vargai jam neegzistuoja. Iš jų dangoraižių papraščiausiai nesimato skurdo, neteisybės ir ciniško išnaudojimo, su kuriais susiduria eilinis darbo žmogus.
Bet tegul šitas elitas pabando pasikalbėti su eiline kasininke ir papasakoti jai apie augančią Lietuvos ekonomiką ir gerėjantį gyvenimą.
Tegul jis papasakoja kasininkei apie gerėjantį gyvenimą, kuomet jos darbo krūvis nuolatos auga, o jos algalapyje visada yra tas pats niekingas minimumas, kurio augimą suvalgo didėjančios kainos.
Tegul jis papasakoja kasininkei apie tai, kokia mes normali, demokratinė Vakarų valstybė, kuomet prekybos centrai išnaudoja darbuotojus ciniškai pažesidami įstatymus.
Tegul jis papasakoja kasininkei apie tai, kokia mes nuostabi, teisinė valstybė, kurioje visi lygūs prieš įstatymą, kuomet prekybos centrai kasininkes verčia į darbą ateiti anksčiau ir išeiti vėliau nei numato jų darbo sutartis.
Tegul jis papasakoja kasininkei apie savo keliasdešimt eurų kainuojančius buržujiškus pietus, kuomet kasininkės savuosius valgo atsistojusios ir net nežino ką reiškia išnaudoti visą įstatyme numatytą pietų pertraukos laiką.
Tegul jis papasakoja kasininkei apie augančius atlyginimus, kuomet kasininkė kiekvieną mėnesį turi spręsti kaip paprasčiausiai išgyventi be greitųjų kreditų pagalbos.
Tegul jis papasakoja kasininkei apie tą saldžią laisvę, kuomet kasininkė privalo dirbti net per šventes, nes dėl niekingų atlyginimų ji paprasčiausiai negali praleisti progos užsidirbti dvigubai. O ir šiaip, pusė kasininkių net neturi jokio pasirinkimo.
Šitas išpuikęs, arogantiškas ir savimi patenkintas elitas mato tik paviršutiniškus blizgučius, bet ne žmones, kurie slepiasi po jais. Jei dygsta dangoraižiai ir auga milijoniniai įmonių pelnai, tuomet tai yra vadinama ekonomikos augimu, tai yra vadinama gerėjančiu gyvenimu. Ir visai nesvarbu, kad tie pelnai yra pastatyti ant pasityčiojimo iš darbo žmogaus. Nesvarbu ir tai, kad eilinė kasininkė gali visiškai nematyti, nejausti ir neužuosti jokio ekonomikos augimo ir tas augimas jai gali pasireikšti tik augančiu darbo krūviu ir augančiomis atsakomybėmis už tą patį atlyginimą. Lietuvos elitui tie žmonės ir tokios jų problemas paprasčiausiai neegzistuoja.
Prekybos centrų darbuotojai per ilgai tylėjo ir tikėjosi, kad jų problemas išspręs Lietuvos elitas. Bet jis atsisako net matyti šitas problemas ar tuo labiau jas spręsti.
Juk čia, prieš pat Vyriausybės stovi prekybos centrai, kuriuose darbuotojai yra verčiami į darbą eiti anksčiau nei jiems priklauso, kuriose neegzistuoja pilna įstatyme numatyta pietų pertrauka, kuriose darbuotojai net negali kada panorėję nueiti į tualetą ir jiems tiesiog ciniškai pasakoma: “gerk mažiau vandens.”
Tokie nuolatiniai įstatymų pažeidimai, elementaraus žmogiškumo trūkumas, beribis išnaudojimas, niekingai maži atlyginimai, nepakeliamai ilgos darbo valandos, darbas savaitgaliais bei švenčių dienomis – visa tai yra kasininkių kasdienybė, kurią elitas ignoruoja, besigerėdamas augančiais pelnais, pastatytais ant kasininkių išnaudojimo.
Todėl atėjo laikas pasiimti tai, kas priklauso mums visiems: orų atlyginimą ir orias darbo sąlygas! Atėjo laikas pagaliau prabilti taip garsiai, kad Lietuvos elitas išgirstų kasininkių balsą ir nebegalėtų jų ignoruoti! Atėjo laikas susivienyti prieš Lietuvos elito aroganciją, nepaliaujamą išnaudojimą ir orumo trypimą!
Mes – prekybos centrų darbuotojų lyga – padarysime viską, kad kitais metais per gegužės 1-ąją Vilniaus gatvėmis aukštai iškelta galva žygiuotų tūkstančiai savimi pasitikinčių kasininkių; mes padarysime viską, kad kitais metais mes jau galėtume džiaugtis geresnėmis darbo sąlygomis prekybos centruose, nes pilnu etatu sunkiai dirbantis žmogus neturėtų galvoti ar jam užteks atlyginimo papraščiausiai išgyventi iki sekančios algos.
Susivieniję prekybos centrų darbuotojai niekada nepralaimės!