„Nu taip, ten blogai… bet gal keičiam temą“: VDA studentų iniciatyva už Palestiną

Rokas Linkevičius: Pradėkime nuo pradžios. Kaip išvis jums kilo idėja organizuoti judėjimą už Palestiną? 

Karolina: Visą 2024 m. vasarą Nidos meno kolonijoje vyko kasmetinė paroda „Resonance beyond escape“, kuruojama Vidischos-Fadeschos. Apskritai paėmus, visa paroda yra apie politiką, LGBT ir BIPOC (Black, Indigenous, People of Color) menininkų patirtis bei apie karą. Visi dalyvaujantys menininkai palaikė Palestiną ir nusprendė, kad iškabins Palestinos, Sudano ir Kongo vėliavas, kad parodoje bus toks palaikymo simbolis. Tai buvo kuratorinis sprendimas. Parodos atidarymo metu kuratorė nusprendė išorėje ant langų nupaišyti grafičius „From the river to the sea, Palestine will be free“ (liet. „Nuo upės iki jūros, Palestina bus laisva“) ir „Pro-BDS only“ (Boycott, Divestment, Sanctions, liet. boikotuoti, atsisakyti, sankcionuoti, akronimas. BDS judėjimas siekia nutraukti tarptautinę paramą Izraelio vykdomai palestiniečių priespaudai – R.L.). Taip pat purškiamais dažais  ant išorės sienos buvo nupiešta Palestinos vėliava. Šie grafičiai, kaip parodos dalis, išbuvo beveik visą vasarą.

Rugpjūčio 16 dieną, iškart po Žolinės, Nidos meno kolonijos ūkvedžiui buvo įsakyta  nuvalyti tuos grafičius. Taip galiausiai ir nutiko. Šis įvykis, suprantama, paskatino diskusijas. Pirmiausia – tarp studentų, pažįstamų, bet mes supratome, kad reikia iš esmės kelti klausimą, kur yra ta riba, kai akademija (Nidos meno kolonija yra VDA padalinys – R.L) gali nuspręsti, kokius dalykus parodos kuratoriai gali daryti. Nors tie grafičiai buvo kuratorinis pasirinkimas, ši parodos dalis kažkodėl akademijai neįtiko. Tik vėliau sužinojome, kad ne vien akademija tuos sprendimus darė. Nefaina pasidarė, kad jei kažkas pasiskundžia dėl parodos, nesutinka su jos idėjomis  iš karto reikia pašalinti, pakeisti, bandyti įtikti.

(Išsamiai apie parodos istoriją GPB kalbėjosi su Nidos meno kolonijos direktore Egija Inzule — interviu galite rasti čia; red. past.)

Ona: Iš esmės akademija pasidavė meno cenzūrai. 

Sasha: Akademija taip pat nieko viešai nekomentavo. Paslapčia padarė ir net apie tai neužsiminė, kad niekas nepastebėtų. 

K: Mes tada bandėme išsiaiškinti, kodėl tai įvyko. Sugalvojome padaryti filmo „Izkor: Slaves of Memory“ peržiūrą ir pakviesti rektorę, padiskutuoti su studentais, kuriems rūpi šitas klausimas. Galiausiai, ilgai diskutavome su dekanu, atstovavusiu rektorei, kuris paaiškino, kaip buvo priimtas šis sprendimas. Kiek aš pamenu, buvo paaiškinimas toks, kad tai nebuvo meno kūrinys, nes prie tų grafičių nebuvo autoriaus vardo. Tai reiškia, kad akademija neva negalėjo apsaugoti jų kaip meno kūrinių ir todėl pašalino. Dar buvo teisinamasi tuo, kad parodos paraiškoje kalbėta apie kitokią idėją – labiau apie queer meną, bet ne apie politiką, karą, rasę. Kadangi grafičiai neatitiko paraiškos, akademija esą turėjo teisę  sprendimą priimti savavališkai.

S: Dekanas susitikime teigė, kad paroda iš pradžių buvo numatyta kaip apolitiška, bet paskui staiga tapo politiška. Pagal jį išeina, kad queer tema nėra politiška. Matyti, kad queer naratyvas akademijos nepastato į nepatogią poziciją, jiems su queer susijusios temos yra kažkoks dalykas „ant bangos“. Bet kai iškyla iš tiesų nepatogi tema – jie iš karto atsitraukia, čia jiems staiga pasidaro per daug politiška. Po peržiūros bei diskusijos supratome, kad niekas nebus sprendžiama, ir kad turime pradėti iš naujo kelti klausimą platesniu mastu, nes ir  toliau būtų apsimetinėjama, jog nieko neįvyko. 

R: Tiek dabar, tiek atvirame laiške užsiminėte apie VDA bendradarbiavimą su Izraelio akademinėmis institucijomis, tariamą spaudimą tam tikriems VDA sprendimams. Gal galėtumėte tai pakomentuoti?

K: Mane asmeniškai labai sujaudino, kad Bezalelio akademija, su kuria bendradarbiaujama, įvairiais būdais dalyvauja Izraelio kariuomenės (IDF) parengime, turi tiesioginių ryšių su IDF. Tai yra politiška, neįmanoma šio dalyko ignoruoti. Yra daug atvejų, pavyzdžiui, Estijos menų akademija, neseniai nutraukusi ryšius su keliais Izraelio universitetais. Studentai ilgai kėlė šį klausimą, protestus darė, sit-inus (protesto forma, kai demonstrantai užima erdvę ir lieka joje sėdėti, kol bus priverstinai išvaikyti arba kol bus atsakyta į jų pretenzijas – R.L.) ir fundraiserius visokius. Prireikė virš metų bandymų, kad pavyktų pasiekti rezultato. Mes suprantame, kad tai ilgai gali užsitęsti, bet, man atrodo, tai yra reikalinga, ypatingai šiuo metu, kai karas dar nesibaigė ir niekas nepasikeitė.

O: Kalbant apie spaudimą, tai mes girdėjome, kad po pirmos filmo peržiūros litvakų bendruomenė atsiuntė užklausą. Taip pat kai Nidos meno kolonijoje  buvo paroda tiek Izraelio ambasada, tiek litvakų bendruomenė išreiškė savo susirūpinimą. Kadangi jos kreipėsi į akademijos administraciją, tai ją dar labiau „pakuteno“. Dėl to mes tapome dar labiau kvestionuotinais, įtariamais. Mes niekada nematėme to laiško, bet žinom, kad toks buvo.

R: Koks yra jūsų santykis su administracija? Kokių įprastai sulaukiate reakcijų? 

S: Pačioje pradžioje labai jautėsi, kad mes esame prieš juos, o jie yra prieš mus. Kai norėjome organizuoti filmo peržiūras, mums sukėlė daug keblumų gauti erdvę, reikėjo įveikti daug biurokratijos kliūčių.

O: Daugiau negu įprastai.

S: Taip, jautėsi tokie dvigubi standartai. Kitas dalykas, iš pradžių buvo noras registruoti kiekvieną žmogų, kuris į tas peržiūras ateina, ko mes, savaime suprantama, atsisakėme. Ateidavo lygių teisių kontrolierius į mūsų tuos renginius, nes administracijai, turbūt, susidarė įspūdis, kad mes čia norime nuversti visą akademijos valdžią. Intensyviai mus stebėjo, kol pamatė, kad nėra čia jokios konspiracijos, tada paliko ramybėje. Mums sakė, kad reikia kreiptis į studentų atstovybę, per juos komunikuoti, bet ji visiškai mus ignoruoja. Į ją kreipėmės dėl informacijos apie peržiūrą sklaidos – nieko neatrašė. Paskui kreipėmės, kai buvo atviras laiškas, – taip pat nieko neatrašė. Jokios reakcijos. Taip ir išeina, kad egzistuojame pogrindyje, esame ignoruojami, turime patys bandyti kažkaip pasirodyti. 

K: Sunku, kai nėra jokio bendradarbiavimo su vadovybe. Tai iš dalies parodo, kaip nerimtai žiūrima į šitą iniciatyvą. Iš kitos pusės, parodo ir jų darbo etikos problemas, ypatingai studentų atstovybės. Ypač turint omeny, kad ji yra mūsų – studentų – bendruomenės dalis. Taigi, tas priešiškumas juntamas, net jei nėra tiesiogiai išreiškiamas. 

O: Galima sakyti, kad esame izoliuoti. Mums yra nubrėžtos ribos, kuriose galime veikti, kol nekeliame didelių nepatogumų.

R: Ar išėjimas į viešumą su atviru laišku kažkaip pakeitė santykius?

O: Man atrodo, kad jie žinojo, jog mes rengiame tą atvirą laišką. Atrodo, kad nebuvo ir didelio šurmulio, kai jį išsiuntėme. Be to, po ilgo laiko gavome atsakymą…

S: …kuriame visai neatsižvelgta į tai, kokius klausimus kėlėme. Jie interpretavo tai kaip mūsų kovą už saviraiškos laisvę, nors mes aiškiai reikalavome nutraukti ryšius su Bezazelio ir Šenkaro universitetais. Į tai buvo visiškai neatsižvelgta. Taip išeina, kad mes veikiame pagal jų taisykles, o jie tempia gumą. Tikimės ateityje iš jų sulaukti kažko daugiau. 

R: Atrodo, kad laikui bėgant iš formalesnio, į administraciją ir oficialius pokyčius sukoncentruoto požiūrio, perėjote prie susitelkimo į pačius studentus?

S: Taip, jau supratome, kad tai truputį beviltiška. Supratome, kad reikia pakeisti savo veikimo kryptį. Ieškoti kitų būdų.

K: Aš manau, kad pradžioje mes pradėjome su labai ambicingais tikslais , iš tiesų nežinojome daugumos vidinių aspektų, kuriuos dabar žinome, kurie trukdo pasiekti tikslo, t. y. akademijai nutraukti santykius su tais universitetais arba išreikšti palaikymą palestiniečių pasipriešinimui. Supratome, kad tikslas nėra greitai pasiekiamas, kad reikia tikrai sunkiai dirbti. Šiek tiek pasikeitė požiūris . Tokia iniciatyva yra svarbi ne tik dėl kažkokių administracinių pokyčių, bet ir dėl pačios studentų bendruomenės. 

R: Kokios bendrai nuotaikos vyrauja tarp studentų? Ar susilaukiate palaikymo? 

S: Kalbant apie palaikymą, tai yra daug tokio tylaus palaikymo. Būna, šnekiesi su žmogumi ir jis sako „o, faina, kad darot“. Aš kol kas jaučiu, kad daug kas bijo aktyviai šnekėti, kadangi akademijoje mokslas yra nemokamas, tarsi bijotų būti išmesti ar užsitraukti nemalonę, jei labiau pasireikš. Dauguma studentų nori kažką daryti, bet bijo pasekmių. Aišku, kažkoks užnugaris, palaikymas yra, bet tokio garsesnio, sakyčiau, trūksta. Gerai, kad bent mūsų yra tokia mažesnė grupelė studentų, kurie yra aktyvūs, ir mes visą laiką palaikome vienas kitą. Džiugu, kad yra bent maža bendruomenė, kuri inicijuoja, veikia išvien.

O: Man atrodo, kad dar yra studentų dalis, kurie iš viso nelabai supranta ryšį tarp politikos ir meno, jiems nei šilta, nei šalta. Gal nelabai supranta tos esmės, kad menas ir politika eina šalia. Kad žmogaus teisės, visi panašūs dalykai yra svarbūs menininkui. Kadangi mokslas nemokamas, tai dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. 

K: Stebina, kad dažnai tarp studentų  nėra supratimo, kaip menas persipina su politika – ne tai, kad jie šalia vienas kito, bet kad yra absoliučiai persipynę. Studentams yra labai patogu nemąstyti apie tai, tiesiog daryti savo akademinius darbus. Apie politiką kalbama nebent kai tai patogu. Kai kyla kažkokių rimtų klausimų, vyksta atviras genocidas , ir tu nežinai ką daryti, tai tada, aišku, yra baisu. Vyrauja tendencija tylėti, ignoruoti, atseit viskas praeis, čia ne mūsų reikalas. Tas garsus palaikymas tikrai yra nedidelis. 

S: Gal dar yra to, kad per studijas, jei kažką politiško darai, tai vos ne susilauki komentarų „gal tu geriau kita veikla užsiimk“. Bent jau aš jaučiau, kad studijų kontekste bet koks politiškumas yra atmetamas. Arba būna pasakoma: „nu taip, ten blogai… bet gal keičiam temą“. Yra ir to tarp dėstytojų. Bendrai susidaro įspūdis, kad ir dėstytojai bando nuo politiškumo atsitraukti. 

K: Nors, pavyzdžiui, dailėtyros programoje tikrai buvo akcentuota, kad politika yra svarbus dėmuo menininko kūryboje ir gyvenime. Daugumos menininkų biografijose politika vyrauja vienokia ar kitokia forma. Man, atėjusiai iš Dailėtyros fakulteto, atrodo natūralu, kad tokios diskusijos vyksta. Teko kalbėtis su žmogumi, baigusiu meno istoriją užsienyje, ir buvo labai keista, nes jo studijose buvo nuolat kalbama apie politinį meną, kalbama, kuo tai svarbu, kaip tai susiję. Akademinė erdvė įgalino apie tai kalbėti su kursiokais ir dėstytojais, nebuvo dirbtinio institucinio atribojimo. Tik kažkodėl pas mus to nėra.

O: Atrodo natūralu, kad jei esi kažkokioje bendruomenėje ar institucijoje –  keli klausimus apie vienus ar kitus sprendimus. Tai turėtų būti visiškai normali praktika kažkokiai didesnei bendruomenei. Nors net ir to bendruomeniškumo akademijoje nelabai yra. Kiekviena katedra turi savo erdves, todėl, iš esmės, nėra jokio santykio su ką nors kitką studijuojančiu žmogumi. Neskatinama eiti ir bendrauti, tu nepažįsti žmogaus iš kitos katedros, net jei jis su tavimi tais pačiais metais įstojo…

R: Įdomu, sakote, kad politinis aktyvizmas nėra skatinamas, nepripažįstamas nei vadovybės, nei studentų. Nepaisant to, VDA vis vien išlieka savotišku studentų organizavimosi centru Lietuvoje, nes nei VU, nei VDU nėra jokio matomo pasipriešinimo. Kaip galvojate, kokios yra to priežastys?

O: Vis vien atsiranda tų politiškai aktyvių žmonių. Šiaip tikrai keista, nes atrodo, kad VU su savo politologijos studijomis turėtų būti visai aktyvūs…

S: Istoriškai menininkai visada būdavo pirmieji, kurie kažką pasakydavo tokiais klausimais, pirmi pastebėdavo. Tai, galvoju, mes irgi turėtume kažką daryti. 

O: Kadangi Nidos meno kolonijoje tie grafičiai buvo nuvalyti, tai daug menininkų, akademijos alumnų  buvo motyvuoti pasirašyti laišką arba apie tai pagalvoti, nes iš esmės buvo cenzūruojamas  menas. Kaip galima pateisinti akademiją, užsiimančią meno cenzūra? 

K: Taip, būtent Nidos meno kolonijos įvykis viskam davė postūmį. Nemanau, kad būtume viską suorganizavę, jei grafičiai nebūtų buvę nuvalyti. Kadangi palietė mus kaip menininkus, supratome, kad visa tai yra arti mūsų.

 

 

R: Atsižvelgiant į vyraujančias nuomones Palestinos tema tiek viešojoje erdvėje ar žiniasklaidoje, tiek akademijos viduje, kaip tvarkotės su beviltiškumu? 

K: Ypatingai pačioje pradžioje buvome labai pasimetę, ką daryti, kaip daryti, kaip įtikti visiems. Supratome, kad apie genocido klausimą kalbėti patogu nebus. Visada atsiras prieštaraujančių, ir su tuo reikia susitaikyti, kitos išeities nėra. Kitas dalykas, kažkiek padedantis susitvarkyti su tuo beviltiškumu, yra reguliariai klausti savęs – kas dar darys, jeigu ne mes? Kiek laiko reikės, kol kas nors kitas pradės apie tai kalbėti? Nors jau praėjo virš metų (nuo to, kas vyksta Palestinoje – R. L.),  mūsų bendruomenė visą laiką tylėjo. 

O: Aš dažnai pasakau sau, kad geriau daryti negu nedaryti. Jei nedarysi, tai paskui bus dar liūdniau . Kai tiesiog sėdi, beviltiškumas  apima dar greičiau. Tada iš viso nieko nedarai, skaitai tą pačią informaciją ir jautiesi vis mažesnis.

S: Taip pat visada žinai, kad turi privilegiją atsitraukti. Mūsų grupėje dažnai varijuojame – viena pusė tam tikru laiku įsitraukia daugiau, kita mažiau. Faina, kad yra galimybė atsitraukti ir atsikvėpti. Kartais reikia pasitraukti savaitei ar dviem, tiesiog pailsėti. Tuo metu į veiklą būna įsitraukę kiti. Paskui sugrįžti atgal pasisėmęs naujų jėgų ir idėjų.

O: Tuo pačiu, iš meno kūrimo pusės, jei tau iš tiesų svarbu, ir jauti norą apie tai šnekėti, tai kaip tu gali nuo to atsitraukti, ramiai sau sėdėti akademijoje žinodamas, kas vyksta, kokios vyrauja nuomonės? Lyg ir sakai sau, kad kovoji, kad tau rūpi, bet nieko iš tiesų nedarai. Išeina toks performatyvus aktyvizmas.

R: Kaip neabejingi skaitytojai galėtų prisidėti prie jūsų veiklos?

O: Ateiti į filmų peržiūras.

K: Ateiti, prisidėti kūryba . Mes planuojame daryti kūrybinius projektus, ne visada užtenka laiko prisėsti prie kūrybos šitai iniciatyvai. Jei yra žmonių, kurie nori prisidėti, tai  labai padėtų.

O: Nebijoti kalbėti, kvestionuoti ir suprasti, kad jei dar daugiau žmonių prisijungtų prie iniciatyvos, keltų nepatogius klausimus, tai akademija būtų priversta reaguoti. 

S: Sekti ir stebėti kas vyksta. Visada stengiamės pranešti žmonėms kokioje situacijoje esame. Taip pat neabejingus žmones kviečiame paremti mus finansiškai „Tipeee“ platformoje. Tai labai praverstų toliau organizuojant renginius, spausdinant lipdukus ir panašiai.

Vilniaus dailės akademijos studentų iniciatyvą už Palestiną veiklą galite sekti „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose „Community in VDA for Palestine“. Bendruomenę paremti finansiškai galite „Tipeee“ platformoje, adresu: https://en.tipeee.com/community-in-vda-for-palestine.

Viršelio nuotrauka: Ash Hayes / Unsplash