Pastaroji diskusija (jos klausiausi per NYLA tinklalaidę, būdama užsienyje) man paliko neužbaigtumo, nevientisumo įspūdį – palietusi daug temų, diskusija taip ir neišrutuliojo apibendrinančios minties. Iš dalies, tokia ir buvo organizatorių intencija – parodyti, kad feminizmas nėra monolitiškas judėjimas, kad jis turi daug veidų, dirba su skirtingiausia problematika, skirtingose srityse ir remiasi skirtingomis, kartais netgi prieštaringomis idėjomis. Bet daugiskaitos įvedimas ne visuomet išsprendžia apibrėžimo problemą. Net ir sakydami „lietuviški feminizmai“, mes vis dar galvojame apie kažkokį vientisą, nors ir viduje padalintą, lauką; apie vieną, nors ir prieštaringą, fenomeną, su kuriuo norėtume (ar nenorėtume) identifikuotis. Tad kodėl gi diskusija taip iš esmės ir nepalietė klausimo apie lietuviško feminizmo (-ų) specifiką bei vidinius konfliktus? Kokia gi yra toji mūsų daugialypė tapatybė?
Manau, taip nutiko todėl, kad klausimas „koks yra lietuviškas feminizmas?“ yra gana naujas. Ligi šiol šis klausimas buvo užgožtas kito, mirtinai įgrisusio pseudoklausimo – „ar reikia Lietuvoje feminizmo?“ Vadinu jį pseudoklausimu, nes iš tiesų jis yra tik ideologinis įrankis kvestionuoti ne tik lyčių nelygybės problemą, bet ir jau seniai Lietuvoje egzistuojančio ir aktyviai šią problemą iš įvairiausių perspektyvų analizuojančio ir sprendžiančio feminizmo faktiškumą. NED renginiai yra dalis šiuo metu Lietuvoje labai sustiprėjusio troškimo atkurti lietuviško feminizmo (ir moterų, nors tai ne tas pats) istoriją ir šitaip sukurti stiprią tapatybę, kurios jau nebebūtų įmanoma išbraukti iš nacionalinės istorijos naratyvo. Kol kas Lietuvoje esama tik paviršinio suvokimo, ką reiškė feminizmas ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kaip jis pasireiškė sovietiniais laikais, tarpukariu, lietuvių tautinio sąjūdžio laikais ir apie kokį „protofeminizmą“ galime kalbėti dar senesnėje istorijoje. Trūksta refleksijos, koks buvo moterų vaidmuo ir likimas įvairiausiuose istoriniuose tarpsniuose ir jų kaitoje. Kodėl mums turėtų rūpėti Bona Sforza, Emma Goldman, LSSR moterų tarybos, Kazimiera Prunskienė? Mūsų žinios apie Vakarų feminizmą, ypač apie moterų judėjimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, remiasi dešimčių, šimtų istorikių ir istorikų darbu. Kaip rašo žymi mokslininkė, lyties istorijos pradininkė Joan W. Scott, pradedant 1970-aisiais, akademikės istorikės JAV tapo „žinojimą kuriančia plataus feministinio judėjimo šaka, nukreipta į radikalius socialinius pokyčius“[1]. Būtent šis istorinių žinių srautas, sukurtas daugiausia akademinių istorikių, ir lemia, kad šiandienos diskusijose Vakarų feminizmo raida mums yra taip gerai žinoma, jog dažnai diktuoja tai, kaip suprantame savąją raidą, kaip konstruojame feministinio aktyvizmo idealą. Tik savos istorijos parašymas leis išvystyti ir savitą tapatybę, ne provincialią, izoliuotą nacionaliniuose rėmuose, ne siekiančią „pasivyti Vakarus“, bet įrašančią Lietuvos moteris ir feminizmą į pasaulinės raidos naratyvą.
NED kaip tik tai ir bando daryti – rašyti savą feminizmo istoriją. Neatsitiktinai turbūt ir šiemet pirmą kartą paskelbti NED apdovanojimai atiteko darbams, tiesiogiai prisidedantiems prie Lietuvos moterų (ir dalinai feminizmo) istorijos rašymo. Akademinių tekstų srityje apdovanota Loreta Mačianskaitė, tyrinėjanti, kaip lietuvių literatūroje atsispindi požiūris į seksualinį smurtą prieš moteris karų ir kitų istorinių sukrėtimų kontekste. Visuomeninės iniciatyvos kategorijoje išrinktas Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) projektas „Moterys, kūrusios Lietuvą“ – nuostabiai vizualus projektas, kurį sekiau socialiniuose tinkluose. LGPC komanda „atrado“ 100 Lietuvos istorijai nusipelniusių moterų, sukūrė jų portretus, vienaip ar kitaip atspindinčius šių moterų veiklą, ir parašė po trumpą informacinį tekstą, iliustruojantį jų svarbą ir pasiekimus. „Moterys, kūrusios Lietuvą“ – turbūt precedento neturintis projektas Lietuvoje, siekiantis paties pirminio, esminio moterų istorijos tikslo, t. y. parodyti moterų egzistavimą istorijoje, ištraukti jų veidus ir vardus iš užmaršties. Mačianskaitės darbe moterys, reprezentuojamos daugiausia vyrų rašytojų, pasirodo kaip aukos, o LGPC projektas jas siekia iškelti kaip herojes. Abu šie moterų istorinės reprezentacijos būdai – kaip aukų ir kaip herojų – yra būdingi feministinėms studijoms ir abu turi savų trūkumų. Požiūris į kenčiančią, išprievartautą moterį Mačianskaitės darbe tampa lakmuso popierėliu patikrinti lietuvių visuomenės jautrumą ir brandumą. Pats moters kaip aukos konstravimas (daugiausia) vyrų rašytojų kūriniuose tarsi lieka iš esmės ir nekvestionuojamas, nors ir gailimasi, kad nesama lietuviškos moteriškos literatūrinės refleksijos šia tema. Visgi jau pačios seksualinės prievartos temos palietimas kaip tik #metoo laikais, jos įtraukimas į literatūrinės analizės lauką, moralinių implikacijų paieška yra savaime puikus pasiekimas. „Moterys, kūrusios Lietuvą“ iš pirmo žvilgsnio pasiekia visiškai priešingų tikslų – šiame projekte moterys tampa istorijos herojėmis, išskirtinėmis figūromis, be kurių jau nebegali būti įsivaizduojamas nacionalinis naratyvas. Vis dėlto gaila, kad trumpuose aprašymuose, pritaikytuose socialinių tinklų skaitymo ritmui, nelieka vietos kritiškesniam požiūriui į savas istorijos herojes. Feministiniai istoriniai projektai, idealiu atveju, turėtų ir kritikuoti nacionalinės istorijos naratyvą, ne tik jį „papildyti“ moterimis… Kita vertus, projektas potencialiai suteikė įkvėpimo dar šimtui kitų projektų – akivaizdu, kad kiekviena iš šių LGPC komandos „atkastų“ moterų nusipelnė knygos, disertacijos, meninio kūrinio, kurie leistų nupiešti žymiai kompleksiškesnį portretą. Tikiuosi, kad „Moterys, kūrusios Lietuvą“ – tai tik pradžia, didesnių darbų planas, žemėlapis tolesniems istoriniams kasinėjimams.
Iš tiesų, pati Nacionalinės emancipacijos diena yra feministinio istorinio revizionizmo pavyzdys. Nors pirmasis renginys„Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“ 2017 m. to sąmoningai nesiekė, buvo orientuotas į dabarties problemas, tačiau pats pakviestų dalyvių kalbų turinys nulėmė, kad renginys įgavo papildomą, istorijos perrašymo, dimensiją. Perrašymą suprantant, žinoma, ne kaip klastojimą, o kaip korekciją, istorijos klaidų ir nutylėjimų ištaisymą. Tuomet kalbėti pakviesta literatūrologė Solveiga Daugirdaitė priminė, kad nors tarp Vasario 16-osios Akto signatarų nebuvo nė vienos moters, tai toli gražu neatrodė normalu moterų aktyvistėms, kurios jau kitą dieną Kaune suorganizavo mitingą ir surinko 20 tūkst. parašų po peticija, raginančia spręsti moterų klausimą[2]. Daugirdaitės pranešimas labai aiškiai pademonstravo, kad netgi toks įspūdingas istorinis faktas – masinis politinis moterų protestas Lietuvai lemtingais 1918 m. – dar nėra tapęs feministinės sąmonės ar juo labiau nacionalinės sąmonės dalimi. Būtent dėl šio pranešimo organizatorės entuziastingai nusprendė kartoti renginį kasmet būtent vasario 17 d. ir pervadinti jį Nacionaline emancipacijos diena. Rengiama dar neatvėsus kasmetiniams Nepriklausomybės dienos laužams, NED turėjo tapti erdve refleksijoms, kad nepriklausomybė dar nebūtinai reiškia išsilaisvinimą, kad nepriklausoma valstybė – tai tik pradžia daug sudėtingesnio – socialinio teisingumo – projekto.
NED simboliu pasirinktas menininkės Shaltmiros kūrinys „Vytė“, pakeitęs Lietuvos herbe ant žirgo sėdintį karį į moterį pankę, irgi atspindėjo istorijos perrašymo troškimą. Šis kūrinys, kaip ir kadaise Vilmos Fioklos Kiurės inicijuotas performansas, kuriame Lietuvos himnas buvo pergiedotas keičiant vyriškąją giminę moteriškąja, demonstruoja labai aiškiai, kad feministinis istorijos perrašymas vis dar veikia kaip iššūkis, provokacija, kviečianti permąstyti aklai priimtus simbolius ir naratyvus. Šalia su NED susijusių iniciatyvų, esama ir kitų. Praėjusiais metais Lietuvos paštas išleido pašto ženklą (išvydusį dienos šviesą irgi tik nevyriausybinių organizacijų pastangomis), skirtą moterų balsavimo teisės šimtmečiui. Nors toks faktas, rodos, turėtų būti nacionalinio istorijos egzamino dalimi, pašto ženklas yra kol kas turbūt pirmasis mažytis simbolinio pripažinimo ženklas. Lietuvos moterų istorija kol kas perrašoma daugiausia tik aktyvisčių pastangomis, o akademikės istorikės ir istorikai, varžomi konservatyvių Lietuvos universitetų rėmų, dar retai renkasi moteris ir moterų judėjimą kaip pagrindinį tyrimo objektą. Kaip išimtis čia reikėtų paminėti Ugnę Mariją Andrijauskaitę iš Vytauto Didžiojo universiteto[3], prof. Virginiją Jūrėnienę iš Vilniaus universiteto, taip pat VU Lyčių studijų centro vadovę Dalią Leinartę (deja, negaliu išvardinti visų, o ir ne visos užsiima feministine istorijos analize). Originaliu ir mitus griaunančiu darbu užsiima Viktorija Kolbešnikova ir Jūratė Juškaitė[4] – abi baigusios Vidurio Europos universitetą (CEU) Budapešte ir abi besidominčios dažnai pamirštama lytiškumo istorija sovietmečiu. Feministinės perspektyvos istorikes Lietuvoje, deja, galima suskaičiuoti rankų pirštais, o publikacijas šia tema – vienos rankos pirštais. Perfrazuojant legendinę istorikę Gerdą Lerner, Lietuvoje dauguma (t. y. moterys) dar turi atrasti savo praeitį[5].
Esu įsitikinusi, kad geresnis savo istorijos žinojimas ir supratimas, jos iš esmės sukūrimas padėtų dabarties feministėms geriau suprasti ir savo tapatybę, įsprausti savo asmeninius požiūrius ir veiklą į žymiai ilgesnį naratyvą. Kita vertus, aiškesnė tapatybė privestų ir prie aiškesnio pasidalinimo į stovyklas, vidinio konflikto, susijusio su skirtingais moterų istorijos traktavimais. Minėtoji NED diskusija „Lietuviški feminizmai“ atskleidė tokio ideologinio konflikto užuomazgas. Nors diskusijos metu dalyvės labai atsargiai reagavo į moderatorės prof. Dovilės Jakniūnaitės prašymą „apsibrėžti“ save kaip feministes, visgi su auditorijos pagalba paaiškėjo tam tikros pasidalinimo linijos. Dalyvių nuomonės išsiskyrė būtent interpretuojant lietuviško feminizmo ir lietuvių moterų istoriją, o ypač sovietinį periodą. Lietuvoje dominuojančiam išskirtinai negatyviam požiūriui į sovietmetį diskusijoje atstovavo Karla Gruodis, vertėja ir menininkė, Kanados lietuvė, buvusi viena svarbiausių feminizmo propaguotojų 9-ajame dešimtmetyje, išleidusi tuomet pionierišką verstų feministinių tekstų rinkinį „Feminizmo ekskursai“ (1995)[6]. Atvykusi į Lietuvą 1989 m. iš Vakarų, ji čia rado konservatyvią atmosferą, lyčių klausimo visišką užslopinimą, kuris, jos manymu, buvo sovietmečio padarinys. Gruodis džiaugėsi, kad dėl moterų aktyvizmo situacija po sudėtingų 1990 m. pasikeitė į gera, kad diskusijų ir sąmoningumo lygis nepaprastai pakilo. Visiškai kitokį požiūrį į sovietmečio ir nepriklausomybės istoriją pasiūlė Viktorija Kolbešnikova, šiuo metu užsiimanti kairiuoju aktyvizmu. Savo magistro darbui analizavusi „Tarybinės moters“ žurnalo virtimą „Moterimi“ tarp 1985 ir 1995 m., ji teigė pastebėjusi kintantį moteriškumo konstravimą, kuris toli gražu neišlaisvino moterų taip, kaip buvo tikėtasi. Sulaukdama pritariančio auditorijos juoko, Kolbešnikova priminė, kad pirmasis netarybinis „Moters“ žurnalo viršelis vaizdavo lininį audinį su rūtų šakele, tarsi iliustruodamas ideologinį perėjimą iš socializmo į etninį nacionalizmą.
Feministė teoretikė Claire Hemmings primena, kad feministiniai istorijos naratyvai visuomet rašomi feminisčių taip, kad sukonstruotų rašančiąją kaip savo istorijos heroję[7]. Nenuostabu tad, kad skirtingas požiūris į sovietmetį ir moterų patirtis jame tarp Lietuvos feminisčių šiek tiek sutampa ir su kartų konfliktu. Moterys, kurios buvo ypač aktyvios 9-ajame dešimtmetyje (Karla Gruodis, iš auditorijos apie sovietmetį kalbėjusi Dalia Satkauskytė ir dauguma kitų, kurių neįmanoma čia suminėti), yra linkusios kritikuoti sovietmetį, nuo jo atsiriboti. Tai buvo jų pirmystė, jų veikla ankstyvojo posovietinio periodo metais ir vėliau, kuri nulėmė progresą, aktyvizmo įvairiausiose visuomenės srityse išplitimą, didžiulę visuomeninio mentaliteto kaitą. Jaunesnės moterys, gimusios jau Sąjūdžio metais ir aktyviai veikti pradėjusios „pokriziniame“ ekonominiame ir socialiniame kontekste (Kolbešnikova, Juškaitė, iš auditorijos paklaususi: „Ar tikrai sovietmečiu nieko nebuvo?“, ir šio straipsnio autorė), to progreso taip akivaizdžiai nemato. Kita vertus, joms visiškai akivaizdus nacionalistinio ir tradicionalistinio diskurso įsigalėjimas viešojoje erdvėje, ekonominės problemos, dažnai tiesiog skurdas jų artimiausioje aplinkoje, nuolatinio Vakarų „vijimosi“ beprasmiškumas. Ši karta įtariau žiūri į sovietmečio demonizavimą ir su juo susijusį kairiųjų idėjų atmetimą šiuolaikiniame kontekste, jos stengiasi neidealizuoti nepriklausomybės laikų tautinio „pakilimo“, bet blaiviai žiūrėti į jo pasekmes moterims. Žinoma, tai ne tik kartų konfliktas, bet ir gilesnis idėjų bei patirčių konfliktas, išsikristalizuojantis per skirtingą istorijos interpretavimą.
Reikia tikėtis, kad išsamesnis istorinis supratimas (kuris ateis tik su kokybiškais istoriniais darbais), ką sovietmetis reiškė moterims ir moterų judėjimui, padidins ir tokių diskusijų prasmingumą, jos neapsiribos tik asmeninėmis impresijomis ar iš vakariečių istorikių darbų pasirinktomis teorinėmis idėjomis. Potencialiai tai galėtų būti vienas svarbiausių naratyvų, kurio perrašymas turbūt ilgainiui lems ir šiuolaikinio lietuviško feminizmo tapatybės formavimąsi ir jo pasidalinimus. Kaip pasakė Karla Gruodis, užbaigdama NED diskusiją apie „lietuviškus feminizmus“, – rašykit, knygų reikia daugiau.
Išnašos:
- Joan Scott, The Fantasy of Feminist History,Durham: Duke University Press, 2011.
- Solveiga Daugirdaitė, „Moterų kūrybos pripažinimo mechanizmai“, .
- Ugnė Marija Andrijauskaitė, „Emancipacija per revoliuciją: radikaliai kitokios Lietuvos moterų istorijos“, .
- Jūratė Juškaitė, „Kodėl tada nebuvo nieko?“, .
- Gerda Lerner, The Majority Finds Its Past: Placing Women in History,Chapel Hill: University of North Carolina Press, 2005 (1979).
- Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo, sud. Karla Gruodis, Vilnius: Pradai, 1995.
- Clare Hemmings, Why Stories Matter: The Political Grammar of Feminist Theory,Durham, NC: Duke University Press, 2011.
„Šiaurės Atėnai“, 2019 m. kovo 22 d., nr. 6