Videožaidimų pramonės spindesys, skurdas, profsąjungos ir gundymo politika

Tokio perversmo priežasčių – ne viena. Žaidimus, ypač naujausius, sunkiau gauti nemokamai ar nusipiratauti nei muziką ir filmus. Žaidimai vartotojams siūlo kur kas interaktyvesnę patirtį dažnai daug pigiau nei konkuruojančios industrijos: už 20-60 eurų gali įsigyti kūrinį, kuris tave džiugins porą mėnesių ar net metų, o kino bilietas už 5-10 eurų praskaidrins tik vieną vakarą. O kur dar mobiliųjų žaidimų proveržis, atvėręs tai, kas ilgai buvo laikyta „vaikiška pramoga“, mūsų tėvams, dėdėms ir seneliams bei išpopuliarinęs naujausią pinigų kalimo metodą – mikropervedimus (microtransactions).

Nepaisant milžiniško finansinio ir prieinamumo šuolio, žaidimų pramonė vis dar nesulaukia tiek pagarbos, kiek jos gauna muzika ar kinas: keista idėja, kad videožaidimai yra tik vaikų ir nevykėlių su kaklabarzdėmis reikalas, miršta sunkiai. Ne per daugiausiai pagarbos, įskaitant ir materialią jos išraišką, tenka ir žaidimų pramonės darbuotojams, kurių kasdien pasaulyje įdarbinama vis daugiau. Muzikos ir kino kūrėjų sąjungos bei gildijos džiaugiasi prestižu ir senomis tradicijomis, o štai žaidimų pramonės darbuotojų profsąjungų pasaulyje vos keletas. Viena jų – praėjusių metų pabaigoje Didžiojoje Britanijoje įsteigta „Game Workers Unite UK“ (GWU UK). Apie videožaidimų pramonės darbuotojų padėtį, naujosios profsąjungos taktikas ir ateities planus kalbamės su judėjimo „GWU International“ komunikacijų vadove, technologijų, videožaidimų ir politikos žurnaliste Marijam Didžgalvyte.

– Savo puslapyje GWU rašo, kad jūs – ne profsąjunga, o propagavimo grupė (advocacy group). Kaip vis dėlto yra iš tikrųjų? Kaip atsirado ši iniciatyva, kiek turite narių, kokie pagrindiniai planai artimiausiu metu ir „kur save matote po penkerių metų“? Kaip sužinojai apie šią iniciatyvą ir kaip esi asmeniškai į ją įsitraukusi?

– GWU judėjimas gimė 2018 m. kovą kasmetinėje Žaidimų kūrėjų konferencijoje San Fransiske. Videožaidimų industrijos bosams atstovaujanti Tarptautinė žaidimų kūrėjų asociacija (International Game Developers Association) nusprendė suorganizuoti diskusiją, kaip profsąjungos „neišspręs“ šios srities darbuotojų problemų. Žaidimų industrijos, kuriai dabar apie 50 metų, istorijoje profsąjungos niekada neegzistavo, bet po truputį žmonės pradėjo šnibždėti, kad gal jau laikas… Į diskusiją atėjo gausybė žmonių, jie labai aiškiai pareiškė, kad profsąjungos jų darbuose yra labai reikalingos. Keli žmonės, tarp jų – Scottas Bensonas, vienas populiaraus žaidimo „Night in the Woods“ („Naktis girioje“) autorių, sukūrė GWU logotipą, tviterio profilį, žymė #GameWorkersUnite ėmė trendinti – taip ir gimė GWU judėjimas. Žmonėms pradėjus organizuotis socialiniame tinkle „Discord“, buvo įsteigtos GWU atstovybės įvairiose Amerikos valstijose, Kanadoje, Brazilijoje, Australijoje, Vokietijoje, Naujojoje Zelandijoje ir, žinoma, Britanijoje! Kas mėnesį vis nauja šalis prisijungia, manome, kad kitas eilėje – Singapūras.

Birželį išgirdau, kad žaidimų kūrėjas Declanas Peachas organizuoja GWU UK susitikimą Mančesteryje, nusprendžiau į jį nukeliauti iš Londono, kuriame dabar gyvenu. Pastaruosius porą metų rašau ir kuriu vaizdo tinklaraštį apie ryšį tarp videožaidimų ir politikos, tad prisijungti prie šios iniciatyvos atrodė tiesiog natūralu. Spalį buvau išrinkta „GWU International“ Komunikacijos komiteto pirmininke. Jungtinės Karalystės atstovybėje dalyvauju tik „morališkai“ – manau, labai svarbu, kad profsąjungoje aktyviai veiktų patys darbuotojai, t. y. videožaidimų kūrėjai. Kadangi skirtingose šalyse skiriasi ir darbo teisės nuostatos bei profsąjungų steigimo tvarka, „GWU International“ oficialiai yra ne profsąjunga, o propagavimo grupė: komunikacinė mašina, visais būdais skleidžianti žinią, kad visame pasaulyje reikia videožaidimų pramonės profsąjungų, ir padedanti vietinėms atstovybėms komunikuoti efektyviai ir inovatyviai. 2018 m. gruodžio 14 d. GWU UK tapo pirmąja formalia, teisiškai įregistruota GWU profsąjunga – mūsų judėjimui tai buvo itin svarbi diena.

– Prisipažinsiu: išgirdęs „žaidimų pramonė“ tikrai nepagalvoju apie žiaurų kapitalistinį išnaudojimą. Kaip tik atrodo, kad ten tai jau tikrai visi dirba madinguose biuruose su stalo futbolu ir emocinės paramos kačiukais, gauna tūkstančius ir visą dieną gali žaisti arba kurti žaidimus… Žinoma, šiek tiek šaržuoju, bet iš tikrųjų nelabai žinau, ką žmonės videožaidimų industrijoje dirba visą dieną. Kokios profesijos priklauso žaidimų industrijai? Ar darbuotojais galima laikyti ir profesionalius žaidėjus, taip pat vadinamuosius streamerius*? Kokios pagrindinės problemos kamuoja videožaidimų pramonės darbuotojus?

– Kol kas profsąjungos dirbs tik su pačiais žaidimų kūrėjais. Streamerių, elektroninio sporto profesionalų ir pan. vienijimas – ateities ambicija.

Gal prieš dešimt metų žaidimų kūrimas ir atrodė gana saugi vidurinės klasės profesija – dabar vis dažniau matome darbo sutarčių keitimus darbuotojo nenaudai, „laisvai samdomas“ pozicijas, „nulio valandų“ sutartis, daugėja atleidimų, „nes vadybininkai kažką blogai apskaičiavo“, ir neapmokamo darbo. Tiesa ta, kad už teniso stalų ir alaus statinių biuruose slypi tikrai labai daug skausmo. Geras to pavyzdys – vadinamoji lemiamo momento (crunch) darbo kultūra, kai prieš žaidimo išleidimą darbuotojai yra priversti dirbti po šimtą valandų per savaitę. Po to bosai net giriasi tuo! Tai negrįžtama žala darbuotojų protinei ir fizinei sveikatai, bet apie ją sunku kalbėti, kai industrijoje vyrauja kultūra, verčianti jaustis dėkingam, kad dirbi tokiame „glamūre“. Tai turi pasikeisti! Seksualinio priekabiavimo problema taip pat paplitusi, profsąjungos čia tikrai galėtų padėti. Apskritai labai keista, kad šioje industrijoje niekada nebuvo profsąjungų. Holivude, pvz., profesinės gildijos yra labai stiprios, turi senas tradicijas ir labai daug įtakos – kodėl žaidimų pramonėje apie tai ėmėme kalbėti taip vėlai?

– Kam žaidimų industrijos darbuotojams reikalinga atskira profsąjunga? Kodėl tiesiog nesikreipus į kitas, nuo seno egzistuojančias profsąjungas su savo problemomis? Ar tokį poreikį lemia ypatinga žaidimų industrijos specifika, o gal „tradicinės“ profsąjungos atsainiai žiūri į tokias profesijas ir jų problemas?

– Iš tiesų sutartys ir profesinės problemos žaidimų sektoriuje yra ganėtinai specifiškos. Artimiausios būtų technologijų ir IT pramonės, bet jos irgi neturi savo profsąjungos (štai dar ateities planų!).

Priklausomai nuo vietinio konteksto, profsąjungos skirtingose šalyse formuojasi visiškai skirtingai. Apskritai pasaulyje oficialios žaidimų kūrėjų profsąjungos dabar yra tik dvi – minėtoji GWU UK ir prieš metus Prancūzijoje įsikūrusi STJV (Le Syndicat des Travailleurs et Travailleuses du Jeu Vidéo). STJV yra visiškai atskira, autonominė profesinė sąjunga – Prancūzijos įstatymai lengviau leidžia tokią įsteigti. Jungtinės Karalystės darbuotojai 2018 m. vasarą ir rudenį, kai ėmėsi kurti GWU UK, svarstė kelis variantus. Pirmasis – įkurti naują, atskirą profsąjungą, bet tam būtų reikėję daug kapitalo, laiko ir teisininkų (Britanijos įstatymai ne itin palankūs naujų profesinių sąjungų steigimuisi). Kitas pasirinkimas – prisijungti prie vienos iš didžiųjų profsąjungų: “Unite”, “Unison” arba BECTU. Pastarosios vienija milijonus narių, bet, panašu, būtų tikrai „suvalgiusios“ darbuotojų organizavimosi autonomiškumą ir GWU tapatybę. Apskritai didelės profsąjungos Jungtinėje Karalystėje dažnai veikia neefektyviai.

Galiausiai buvo pasirinktas trečias, pats patraukliausias, variantas – Britanijoje šiuo metu vyksta vadinamasis naujasis profsąjungų judėjimas (The New Trade Unionism); per pastaruosius kelerius metus atsirado keletas mažų, bet radikalių ir dinamiškų profsąjungų: Cleaners and Allied Independent Workers Union (Valytojų ir sąjungininkų nepriklausomų darbuotojų sąjunga), United Voices of the World („Suvienytieji pasaulio balsai“) ir Independent Workers Union of Great Britain (Nepriklausoma Didžiosios Britanijos darbuotojų sąjunga, IWGB). Šios profsąjungos steigėsi atskildamos nuo didesnių profsąjungų, kartais neapsikentusios ten vyraujančios korupcijos. Po GWU UK ir IWGB susitikimų tapo aišku, kad geriausia bendradarbiauti būtent su jais – GWU UK taip ir neprarastų savo struktūros bei santykio su tarptautiniu judėjimu, ir galėtų jaustis saugiai po oficialios profsąjungos sparnu. IWGB yra organizuojama pačių darbuotojų ir atstovauja sektoriams, kuriuose istoriškai taip pat nebuvo profsąjungų, pvz., „Uber“ vairuotojams, „Deliveroo“** kurjeriams, globos darbuotojams, elektrikams, valytojams. Tai yra mažytė, bet radikali profesinė sąjunga, kilusi iš Industrial Workers of the World („Pasaulio pramonės darbuotojų“, IWW) tradicijos. Dauguma jos narių kilę iš Pietų Amerikos – o jie tikrai žino, kaip organizuoti protestus! (Ir nuostabius salsos vakarėlius.)

– Kaip IWGB sekasi organizuotis sektoriuose, kuriuose darbuotojai nuolat keičiasi, nėra normaliai įdarbinti (visi „Uber“ vairuotojai juk „smulkieji verslininkai“), nelabai supaisysi, kuris darbdavys yra „tikrasis“ ir pan.? Kokiais protesto, reikalavimo, derybų ir solidarumo metodais tenka remtis, kai „nėra jokio kūno, kuriam įspirti, ar sielos, kurią prakeikti“, o kolegos keičiasi kas mėnesį ar savaitę?

– IWGB iš tikrųjų labai įdomi tuo, kad vos per kelerius gyvavimo metus parodė labai platų taktikų asortimentą. Neseniai IWGB teisininkų komanda laimėjo ieškinį prieš „Deliveroo“, tad nuo šiol jų kurjeriai ant dviračių ir mopedų turi būti vadinami darbuotojais, o ne freelanceriais, t. y. „laisvai samdomais“. Tebesitęsia panašus teismo procesas prieš gigantą „Uber“. IWGB taip pat palaiko stiprų kontaktą su žiniasklaida – viešumas visuomet gąsdina viršininkus. Į demonstracijas susirenka šimtai žmonių, nes jos būna labai aktyvios, kartais su būgnais, muzika, salsos šokiais.

Vienas svarbiausių dalykų taip organizuojantis – skirtingų profsąjungos šakų solidarumas. Kurjeriai ateina palaikyti valytojų, valytojai – elektrikų, vairuotojai paišo transparantus kurjeriams ir t. t. Žaidimų kūrėjų šaka padeda IWGB su IT: tvarko jos tinklalapį, internetines organizavimosi platformas. Kaip išlaikomas toks solidarumas tarp skirtingų šakų? IWGB nemažai laiko skiria tarpasmeniniams santykiams stiprinti – organizuoja filmų, šokių vakarus, įvairiausius renginius, kad nariai galėtų susipažinti ir vieni kitus nuoširdžiai palaikytų. Taip darbas profsąjungoje net nesijaučia kaip darbas, jis tampa gyvenimo dalimi.

– Tiksliai nežinau, kaip yra žaidimų pramonėje, bet pramogų (kino, muzikos) ir IT industrijose skirtis tarp „darbuotojų elito“ (aktorių, muzikantų, prodiuserių, minėtųjų kačiukų madinguose biuruose, „kūrybininkų“) ir žemosios grandies dažnai yra labai aiški. GWU UK „taikosi“ į visas darbuotojų grandis ar tik į žemiausias? Kaip reikėtų spręsti solidarumo tarp skirtingų darbuotojų „sluoksnių“ problemą? O gal jos išspręsti neįmanoma, nes tie „kūrėjai“ viršuje, nors ir darbuotojai, bet pasiturintys šunsnukiai ir niekada nesupras paprasto pasiuntinio ar duomenkasės?

– Kol kas palaikymo mums netrūksta iš visų industrijos ešelonų – kai kurie mažesnių, nepriklausomų (indie) kompanijų vadovai susisiekė ir sakė, kad labai palaiko, vadybininkai liūdi, kad negali prisijungti (tokia IWGB taisyklė: darbuotojai, turintys galią atleisti kitus, nepriimami į profsąjungą), daug solidarumo sulaukiam iš žurnalistų, akademikų ir t. t.

Deja, bet, manau, vietoj skirtumo tarp „darbuotojų elito“ ir žemosios grandies žmonės labiau linkę skirstytis pagal jau turimas politines pažiūras. Tie, kurie domisi progresyvia politika ir pritaria egalitarinės visuomenės iniciatyvoms, yra labiau linkę palaikyti profsąjungas, nesvarbu, kuriame sluoksnyje jie dirba. Taip pat tiesa, kad profsąjungos kai kur yra įgijusios blogą vardą ir mums reikia stengtis šį stereotipą pakeisti. Britanijoje pačias prasčiausias sutartis ir mažiausias algas industrijoje gauna žaidimų kokybės testuotojai, tad GWU UK šiuo metu labiausiai stengiasi pasiekti būtent juos. Visgi nemažai narių yra ir geras algas gaunantys svarbūs studijų darbuotojai, kurie narystę profsąjungoje mato kaip apsidraudimą, jei kartais kiltų staigių masinių atleidimų banga ar pan.

– Norintys organizuotis žaidimų industrijoje susidurs su problema, kad nemaža jos dalis yra susikoncentravusi Rytų Azijoje, ypač Kinijoje, tad korporacijos, pajutusios, kad darbuotojai ima organizuotis, gali imti grasinti išsikraustymu… Kokių globalių sprendimų reikia globalioms problemoms?

– Žaidimų industrija ypatinga tuo, kad produkto kūrėjas (studija) yra labai arti produkto pirkėjo, nes dauguma videožaidimų entuziastų aktyviai dalyvauja socialiniuose tinkluose ir nebijo išsakyti savo nuomonę apie vieną ar kitą žaidimo detalę. Tuo pat metu – nežinau, tai gerai ar blogai – vadinamieji nuomonės lyderiai (influenceriai) taip pat turi nemažai įtakos žaidimų benduomenėms. Pavyzdžiui, buvo labai smagu matyti „YouTube“ žvaigždę Jimquisition (Jimą Sterlingą), surenkantį didžiulę auditoriją, garsiai palaikant darbuotojus studijose, kuriose yra problemų. Kai kurie žiūrovai pirmą kartą išgirdo apie šias problemas, studijos sulaukė nemažų pykčio bangų ir t. t. Tikiu, kad boikotai galėtų būti veiksminga priemonė ginant darbuotojų teises žaidimų pramonėje. Sukėlus pakankamai pasišlykštėjimo tam tikros studijos darbo metodais, tikrai galima įtikinti žaidėjus nepirkti jų produkto. Juk yra tūkstančiai kitų žaidimų!

O dėl grasinimų keltis kur nors kitur… Jei būtų norėję, jei tikrai būtų taip labai pigiau, būtų jau išsikraustę. Tokie grasinimai, mano nuomone, videožaidimų industrijoje dažnai naudojami kaip bauginimo taktika, bet realybėje tai reikalautų nemažai triūso, o, turint omenyje sparčiai augantį darbo užmokestį Pietryčių Azijoje ar Rytų Europoje, toks didelis pokytis gali būti ne toks jau ir pelningas.

– Akivaizdu, kad žaidimų pramonė augs, plėsis, užims vis didesnes pramogų rinkos dalis ir ateityje jos neišvengsim ne tik Vakaruose ar Tolimuosiuose Rytuose, bet ir „per vidurį“. Vis pasirodo straipsnių apie klestintį žaidimų sektorių Lenkijoje ar Rusijoje, bet iki Lietuvos ši banga dar lyg ir neatsirito. Šiaip ar taip, žaidimų kūrėjų mūsuose jau šiek tiek yra ir ateityje vis daugės – ką siūlytum daryti tiems, kurie nori kovoti už geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas, bet nenori tuo tikslu migruoti į Londoną?

– Lietuva maža, tad, manau, jei kuri nors kompanija pagarsėtų žiauriu darbuotojų išnaudojimu, žinios greitai pasklistų ir kitos studijos greitai pasistengtų perimti jų darbuotojus. Pažįstami Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacijos (LŽKA) nariai puikiai atsimena, ką reiškia prastos darbo sąlygos vienoj ar kitoj vietoj, tad, manau, stengsis išlaikyti šios industrijos patrauklumą jauniems talentams. Negaliu komentuoti individualių situacijų, Lietuvoje galbūt irgi kenčiama nuo „man pasisekė, kad apskritai esu šioje industrijoje“ efekto, bet bent man susidaro įspūdis, kad Lietuvos žaidimų pramonė mokosi ne tik iš užsienio sėkmių, bet ir iš nesėkmių, bando nekartoti to, kas kitose šalyse nuodija videožaidimų industriją. Jei norime, kad žmonės neemigruotų, kad augtų platus, įvairus, dinamiškas sektorius – geros darbo sąlygos yra didžiulė to dalis!

– Pabaigoje – dar apie vakarėlius. Buvau maloniai nustebintas GWU UK profsąjungos steigimo šventės aprašymo feisbuke: vakarėlis su kraftiniu alumi, krosnyje keptomis picomis, žaidimų aparatais ir vietiniais graimo atlikėjais. Kairėje politinio spektro pusėje, pratusioje prie pankroko koncertų nekūrenamuose skvotuose arba iškilmingų banketų aktų salėse, tai skamba netradiciškai, gal net šventvagiškai („kas čia per džiugus vartojimas?!“). Kaip suprantu, tokie renginiai yra platesnės strategijos, kaip kairę traukti iš liūdesio ir padaryti patrauklią, dalis? Esi apie tai kalbėjusi ir savo laidose. Beje, kaip praėjo vakarėlis?

– Taip, kalbame apie tai, ką aš bandau organizuoti praktiškai ir vadinu gundymo politika (the politics of seduction). Kaip jau minėjau, kas gi šiais laikais beturi laiko aktyvizmui ar neapmokamam darbui po darbo? Tam reikia daugiau priežasčių, ir gerai praleistas laikas yra viena iš jų, tad aš labai rimtai žiūriu į bandymus mūsų politinį gyvenimą padaryti smagių, patrauklų, „madingą“. Taip, profsąjungos vakarėlis buvo visiškai nuostabiai hipsteriškas, „kietas“ ir tuo didžiavosi. Bandome pakeisti žmonių įsivaizdavimą apie profesines sąjungas kaip nerangias, monolitines, nuobodžias organizacijas.

Beje, mūsų renginys Londone nebuvo vienintelis – sausio pabaigoje ir vasario pradžioje aštuoni miestai skirtinguose pasaulio kampuose organizavo savo GWU vakarėlius – pavadinom tai #GWU_IRL. Idėja gimė „GWU International“ komitetuose, stengėmės kaip įmanoma padėti šių vakarėlių organizatoriams patarimais, reklama ir t. t. Visi jie praėjo nuostabiai, tviteriu dalinomės nuotraukomis ir įspūdžiais iš vakarėlių. Visi pabrėžė, kaip gera aktyvizmą padaryti smagų ir kad tai padėjo pritraukti naujų entuziastingų narių.

Bešokdami, beplepėdami su kokteiliu rankoj, bekurdami santykius žmonės, kurie galbūt nelabai domisi politika, užsikrečia noru žinoti daugiau, daryti daugiau, tampa drąsesni. Mano pačios ambicija su šia videožaidimų industrijos profsąjunga yra pristatyti klasinę politiką naujai kartai. Taip pat būtų nuostabu pritraukti žmoniųs, linkusių į individualizmą. Šiam tikslui pasiekti mūsų judėjimas turi būti patrauklus. Kol kas tai sekasi tikrai neblogai: mūsų vakarėlis Londone praėjo nuostabiai – antrą valandą ryto klubas turėjo nemažai mūsų išmesti, kad galėtų užsidaryti. Kas būtų pamanęs, kad moksliukai taip gerai šokt moka?

* Streamer (nuo streaming, „srautinis duomenų perdavimas“) – žaidėjas, tiesiogiai transliuojantis savo žaidimo eigą internetu. Profesionalūs streameriai pinigus uždirba reklamuodami produktus ir paslaugas, per sutelktinio finansavimo (crowdfunding) platformas ir pan.
** „Deliveroo“ – Londone įsikūrusi maisto pristatymo į namus kompanija, veikianti daugiau nei 200 pasaulio miestų ir taikanti į „Uber“ panašų verslo modelį, kai kurjeriai ne tiesiogiai įdarbinami, o „laisvai samdomi“.

Viršelio piešinio autoriai – „GWU International“ nariai / Header drawing by Members of GWU International

Publikuota „Šiaurės Atėnuose“, 2019-03-22